Po savaitės „Lietuvos rytas“ namuose žais su Salonikų PAOK, tačiau po šio mačo vilniečiams liks kautis tik Lietuvos krepšinio lygoje (LKL).
Per devynerias rungtynes E grupėje „Lietuvos rytas“ sugebėjo pasiekti vos dvi pergales. Tokio nesėkmingo pasirodymo Europos taurės turnyre „Lietuvos rytas“ dar neturėjo.
Ambicingą komandą subūręs sostinės klubas dar prieš sezoną deklaravo, kad jų tikslas – žengti kuo toliau.
Dar optimistiškesnis buvo Antanas Kavaliauskas, pareiškęs, kad ekipa sieks visur būti pirma – tikslas ne geriausiųjų ketvertukai ar aštuntukai, o čempionų laurai.
Tačiau viltys greitai žlugo – krepšininkų būrys, iš pradžių atrodęs kaip konkurencingas lydinys, netruko subyrėti prieš tokias komandas kaip Solnoko „Olaj“, Salonikų PAOK.
Tad kas nutiko komandai? Visų pirma nebuvo stabilumo – per devynerias rungtynes Europos taurėje krepšininkai klausė net trijų skirtingų trenerių nurodymų – Marcelo Nicolos, Aurimo Jasilionio ir Arvydo Gronskio.
Tačiau ar tik treneriai kalti šioje situacijoje? Vertėtų pažvelgti ir į žaidėjų pasirodymus. Viena aišku – visa komanda gynyboje žaidė katastrofiškai ir čia negalima išskirti nė vieno žaidėjo.
Varžovai vilniečius dažniausiai įveikdavo pirmose puolimo fazėse, o gynyba vienas prieš vieną apskritai neegzistavo.
Žiūrint į skaičius labiausiai į akis krinta Gedimino Oreliko gėda. Sunkiuoju krašto puolėju žaidžiantis dvimetrinis G.Orelikas per mačą sugeba atkovoti vos 1,2 kamuolio.
Pažvelkime kitaip – tai 11 atkovotų kamuolių per devynerias rungtynes! Dažnai kalbėta, kad toli nuo krepšio žaidžiantis G.Orelikas turi būti išnaudojamas kaip lengvasis kraštas, tačiau jis per lėtas gintis prieš vikrius šios pozicijos varžovus.
Argentinietis Nicolasas Laprovittola – naudingiausias klubo žaidėjas, tačiau kartu ir bene daugiausia priekaištų sulaukiantis. Kodėl taip yra?
Visų pirma atrodo, kad argentinietis daugiau galvoja apie asmeninę statistiką negu apie komandos sėkmę.
Dažnai įžaidėjas priimdavo nesuprantamus sprendimus, o dar sezono pradžioje Tomas Pačėsas jį kritikavo už tai, kad perlaiko kamuolį tam, kad pats atliktų metimą arba po jo perdavimo žaidėjas turėtų iš karto mesti – taip norint pasigerinti rezultatyvių perdavimų statistiką.
N.Laprovittola renka po 13,1 taško, atlieka 6,1 rezultatyvaus perdavimo ir atkovoja 4,5 kamuolio. Atrodytų – graži statistika. Tačiau argentinietis padaro po 3,2 klaidos, o iš toli šaudo labai netaikliai – 13 taiklių metimų iš 47 (27 proc.).
Tad statistinis lyderis aikštelėje dažniausiai tapdavo komandos skandintoju, kuris priimdavo netinkamus sprendimus ir ekipai vadovaudavo ne itin išmintingai. Apie argentiniečio gynybą kalbėti net neverta – ji tiesiog neegzistuoja.
Įdomi statistika: antras pagal naudingumą ekipoje – 36-erių Kšyštofas Lavrinovičius.
15,3 naudingumo balo ir 13,3 pelnyto taško – veteranas dažnai buvo tas šviesulys, kuris tempia ekipą.
Tuo šviesuliu turėjo tapti kapitonas Antanas Kavaliauskas, tačiau dėl neaiškių priežasčių, o galbūt dėl stipraus įžaidėjo stygiaus vidurio puolėjas priminė tik savo paties šešėlį.
Vienas ilgiausiai aikštelėje būdavusių žaidėjų – Mindaugas Lukauskis. 36-erių gynėjas per 18 minučių pelno vos po 2,7 taško. Amžius padarė įtaką ir stipriausiam jo ginklui – patikimai gynybai.
Dar vienas nusivylimas – Artūras Gudaitis. Puolėjas dėl traumų žaidė vos ketverias rungtynes ir dažniau vertė griebtis už galvos nei džiaugtis dėl jo atėjimo iš Kauno „Žalgirio“.
Nors puolėjas renka po 6 taškus, šią statistiką pakėlė tik sėkmingesnis pasirodymas rungtyniaujant su „Olaj“ – tuomet jis pelnė 14 taškų.
