Šis rašinys – iš 1998-ųjų žurnalo „Krepšinis“.
– Arvydai, koks tavo ūgis?
– Laikraščiai įvairiai rašo: 220, 222. Be sportbačių esu 218 centimetrų.
- O batų dydis?
– 52.
- Svoris?
– Daug svorio. Po vasaros atostogų sveriu beveik 140 kilogramų. Vėliau pradės mažėti. Man būtų gerai sverti 132 kilogramus. Labai lengva priaugti, tačiau sunku numesti nereikalingą svorį.
- Kokiomis moters savybėmis žaviesi?
– Pavyzdžiui, tokiomis, kuriomis apdovanota mano žmona, keturių vaikų motina Ingrida. Norinti šeimos. Aišku – protinga. Bet labai protingos nereikia, nes sunku būna su tokia.
- Gatvėje sutikęs moterį, į ką pirmiausia atkreipi dėmesį?
– Pirmiausia, kaip ir visus vyrus, mane sudomina jos išvaizda. Kojos, krūtinė, veidas. Negali juk iš karto nustatyti, kas ten viduje slypi.
- Kokiu talentu norėtum būti apdovanotas?
– Nežinau. Vienu apdovanojo – ir patenkintas.
- Kokio dydžio drabužius dėvi?
– Nėra dydžio. Nežinau... Pamatuoja tada, kai reikia siūti. (Juokiasi.)
- Kur dedi atsibodusius ar nusidėvėjusius drabužius?
– Suplyšusiems pasakau „laisvas“. Atsibodusius atiduodu, kam tinka pagal dydį. Turiu daug naujų sportinių, nė karto nedėvėtų drabužių ir batų. Batus padovanoju, pavyzdžiui, Vladimirui Tkačenkai. Žinau, kad jis turi problemų, kaip ir visi didžiakojai.
- Ar dažnai sakai „ne“?
– Kai reikia kalbėti apie finansinius reikalus – dažnai. Vadinamųjų komercinių pasiūlymų visokiausių būna: nuo gyvulininkystės iki kosmoso užkariavimo. Apie daugelį aš ir pats nesusigaudau. Pasakau, kad manęs tai nedomina. Aš juk – ne fabrikas ar kokia labdaros organizacija. Žodžiu, turiu begalę savo pradėtų darbų, kuriuos privalau pabaigti.
- Kurioje šalyje po Lietuvos norėtum gyventi?
– Turbūt Ispanijoje. Bet tik po Lietuvos. Ir ne tik dėl šilto klimato. Ten žmonės geri. Ispanijoje gyvenau ilgai, perpratau tos šalies gyvenimo stilių, todėl nuvažiavęs nesijaučiu naujokas.
- Ko labiausiai nekenti?
– Melo, apgaulės ir dviveidžių žmonių. Pasitaikė man ant to kabliuko užkibti.
- Ką labiausiai vertini?
– Svarbiausia, kad žmogus gerą širdį turėtų. Gyvenimas trumpas, todėl su apgaulėmis toli nenueisi.
- Kiek valandų esi praleidęs krepšinio aikštėje?
– Nežinau, kiek jų praėjo nuo mano aštuonerių metų. Visas gyvenimas – su kamuoliu. Aišku, dvigubai daugiau pramiegojau. Pagalvok – miegi aštuonias, o žaidi tik keturias valandas.
- Ar gailiesi pramiegoto laiko?
– Nelabai apie tai galvojau. Aš pamiegoti mėgstu. (Juokiasi.) Dabar gal neįvertinu to laiko. Kai nuvargstu, griūnu į lovą. Turiu galvoje didelius treniruočių krūvius. Man miegas grąžina jėgas. Pabundu labai energingas. Per atostogas tiek nemiegu, nes nepavargstu. Šiaip visą gyvenimą mėgstu numigti po pietų. Ritmas toks. Ryte – treniruotė. Po to – pietūs ir 1,5-2 valandų miegas. Pavyzdžiui, Amerikoje nemiegu, nes ryte būna tik viena treniruotė. Prieš varžybas visada pavalgau pietus ir miegu.
- Ar sėkminga karjera iš esmės pakeitė tavo gyvenimą?
– Nežinau, kaip galėjo būti kitaip, nes kito dalyko nesu ragavęs. Nebuvau nei taksi vairuotojas, nei bankininkas. Nuo mažų dienų dėsningai kopiau sporto laiptais. Nekrisdavau nuo aukščiausiojo laiptelio, tarkime, iš karto į dešimtąjį. Man Dievo duota jausti ir žaisti krepšinį.
- Ar Portlende jautiesi kaip namie?
– Žinai, namie jautiesi tuomet, kai esi namie. Portlende – irgi mano namai. Bet labai toli nuo Lietuvos. Ir tai mane labai nervina. Savo namo į Lietuvą nenorėčiau perkelti. Ten statytas, tegul ten ir stovi.
-Penkiais žodžiais apibūdink savo gyvenimą.
– Lėktuvas, kamuolys, viešbutis, vaikai ir miegas.
- Ar dažnai kelionėse tave užkalbina gerbėjai?
– Mano ūgis neleidžia žmogui ramiai praeiti pro šalį. Kažkodėl dažnai klausia, ar žaidžiu futbolą.
- O Lietuvoje?
– Visko pasitaiko. Vieni užkalbina iš smalsumo, kiti – iš kvailumo.
- Tai tave vargina, tu pyksti ar nekreipi dėmesio?
– Anksčiau nervindavausi. Dabar įpratau prie to. Juk negaliu sumažėti. Nepykstu ir nekreipiu dėmesio. Nebent lenda, kai norisi ramiai pabūti. Jeigu atvirai -- dėmesys nėra malonus dalykas. Juk visa tai yra dėl ūgio. Supranti, pasimatuoti žmonės nori.
- Kas labiausiai pasikeitė tavo gyvenime?
– Turiu jau keturis vaikus. Keturi – tai ne du. Vienintelis pastovus dalykas mano gyvenime – nepastovumas. Kartais norėčiau ramiai pabūti. Kai nesiseka, pagalvoju: sėdėčiau sau ramus ant „pečiaus“ su bandele rankose ir iš aukšto į visus žvelgčiau.
- Kokios buvo didžiausios gyvenimo nesėkmės?
– Labiausiai nepasisekė tuomet, kai du kartus trūko Achilo sausgyslė. Lyg ir viskas.
- Ką pirmiausia pagalvoji pabudęs iš ryto?
– Įvairiai būna. Kai blogai išsimiegu, suerzina vien mintis apie treniruotę. Kai žinau, jog laukia sunki diena, daug reikalų, – irgi susinervinu. Kai po vasaros atostogų pradėjau sportuoti, vieną rytą pajutau didžiulį raumenų skausmą. Tada pagalvojau: gal jau gana sportuoti, nes subyrėsiu į gabaliukus.
- Kaip prasideda tavo diena?
– Pusryčių aš paprastai nevalgau. Išgeriu sulčių, mineralinio vandens ir einu į treniruotę. Pusryčiauju kelionėse, kai viešbutyje tenka keltis šeštą ryto. Kai gyvenu sportinio gyvenimo ritmu, po treniruotės visuomet pietauju. Šiaip mano pietūs būna tada, kai užsimanau valgyti. Skrandis – mano laikrodis.
- Ar turi silpnybę, kuriai negali atsispirti?
– Silpnybė? Turbūt miegas. Jam negaliu atsispirti nei lėktuve, nei mašinoje. Net ir televizorių žiūrėdamas – tik priglaudžiu galvą ant sofos ir saldžiai užmiegu. Be to, tikras poilsis man – kai niekas netrukdo ramiai perjunginėti televizijos kanalus.
- Esi labai turtingas žmogus. Ar galėtum šiandien staiga viską mesti – liautis dirbti ir sportuoti?
– Tai būtų beprotiškas impulsas. Aišku galėčiau viską mesti. Bet turiu daugybę pradėtų darbų, juos privalau pabaigti. Kai yra galimybė, kodėl to nepadaryti?
- Esi ne tik garsus sportininkas, bet ir verslininkas. Ar tavęs klauso pavaldiniai?
– Bijo kartais, bijo. Matai, aš su žmonėmis nesu daug dirbęs, todėl mokausi iš savo klaidų. Su kiekvienu noriu žmoniškai šnekėtis. Pasirodo, kad ne su visais taip galima elgtis. Žmogus turi suprasti, kad darome bendrą reikalą. Jeigu kalbiesi draugiškai – nesupranta, suplaka draugystę su tarnyba ir vos ne per petį tapšnoja, įsivaizduodamas savas tapęs. Kai užrėkiu – dirba. Tada tvarka. Man taip daryti labai nepatinka. Tačiau kas daugiau lieka. Juk antraip nieko neišeis.
- Ar manai turįs viską? Ko gyvenimas tavęs verčia ieškoti?
– Ko man dar ieškoti? Turiu žmoną, vaikus. Ko man dar reikia, sakyk?
- Koks bruožas tave geriausiai charakterizuoja?
– Fizine prasme – ūgis. Moraline...
- Žmonės sako, kad esi labai geros širdies.
– Aš nežinau, niekada apie tai negalvojau. Iš šalies geriau matyti.
- Koks, tavo manymu, turėtų būti tikras draugas?
– Retai būna tikrų draugų. Draugystę išbando laikas. 60-70 metų žmogus gali papasakoti apie tikrą, pusę amžiaus trukusią draugystę. Jeigu tik penkerius metus draugauji – negali tvirtinti, kad tai tavo tikras draugas. Atsitinka taip, kad jis virsta priešu.
- Kokia spalva tau labiausiai patinka?
– Žalia – todėl, kad ji – „Žalgirio“ spalva, juoda – Ingridai tinka. Ji mėgsta juodos spalvos drabužius. Portlende turiu žalios spalvos automobilį, Lietuvoje – juodos.
- Ar yra toks daiktas, su kuriuo niekada nesiskiri?
– Neturiu. Net ir talismano. Prie daiktų neprisirišu. Tenka daug keliauti. Kad ką nors vežiočiausi – ne.
- Kokio amžiaus žmogus, tavo manymu, yra nebejaunas?
– Jaunystė – tai dvasios būsena. Juk ir pagyvenę, silpnos sveikatos žmonės sako, kad širdyje – dar ne ruduo.
- Koks mėgstamiausias tavo patiekalas?
– Mėgstu lietuviškus patiekalus: šaltibarščius su bulvių koše, bulvinius blynus, vėdarus. Tik žarnos turi būti plonos, paskrudusios, traškančios. Nervina tos storos ir nesukramtomos lyg padangos.
Labai patinka ispanų virtuvė. Didžiausias skanėstas – keptas ėriukas, paršiukas. Turiu Ispanijoje mėgstamą restoraną, kuriam turbūt per šimtą metų. Ten paršiuką iškepa taip, kad jo peiliu pjaustyti nereikia. Padavėjas atneša prie stalo ir lėkštės krašteliu drožia mėsytę. Pasakoju tau, ir seilė bėga.
- Kokį automobilį mėgsti vairuoti?
– Svarbiausia, kad patogiai sėdėčiau. Turiu „Dodge“. Duobėtais keliais važiuojant gaila trankyti geras mašinas. Be to, savo sunkvežimyje aukštai sėdžiu, galiu su autobusų vairuotojais pasišnekėti. Į medžioklę, žvejybą patogu važiuoti.
- Esi azartiškas?
– Jeigu kalbame apie kortas ar kitokius žaidimus – aš visada noriu laimėti. Medžiodamas noriu pataikyti į antį. Kai pralošiu, pykstu pats ant savęs. Atmestinai lošti nemoku. Net ir be pinigų lošdamas labai įsijaučiu, gal tik tos būsenos akivaizdžiai neparodau. Tik žvejoju ramiai. Nesinervinu dėl plūdės – paners nepaners. Žvejodamas ilsiuosi ir apmąstau daugybę darbų.
- Ar tu kartais meldiesi?
– Meldžiuosi bažnyčioje, ne namuose.
- Ar esi atlikęs išpažintį?
– Daug kartų. Po to labai geras jausmas apima. Išeini, tarytum atsigaivinęs būtumei, nuo visko apsivalęs.
- Viską sakai per išpažintį?
– Kitą kartą pagalvoju, kad nereikėtų visko sakyti. Bet kunigas taip paveikia, kad neturiu kur dingti. Pasakau viską. Gaunu nuodėmių atleidimą. Turiu sukalbėti maldą. Aišku, ne visada tą paliepimą įvykdau. Tačiau iš bažnyčios visuomet išeinu apsivalęs.
- Ar išsižadėtum krepšinio dėl šeimos?
– Neįsivaizduoju situacijos, dėl kurios reikėtų tai aukoti. Nebent Ingrida būtų geologė ir privalėtų dirbti, tarkime, Tibete. Manęs paklaustų: važiuoji su vaikais ar ne? Tada turėčiau mesti krepšinį, kadangi ten jo nėra, ir sėdėti kartu. (Juokiasi.)
- Kas iš artimų žmonių turėjo tau daugiausia įtakos?
– Tėvas. Jaunystėje jis man daug išmintingų dalykų pasakydavo. Tik aš dėmesio nekreipdavau, neklausydavau ir neįsigilindavau. Tik dabar praregėjau – įvertinau gyvenimo patirtį. Kaip jis sakė, taip ir atsitiko gyvenime.
- Kur jautiesi nepatogiai?
– Lėktuve. Nes netelpu. Nors prieš tai būna sutarta dėl patogesnės vietos prie išėjimo. Yra žioplių ir Vakaruose. Tada norisi jiems sprigtą duoti. Pradedu kilnoti žmones iš savo vietų ir prašyti, kad susikeistų vietomis. Būna labai nepatogu.
- Ar turi asmens sargybinį?
– O kam man jo reikia? Nuo ko mane saugoti?
- Tavo mėgstamiausi kvepalai?
– Vis tie patys. Issey Miyake „L'Eau D'Issey“.
- Koks laimingiausias gyvenimo įvykis.
– Daug jų turėjau. Vaikų gimimas, sporto pergalės. Beje, sporto pergalės džiaugsmą sunku apibūdinti. Žiūrovas džiaugiasi kitaip nei sportininkas.
- Kaip reaguoji kilus konfliktui?
– Stengiuosi, kad konfliktų būtų mažiau. Jei įvyksta, stengiuosi reaguoti ramiau. Nors supykti moku. Tik neilgam. Po dešimties minučių atlėgstu. Kas įsivaizduoja esąs mano priešas, apanka nuo mano elgesio. Aš neturiu priešų.
- Ar esi bent 20 minučių išsėdėjęs nejudėdamas?
– Esu išmiegojęs nejudėdamas. Būna, pabundu tokia poza, kaip ir atguliau miegoti. Išsėdžiu, kai žvejoju. Kai koja buvo sugipsuota, ir tai važiuodavau žvejoti. Jeigu valtis būtų apvirtusi, tikrai būčiau nuskendęs su tais dešimt kilogramų ant kojos.
- Kurioje vietoje tavo namuose kabo žmonos fotografija?
– Portlende – beveik visur: miegamajame, svetainėje, vaikų kambariuose ir net virtuvėje. Be to, piniginėje visuomet nešiojuosi Ingridos ir visų vaikų nuotraukas.
Šis rašinys – iš 1998-ųjų žurnalo „Krepšinis“.
