EUROLYGA 2023

Nekart skendęs plaukikas Tomas Pačėsas išniro krepšinyje

Tomas Pačėsas „Lietuvos ryto“ komandoje dabar treniruoja Žygimantą Janavičių. O šio įžaidėjo tėvas Viktoras praeityje yra treniravęs T.Pačėsą, bet ne krepšinio aikštėje, o plaukimo baseine Alytuje. Būtent plaukimas net septynerius metus buvo svarbiausias T.Pačėso sportas, rašė žurnalas „Krepšinis“.

Plaukimu užsiiminėjęs T.Pačėsas paskui išgarsėjo krepšinio pasaulyje.<br>M.Kulbio nuotr.
Plaukimu užsiiminėjęs T.Pačėsas paskui išgarsėjo krepšinio pasaulyje.<br>M.Kulbio nuotr.
T.Pačėsas ir Ž.Janavičius.<br>M.Kulbio nuotr.
T.Pačėsas ir Ž.Janavičius.<br>M.Kulbio nuotr.
Alytaus baseine T.Pačėsą treniravo V.Janavičius.
Alytaus baseine T.Pačėsą treniravo V.Janavičius.
Daugiau nuotraukų (3)

Audra Telksnienė (Žurnalas „Krepšinis“)

2016-01-09 12:51, atnaujinta 2017-06-11 14:09

Jeigu Kaune gimęs Tomas Pačėsas būtų ir augęs šiame krepšinio mieste, galbūt jo kelias į krepšinio aikštę būtų buvęs tiesesnis. Tačiau vaikystėje berniukas kartu su tėvais išsikėlė gyventi į Alytų.

Paauglystė mieste, kuriame viena didžiausių atrakcijų tuo metu buvo naujas baseinas, lėmė, kad, prieš išplaukdamas į krepšinio vandenis, Tomas keletą metų pabuvo tikras plaukikas.

Pirmieji medaliai – baseine

T.Pačėsas per sportinę karjerą sukaupė daug medalių ir diplomų. Daugelį – ne krepšinio aikštėje, o plaukimo baseine.

Trylikametis berniukas jau skindavo laurus suaugusiųjų plaukimo varžybose. „Vienais metais man apskritai labai sekėsi. Buvusios Sovietų Sąjungos „Draugystės“ turnyre plaukdamas 1500 metrų distancijoje laisvu stiliumi laimėjau trečiąją vietą tarp suaugusiųjų. Ne kartą esu ir pirmas buvęs. Turiu medalių ir diplomų sočiai“, – Tomas bandė prisiminti, ką jis yra iškovojęs plaukimo takelyje.

Buvusio plaukiko pergales užgožė svariausias T.Pačėso laimėjimas krepšinio aikštėje – Atlantos olimpiados bronza, su Lietuvos rinktine iškovota 1996-aisiais. Tačiau iki šio pasiekimo Tomui ilgai teko plaukioti ne perkeltine, o tiesiogine prasme.

Plaukti mokėsi sausumoje

Alytuje baseiną dar tik statė, kai plaukimo entuziastas Viktoras Janavičius ėmė kviesti berniukus į treniruotes. Iš pradžių treneris plaukimo technikos vaikus mokė sausumoje. Rodydavo, kaip reikės plaukti, kokie judesiai svarbiausi. Būsimieji plaukikai daug bėgiodavo, kad sustiprėtų fiziškai. Tomas tuomet mokėsi ketvirtoje klasėje.

Kai atidarė baseiną, vaikai jame jau būdavo pusę septynių ryto. Po pietų – antroji ir kur kas ilgesnė treniruotė. Ir taip septynerius metus. Šiek tiek paaugęs Tomas 50 metrų ilgio baseine kas dieną privalėdavo nuplaukti po septynis kilometrus.

„Plaukimas – labai nuobodus sportas. Plauki iš vieno galo į kitą ir vėl atgal. Plauki plauki, vanduo šaltas, ypač rytą nesinorėdavo į jį lįsti“, – Tomas tai prisiminęs nusipurtė it šalčio krečiamas.

Kaip jis, būdamas vaikas, iškęsdavo kasdien prieš pamokas murkdytis šaltame vandenyje? „Mano tėtis sportavo, neblogai tinklinį žaidė, mama kažkada šuolininkė į vandenį buvo, tai ir aš kažkaip įsisukau“, – Tomas savo ryžtą nemesti plaukimo treniruočių bandė paaiškinti sportui nesvetima šeimos atmosfera.

Tačiau tapti garsiu plaukiku T.Pačėsui nebuvo lemta.

Uždegė „Žalgirio „pergalės

Nors Tomas, dar būdamas vaikas, plaukimo takelyje išsikovojo pirmąjį suaugusiųjų atskyrį, tačiau, matyt, kažko trūko, kad jis pasiektų geresnių rezultatų. Tuomet gal būtų ir nemetęs plaukimo.

Iš maždaug 20 vaikų, su kuriais vaikystėje baseine treniravosi T.Pačėsas, nė vienas netapo garsiu plaukiku, nors treneris sakydavo, jog tarp jų yra perspektyvių sportininkų. Tačiau visi Tomo treniruočių draugai anksti metė šį užsiėmimą.

Ir Tomą, kartą labai sušąlusį, pradėjo kankinti sinusitas. Kurį laiką jis negalėjo lankyti treniruočių, nes labai skaudėdavo galvą. Galų gale berniukui atsibodo baseinas ir jis ėmė galvoti, jog plaukiko karjera labai trumpa.

Tuo metu kino teatruose buvo rodomas filmas apie krepšinį „Aukso karštligė“. Kauno „Žalgiris“ tapo Sovietų Sąjungos čempionu. Tomui atrodo, jog būtent šie įvykiai patraukė jį į krepšinio aikštę. Ketverius metus būsimasis krepšininkas bandė naująsias treniruotes derinti su plaukimu.

Ar T.Pačėsas nesigaili, kažkada plaukimą iškeitęs į krepšinį? Gal baseino takeliai būtų labiau jį išgarsinę?

„Tikrai nesigailiu, – net neabejojo Tomas. – Plaukikų karjera trunka daug trumpiau nei krepšininkų“.

Krepšinis ištraukė iš gatvės

T.Pačėsas, baigęs vidurinę mokyklą, savo ateitį ėmė sieti su krepšiniu. Tomas negali pasigirti, jog kažkada sėdėjo ir mąstė, ką pasirinkti – krepšinį ar plaukimą. Apsisprendimas atėjo pamažu. Ir ne be tėvo pagalbos.

T.Pačėso tėtis pažinojo buvusį „Žalgirio“ trenerį Vydą Virbicką, Kauno klube dirbusį fizinio parengimo trenerį Aleksandrą Kosauską. Kai Tomas atvyko mokytis į Kauną, tėvas paprašė, kad šie specialistai priimtų jo sūnų pasitreniruoti.

„Tėvai baiminosi, kad po paskaitų vakarais po gatves trinsiuosi, nes mokykloje buvau labai išdykęs, todėl ir paprašė priimti kartu padirbėti su „Žalgirio“ jaunimu“, – neslėpė Tomas.

Šitas prašymas, galima sakyti, virto T.Pačėso ateitimi.

„Dirbdamas su A.Kosausku taip užsidegiau, kad net per atostogas eidavau pas jį į maniežą sportuoti. Norėjau pavyti kitus. Kai dabar prisimenu, kaip dirbau, atrodo tikras košmaras, – vėl purtėsi T.Pačėsas, tarsi būtų šaltame vandenyje. – „Žalgirio“ klube tuomet treniravosi labai daug perspektyvaus jaunimo, ir beveik visi jie dingo vienas po kito. Vienetai liko, apie kuriuos vėliau prabilo Lietuva. Ir iš manęs šiaip ne taip kažkas išėjo“.

Plaukikai domina tik gimines

T.Pačėsui, ragavusiam ir plaukiko, ir krepšininko duonos, nesunku palyginti, kuri sporto šaka yra įdomesnė.

Plaukimas, kaip ir lengvoji atletika – labai sunkus ir nuobodus sportas. Kita vertus, Tomui patikdavo, kad, būdamas plaukikas, jis pats atsakydavo už savo rezultatus. O krepšinyje daug žmonių dalijasi atsakomybe – be penkių žaidėjų aikštėje, dar yra treneris.

Lyginti krepšinio ir plaukimo aistruolių Tomas net nenorėjo. „Nėra ką lyginti, – tiesiai sakė jis. – Į plaukimo varžybas ateina tik sportininkų draugai ir giminės. Tai – ne komercinė sporto šaka“.

Laimingai pasibaigę nuotykiai

Buvęs plaukikas iš Alytaus, dabar vasarą maudydamasis jūroje ar ežere, nemėgsta su kuo nors lenktyniauti: „Kai šimtus kilometrų nuplauki baseinuose, tai po to ilgai nenori nei lenktyniauti, nei maudytis. Šiaip plaukimas man labai padėjo ir kūnui, ir plaučiams. Aš patenkintas, kad nuo to pradėjau. Bet dabar, jei baseine šaltokas vanduo, nebenoriu į jį kristi“.

Apskritai T.Pačėsas ėmė nebemėgti vandens. Tam jis turi rimtų priežasčių.

„Aš daug kartų esu skendęs“, – mosikavo Tomas rankomis, net nenorėdamas tai prisiminti, bet pamažu išsipasakojo.

Pirmojo savo „krikšto“ Tomas net neprisimema. Tuomet jis buvo dvejų metų. Apie nelaimę paaugusiam sūnui papasakojo jo mama.

Kartą, žaisdamas prie statinės, pilnos vandens, Tomas į ją įkrito žemyn galva. Keburnėdamasis po vandeniu kažkaip pats apsivertė ir atsistojo ant kojų. Po to kažkas pribėgęs ištraukė iš statinės kiaurai permirkusį būsimąjį plaukiką ir krepšininką.

Kitas, jau pačiam Tomui iš atminties iškylantis vaizdas – dar baisesnis. Nemokėdamas plaukti jis šoko į baseiną, ant pilvo užsimovęs pripučiamą guminį ratą. Vaikui pliūptelėjus į vandenį, ratas nusimovė. Tuomet Tomą ištraukė jau leisgyvį.

„Vandens buvau pririjęs kaip reikiant, apie pusę valandos vėmiau“, – nepagražindamas vaikystės nutikimus pasakojo krepšininkas.

Dėl trečiosios laimingai pasibaigusios išdaigos Tomas ir pats šiek tiek kaltas. Tuomet jam buvo 11 ar 12 metų. Po treniruočių berniukai neskubėdavo namo. Jie likdavo vandenyje ir „durniuodavo“. Kartą Tomui plaukiant ant jo nugaros užlipo draugas ir ėmė jį juokais skandinti.

„Jis galvojo, kad man viskas normalu, o aš oro nebuvau įkvėpęs. Bandau kilti, o draugas mane spaudžia žemyn. Būčiau priburbuliavęs žaisdamas“, – Tomas daugiau nieko nebenorėjo sakyti.

Tačiau, kiek patylėjęs, dar prisiminė: „Vieną kartą su pusbroliu ežere skendom. Šaukėmės pagalbos, bet niekas mūsų negirdėjo. Aš pusbrolį truputį patraukiau link savęs, po to pats išsikapanojau į krantą ir jį ištraukiau. Tiek kartų skendau, bet, ačiū Dievui, viskas laimingai baigdavosi“.

Darbas svarbiau už talentą

Daug Lietuvos vaikų, krepšinio abėcėlės pradėjusių mokytis nuo aštuonerių metų, vėliau dingsta kaip į vandenį. Buvęs plaukikas T.Pačėsas, į krepšinį atėjęs maždaug nuo 14 metų, pateko į Lietuvos krepšininkų elitą. Kas vis dėlto lemia sportininkų rezultatus – talentas ar darbas?

„Darbas, tik darbas, – tikino T.Pačėsas. – Gali talento turėti 90 procentų, bet jei gulėsi kojas susidėjęs, tai ir liksi gulinčiu talentu. Aš, žinoma, nekalbu apie tokius, kaip Arvydas Sabonis, o turiu galvoje save ir kitus tokius „mažiukus“, kaip aš“.

190 cm ūgio T.Pačėso nuomone, mažai kas supranta, kiek prakaito reikia išlieti sąlyginai žemaūgiams krepšininkams, kad juos pastebėtų treneriai.

Šis rašinys – iš 2000-ųjų žurnalo „Krepšinis“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.