„Dėl emocijų – kiekvienas žmogus yra žmogus. Visada sakiau, kad nėra reikalo jų slėpti, vaidinti emocingą ar šaltą. Esi toks, koks esi. Jeigu vaidinsi, bus blogai. Stengiuosi nevaidinti ir daryti viską vardan bendro tikslo“, – LRT laidoje „Dėmesio centre“ kalbėjo Š.Jasikevičius.
Penktadienį jis su „Žalgirio“ komanda Eurolygos rungtynėse savo aikštėje susitiks su Maskvos CSKA.
Su žurnalistu Edmundu Jakilaičiu Š.Jasikevičius kalbėjo apie mėgstamiausius trenerius, šeimos gyvenimą Kaune bei Pietro Scibetta parašytą knygą: „Šarūnas Jasikevičius: laimėti neužtenka“.
– Su „Žalgiriu“ pasirašėte dvejų su puse metų sutartį ir pradėjote naują kelią. Ar didelis skirtumas pačiam būti treneriu?
– Taip. Juk visa atsakomybė – ant tavo pečių, nes reikia priimti sprendimus ir rūpintis dalykais, kurie neįeina į krepšinio sferą ir galbūt nėra malonūs. Bet tai reikia praeiti, nes tai – darbo dalis. Stengiuosi viską padaryti.
– Kokie tie dalykai?
– Organizaciniai. Kelionių rūpesčiai ar bendravimas su žiniasklaida.
– Kai privalai eiti po rungtynių, nes tokios sutartys?
– Taip. Būtent.
Krepšinio dalis – maloni, bet ant tavo pečių – daugiau, tad tenka mąstyti už didelę žmonių grupę.
– Savo knygoje minite kažką, kas jūsų klausia: „Ar esate pasirengęs sunaikinti savyje gyvenantį žaidėją?“ Sakėte, kad tam nebuvote pasirengęs. Ką tai reiškia?
– Žaidėjai mąsto vienaip, o treneris – kitaip. Tai – svarbiausia. Dabar svarbiausia – iš žaidėjo išreikalauti. Treneriui tai – dalykas numeris vienas. Kartais tai tenka daryti net pykstantis. Tai nėra malonu, bet kiekvienas darbas reikalauja kažkokių dalykų ir tai reikia daryti vardan bendro tikslo.
Stengiamės nekreipti dėmesio, jeigu situacijos – nemalonios, nes jos turi būti vardan bendro tikslo. Neįsivaizduoju, kad gali būti kitaip.
– Jūsų knyga – labai atvira. Daugelis žmonių gal nebūtų labai laimingi, skaitydami knygą. Turiu omenyje Antaną Sireiką ar Saulių Štombergą. Kodėl jūs toks atviras?
– Galvoju, kad jeigu rašai knygą, ji turi būti atvira. Krepšininko ir žmogaus gyvenimas nėra vien rožėmis klotas. Prieš pat knygos rašymą, kalbėjome su autoriumi ir sakėme: „Arba bandome pateikti viską be iškraipymų, nes kitaip nėra tikslo rašyti, pasiremiant tik keliais faktais.“
O kalbant apie žmones, apie kuriuos situacijos buvo aprašytos ne iš labai geros pusės – gal nesame geriausi draugai, bet santykiai – normalūs ir tai suprantama.
Ši knyga – mano gyvenimo istorija, tad aš ją rašau iš savo pusės. Gyvenime buvo tiek fantastiškų dalykų, bet ne viskas.
Buvo konfliktų ir nekokių situacijų. Ypač mūsų profesijoje, kuri nėra plaukianti. Ji banguojanti. Viską apmąsčiau ir jeigu pasirengi žengti tą žingsnį, turi tai daryti kuo atviriau ir tiksliau.
– Ar pats vaikystėje tokią knygą būtumėte skaitęs su malonumu?
– Buvau iš tų vaikų, kurie tiesiog siurbdavo informaciją apie, pavyzdžiui, mano mėgstamus „Žalgirio“, žaidėjus. Vien tik tas foto albumas „Žalgirio vyrai“, kuris buvo mūsų laikais. Pasakyčiau, kokie batai pas Rimantą Kurtinaitį ar Arvydą Sabonį būdavo, ar kaip rogėmis čiuoždavo.
Bet tokių dalykų nebūdavo. Dabar galvojome ir apie vaikus, kad ir jiems būtų įdomu skaityti.
– Esate žaidęs pas geriausius Europos trenerius. Vieni – maniakiški, labai griežti, kiti – psichologai. O koks jūs norėtumėte būti?
– Iš žaidėjų reikia išreikalauti, kad jie pasiektų maksimumą. Turi atvirai reaguoti į žaidėjų pastangas ir į tai, kaip jie atlieka detales. Pastarosios trys savaitės buvo tokios, kad nereikėjo su savo vyrais pyktis ar kelti balso. Jie dirbo fantastiškai ir kreipė dėmesį į detales.
Jeigu ateis laikas, ir pyksiuosi, reikalausiu. Tikrai bus nemalonių situacijų. Bet dabar dirbti – vienas malonumas, nes komandos atsidavimas darbui – aukščiausias.
– Yra žmogus, į kurį norėtumėte būti panašus?
– Iš visų gerų trenerių, su kuriais dirbau, susidėjo visos detalės, kurias norėčiau turėti. Tai – drausmė, visų atsidavimas tikslui ir jo siekimas šimtu procentų.
Jeigu su treneriais prieš rungtynes nusprendėme, kad darome taip, tuomet tai privalo būti atlikta, nes mes, treneriai, turime prisiimti atsakomybę, jeigu planas buvo blogas.
Bet jeigu kažkas bus blogai, aš su savo žaidėjais kalbėsiu už uždarų durų. Daugiau ar mažiau niekas į tą bendrą erdvę nepateks.
– Kuris treneris jums paliko didžiausią įspūdį?
– Turbūt Željko Obradovičius. Su juo dirbi buvo malonu, bet iš visų trenerių reikia kažką paimti. Iš vienų – gerus dalykus, iš kitų – blogus. Reikia mokytis.
Iš taktinės pusės buvo svarbu kartu padirbėti su Xavieru Pasqualiu „Barcelona“ klube. Galų gale tas pats Svetislavas Pešičius, kuris tiek nervų visiems prigadino, bet jis – puikus treneris. Daug iš jo išmokau. Jonas Kazlauskas ir visi kiti treneriai. Iš visų reikia kažką atsiminti ir išmokti.
– Žiūrint kažkurias rinktinės rungtynes, su kaimynais kieme diskutavome: ar Šaras galėtų būti treneris. Dauguma sakė: „Ne, ne, ne. Jis – per karšto būdo, per daug emocionalus. Jis negalėtų.“ Ar taip tos emocijos ir karštis pasirodo tik išorėje?
– Šaltas protas eina kartu su pasiruošimu. Treneris turi ruoštis, žinoti su kuo žais, ką prieš tave darys ir turi tam pasirengti. Per rungtynes įvyksta dalykų, kuriems nebuvai pasirengęs ir privalai reaguoti. Manau, kad 80 procentų ar daugiau situacijų gali būti pasiruošęs ir aš stengiuosi tai daryti. Kitaip sakant, užbėgti įvykiams už akių, kad būtų kuo mažiau atsitiktinumų.
Dėl emocijų – kiekvienas žmogus yra žmogus. Visada sakiau, kad nėra reikalo jų slėpti, vaidinti emocingą ar šaltą. Esi toks, koks esi. Jeigu vaidinsi, bus blogai. Stengiuosi nevaidinti ir daryti viską vardan bendro tikslo.
– Dabar tik pati pradžia. Buvo keletas skaudžių pralaimėjimų. Labai išgyvenote? Ar jie gniuždo?
– Taip, gniuždo. Kol kas esame nepastovi komanda. Iš paskutinių penkių mačų keturis sužaidėme labai gerai. Tris LKL, su Pirėjo „Olympiakos“ ir labai prastos rungtynės Chimkuose.
Tada bandai analizuoti, kodėl. Su asistentais, generaliniu direktoriumi. Tada kitą savaitę ateini ir mėgini kažką daryti – gal žiūrėti video, daugiau treniruotis.
Kartais negali varžytis su grandais, bet kartas nuo karto turi ir jiems įkąsti.
Komanda šiuo metu yra teisingame kelyje. Lengva nėra, nes yra traumų, bet man svarbiausia – žaidėjų pastangos, o tuo skųstis negaliu.
– Esate – nugalėtojas, bet dabar kai komanda pralaimi, tarytum pralaimite pats. Jausmas – kitoks?
– Negaliu sakyti, kad kaip žaidėjas prisiimdavau atsakomybę. Bet dažnai buvau vienas iš geriausių komandos žaidėjų, tad reikėdavo prisiimti, ypač, kai esi įžaidėjas. Jeigu įžaidėjas žaidžia gerai, iškart suteikia komandai postūmį.
Jis valdo komandą. Jau kaip įžaidėjas buvau linkęs prisiimti sau daug, o dabar turiu tai daryti dar daugiau.
– Dar dveji metai Kaune. Kaip šeima reaguoja į šį miestą, niūrią žiemą ar žvarbų rudenį...
– Viskas gerai. Žmona yra įpratusi prie tokio gyvenimo ir be jokių problemų gyvena Kaune. Gal jai būtų geriau Atėnuose ar Barselonoje, kaip ir man, bet Kaunas – gimtasis miestas. Vaikai eina į darželį, gyvenimas nusistovėjo ir plaukia ramia vaga. Žinoma, ramiau buvo iki to darbo pasikeitimo.
– Po mėnesio 40. Pažiūrėkite į savo gyvenimą – viskas gerai?
– Labai gerai. Iš tikrųjų, netgi geriau. Apie kai kuriuos dalykus netgi nesvajojau. Dabar jau iš viso – svarbiau šeimos pusė ir ji labai džiugina. Namuose – ramybė, į kurią labai malonu sugrįžti. Galėčiau belsti ir belsti į parketą, bet kol kas tikrai smagu.
