Tai reiškia, kad J.Mačiulis gali rungtyniauti Madride iki 2019 metų.
Madrido „Real“ komandoje antrą sezoną rungtyniaujančio 198 cm ūgio lietuvio vaidmuo nėra toks, kaip Lietuvos rinktinėje, kurioje jis buvo vienas lyderių keletą pastarųjų metų ir kurią pernai traukė per vingiuotus Europos čempionato kelius Rygoje ir Lilyje.
Tačiau geriausiu praėjusių metų Lietuvos krepšininku išrinktas Europos vicečempionas rado savo vietą ir Madrido žvaigždyne.
Už kietą gynybą ir ryžtą imtis atsakomybės svarbiu rungtynių metu vertinamas plačiapetis lietuvis sudarė naują sutartį su „Real“ ir gali ramiai planuoti vasarą, kuri vėl turėtų būti karšta įvykių.
„Lietuvos ryto“ pokalbis su J.Mačiuliu – apie sezoną Ispanijoje, futbolą , Lietuvos krepšinio rinktinę ir FIBA grasinimus.
– Šis sezonas eina į pabaigą, o jūsų rodikliai (Eurolygoje J.Mačiulis rinko po 4,7 taško, atkovojo po 1,8 kamuolio, Ispanijos lygoje – po 5,7 taško ir 2,6 kamuolio) pakilo, lyginant su praėjusiu.
AFP/„Scanpix“ nuotr.
Jonai, kaip pats vertinate sezoną?
– Nuoširdžiai pasakysiu: net nežinau, ar mano rodikliai pakilo, nes to nežinau.
Nelabai domiuosi statistika.
O pats sezonas – pusėtinas. Man atrodo, kad trūksta stabilumo. Buvo gerų rungtynių, bet buvo ir prastų atkarpų.
Norėjau, kad žaidimas būtų stabilesnis, kaip buvo užpraeitą sezoną Atėnų „Panathinaikos“ ar praėjusį „Real“.
Šįkart apie Naujuosius metus man pasitaikė prastas laikotarpis, nekaip žaidžiau ir kovo mėnesį.
Gal susidėjo nuovargis ir čiurnos trauma, kurią gydžiausi tris savaites, bet neišvengiau duobių.
Dėl to kartais apima liūdesys, jaučiu šiokį tokį nepasitenkinimą savimi. Nieko nepadarysi – tikiuosi, kad dabar gavęs šiek tiek poilsio gerai pasiruošiu Ispanijos lygos atkrintamosioms varžyboms ir ten seksis geriau.
– Nepaisant savikritikos, „Real“ įvertino jūsų indėlį. Ar tiesa, kad pratęsėte sutartį?
– Taip. Pranešta tik dabar, bet sutartis pagal formulę „2 plius 1“ buvo pratęsta dar vasarį.
Jaučiausi įvertintas, nes sutartis pasiūlyta dar sezono viduryje, mane išlaikyti nori ne kas kitas, o Madrido „Real“. Tai – didelis įvertinimas.
Aš jaučiu klubo pasitikėjimą, o pats noriu atsilyginti stabilesniu žaidimu.
Laimėjome Karaliaus taurę, norisi apginti ir lygos čempionų titulą.
– Ar esate patenkintas, kad liksite gyventi Ispanijoje, ar ten jums patogu su gausia šeima (su žmona Agne krepšininkas augina tris dukras: penkerių metų Kamilę, pustrečių metų Klaudiją ir prieš metus gimusią Kotryną)?
– Neturiu kuo skųstis. Esu tokiame klube, kuris veikia panašiai kaip NBA – pats gali viską išsirinkti, bet pats už viską turi ir susimokėti. Klubas tau nesuteikia būsto, kaip įprasta kituose Europos klubuose.
Madride reikia viską susikurti pačiam – klubas tik padeda, jei reikia išversti kokią sutartį ir panašiai. Esame susikūrę neprastą gyvenimą.
Tik orai galėtų būti geresni – labai užkniso lietus. Praėjusią visą savaitę lijo ir lijo (Juokiasi.)
– Gal išmokote ispaniškai?
– Suprasti ispaniškai man būtina – treniruotės vyksta šia kalba, o drabužinėje 99 proc. šnekų būna ispaniškos.
Šią kalbą pravartu mokėti ir mano žmonai, tad teko samdytis ispanų kalbos mokytoją.
Aš dar kiek droviuosi pats kalbėti, bet jau daug ką suprantu.
– Ar atstovaudamas „Real“ krepšinio klubui turite galimybę pabendrauti su „Real“ futbolininkais, kurie šiemet Ispanijos čempionate liko antri, bet dabar ruošiasi Čempionų lygos finalui gegužės 28 d., kai kovos su Madrido „Atletico“?
– Be vienos vakarienės per Kalėdas, daugiau bendravimo nėra.
Pepe („Real“ gynėjas iš Portugalijos. – Red.) kartais ateina pažiūrėti mūsų rungtynių.
Mes kartais traukiame pasižiūrėti futbolo, bet dažniausiai einame į ložę ir su futbolininkais beveik nebendraujame.
Vienintelė vieta, kur susitinkame su „Real“ futbolininkais, yra treniruočių centras. Ten yra restoranas-valgykla, kur susitinkame, pasisveikiname. Bet didelių draugysčių nėra.
– O pats pamėgote futbolą?
– Aš nesu didelis sirgalius, kuris būtų pakvaišęs dėl futbolo.
Turiu galimybę sirgti už Madrido klubą, nes pats žaidžiu „Real“ ir nueinu į stadioną pasižiūrėti gero reginio.
Tačiau nesu didelis ekspertas.
Nemėgstu, kai krepšinio neišmanantys žmonės komentuoja mano žaidimą ir vaidina profesorius, nors patys nemoka batų raištelių užsirišti.
Todėl ir pats nevaidinu futbolo eksperto. Man smagiausia gražus reginys, atkakli kova ir mėgstamos komandos pergalė.
Metams bėgant vis mažiau sureikšminu pergales ir pralaimėjimus. Aš netapau analitiku, nes, kaip ir krepšinyje, futbole yra taktika, mažos gudrybės ir triukai, kuriuos žino tik komandoje esantys žaidėjai ir treneriai.
Studijuoti tai yra beprasmiška – gali kvailai pasirodyti.
Neturiu išskirtinai mėgstamų futbolininkų – „Real“ netrūksta superžvaigždžių, visi žaidėjai yra geri.
Klubas žaidžia gerai ir, jei laimės Čempionų lygą, bus puiku.
– Be jūsų, šįmet Ispanijos lygoje žaidžia dar keturi lietuviai. Tenka su jais pabendrauti?
– Su Mindaugu Kuzminsku visada pasikalbame. Nuo rinktinės laikų esame pažįstami iki kaulų smegenų.
Su Eimantu Bendžiumi nesame dideli draugai, bet lietuvių Ispanijos lygoje nėra daug, todėl, žinoma, pasisveikiname, persimetame keliais žodžiais prieš rungtynes.
Tautvydą Šležą mačiau tik kartą, bet jis prieš mus nežaidė.
Prieš Marių Grigonį pats nerungtyniavau – sykį dėl traumos, sykį nebuvau registruotas mačui.
Malonu, kad atsiranda jaunimo, kuris ryžtasi vykti į Ispaniją. Galbūt jie žaidžia už mažesnius pinigus, bet turi didelių galimybių tobulėti.
Ispanijos krepšinio lygis vis dar aukštesnis už LKL, kiekvieną savaitę reikia žaisti su vienais geriausių Europos krepšininkų. Dar svarbiau, kad jie ne sėdi ant atsarginių suolo, o žaidžia.
– Ar nustebtumėte, jei Lietuvos rinktinės stovykloje šią vasarą sutiktumėte M.Grigonį ir E.Bendžių?
– Tikrai ne. E.Bendžius nebe jaunuolis, jam 26-eri, bet žaidžia vis geriau. Štai pastarosiose rungtynėse prisiėmė daug atsakomybės ir gerai tvarkėsi.
M.Grigonis turbūt irgi vertas galimybės – gal imtų ir iššautų.
Tikrai nenustebčiau, jei jiems abiem būtų suteiktas šansas. Žinoma, spręs treneris Jonas Kazlauskas. Jis daugiau jų rungtynių yra matęs.
– Pats pernai kalbėjote, kad norisi nuvažiuoti į Rio de Žaneirą ir ten pakovoti dėl olimpinio medalio.
Sakėte, kad 2008 m. Pekine buvote jaunas, 2012 m. Londone žaidėte po sunkios traumos, o dabar būtų proga žaisti būnant vienam rinktinės lyderių. Ar planai nepasikeitė?
– Nepasikeitė, bet laukiu kandidatų sąrašo. Dar reikia savo pavardę ten pamatyti. (Šypsosi.)
Be to, reikia sėkmingai pabaigti sezoną. Rinktinė pasirengimą pradės birželio 20 dieną, o Ispanijos čempionatas, jei ten eisime iki pabaigos ir prireiks penkerių rungtynių finale, baigsis tiktai birželio 26 dieną.
– Taip liksite be atostogų.
– Reikės prašyti trenerio bent kelių dienų, kad leistų apsitvarkyti aplink namus.
Liepą, sužaidę keletą kontrolinių rungtynių Lietuvoje, išvyksime į Ispaniją, iš ten į Argentiną, o paskui – į Braziliją.
Po olimpinių žaidynių vėl reikės važiuoti atgal į klubą.
– Lietuvos rinktinė žais olimpinėse žaidynėse, nors neseniai dar buvo abejonių, kai FIBA pagrasino pašalinti tas rinktines, kurių nacionalinės federacijos leis klubams žaisti Europos taurės varžybose.
Ką manote apie sumaištį Europos krepšinyje?
– Nenoriu pernelyg veltis į politiką. Tai – jų reikalai.
Pats žinau, kad kitą sezoną žaisiu ten, kur žais Madrido „Real“.
O jeigu FIBA sugalvotų išmesti Lietuvą ir Ispaniją iš olimpinių žaidynių, į kurias jos abi pateko sportiniu principu, nežinau, kaip atrodytų pati FIBA.
Ji pažeistų tuos pačius sportinius principus, kuriais dabar giriasi. Kiekvieno atleto svajonė yra dalyvauti ir kovoti olimpinėse žaidynėse. Būtų labai gaila, jei rinktinei būtų uždrausta ten žaisti.
Kita vertus, jei grasinama keturiolika rinktinių išmesti iš 2017-ųjų Europos čempionato, tos pačios šalys galėtų rengti savo turnyrą ir jis būtų stipresnis nei tų, kurios liko po FIBA sparnu.
Vis dėlto manau, kad konfliktas išsispręs.