Kodėl iš mūsų krepšininkų visada tikimės tik aukščiausių laimėjimų? Ar naujoji karta gali pasiekti krepšinio grandų užkeltą kartelę?
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir R. Kurtinaičio pokalbis apie asmeninę karjerą, rinktinę, savanaudiškus žaidėjų sprendimus bei naująją krepšinio kartą – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“.
– Kaip Jūs gyvenate, viduryje sezono palikęs Maskvos srities „Chimki“ komandą? Apie Jūsų atleidimą buvo visokių kalbų. Kaip viskas vyko iš tiesų?
– Klubo vadovybė neišlaukė, truputėlį pritrūko kantrybės. Atėnų „Panathinaikos“ padarė idealiai: davė Aleksandrui Džordževičiui pabaigti reguliarųjį sezoną – klubas nepateko į atkrintamąsias varžybas, jį atleido. Mane atleido likus trims rungtynėms iki atkrintamųjų kovų stadijos. Sakyčiau, likus vienai dienai iki svarbiausių metų rungtynių. Bambergą namuose aplošėme 30 taškų skirtumu ir jį reikėjo įveikti išvykoje. Mane pakeitė dieną prieš šią kovą. Tai buvo labai nelogiškas sprendimas, net jei geriausią pasaulio trenerį pastatytum prieš akistatą – niekas neįvyks, nes jis nepažįsta nei žaidėjų, nei žaidimo stiliaus. Naujasis strategas paleido žaidėjus žaisti, o todėl ir pralaimėta 5 taškais. Tai buvo rungtynės, kurias verkiant reikėjo laimėti.
R. Kurtinaitis apie P. Gasolio formą: būtų gėda eiti į aikštę
– Jūs išsiskyrėte draugiškai?
– Labai draugiškai. Tas klubas yra mano širdies dalis. Turėjome labai sunkų laikotarpį, keitėsi klubo vadovybės, man teko pačiam ieškoti lėšų, suradome rėmėjus. Tai yra trenerio darbo dalis. Kaip Jonas Kazlauskas sako – ar gerai, ar blogai treniruosi, vistiek ateina pabaiga, kai tave apdergs. Tik neblogai būti ir padirbėti gerame klube – lieka bent pinigų. Galas vis tiek yra vienas -apdergs.
– Jūsų galas irgi visai nieko – kontraktas galioja iki 2018 metų. Galite sėdėti ir nosį krapštyti.
– Ne. Nosį krapštyt mėgstu, bet negaliu. Aš nelinkęs rizikuoti, nieko neveikti ir eiti teistis.
– Jūsų laukia Italijoje.
– Taip. Sakė lauks iki paskutinio. Jiems reikia trenerio, formuoti komandą. Labai norėjau būti Eurolygoje, bet Europos taurė mane tenkina. Šiuo metu ten yra niuansų, bet galvoju, kad laikinų. Keturios italų komandos pasitraukė iš Eurolygos rengiamo Europos taurės turnyro, kadangi FIBA spaudžia federaciją, bet, kiek girdėjau, jie turėtų grįžti atgal. Perskaičiau, kad pakviestas ir Panevėžys – aš nežinau, kaip čia dėliosis Lietuvoje, nes Vilniaus „Lietuvos rytas“ nuėjo į tą Europos taurę. Jei ir Panevėžys bus, federacija turės imtis kažkokių žingsnių – kalbų lygyje girdėjau, kad diskvalifikuos, „Lietuvos rytą“, neleis žaisti Lietuvos čempionate. Tada ir Panevėžį reikės išimti. Nemanau, kad tai yra teisinga. Lietuvos krepšinio federacija turėtų ginti klubų reikalus. Tai, kad keli FIBA žmonės sugalvojo griovimo procesą, nėra gerai krepšiniui.
– Kodėl federacija pasidavė FIBA spaudimui? Išsigando dėl olimpiados?
– Yra buitinė ir juridinė kalbos. Neduok dieve, kas ten žino, o gal FIBA turi tokią galią? Paimtų ir uždraustų Lietuvos rinktinei dalyvauti olimpiadoje. Velnias žino, gal ir uždraustų. Federacija iš dviejų blogybių pasirinko mažesnę. Jie spaudžia klubus ir nori dalyvauti olimpiadoje. Šiuo atveju yra teisinga, bet klubų interesus vis tiek reiktų ginti.
– Nemanote, kad tokie dalykai suskaldo krepšinį šalių viduje?
– Taip. Suskaldo ir šalyse ir pačias valstybes vieną su kita. Turkai, vokiečiai nuėjo į FIBA pusę, ispanai liko Eurolygos pusėje. Viską suskaldė – tai labai blogai. Jei aš esu savininkas, turiu klubą, moku mokesčius, tai ir pasirenku varžybas, kuriose žaidžiu. Man negali vadovauti kažkas iš Briuselio ar Miuncheno – kur man žaisti, kur nežaisti.
– Kokios rinktinės galimybės olimpiadoje?
R.Kurtinaitis: profesionalus sportas – savęs prievartavimas (II)
– Visumoje vaizdas labai geras. Ką sako V. Gomelskis ar kokie specialistai – su visa pagarba, jie nemato niuansų, jie savo reitingus kelia. Gerbiant ispanus, gal ir nepasiteisins, bet manau, kad jų laukia šiųmetės futbolo rinktinės likimas Europos čempionate. Jie – neatsinaujinę, važiuoja ant senų pavardžių, laikraščiai mato tik P. Gasolį. Bet toks jis buvo prieš 10 metų. Aišku, P. Gasolis yra aukščiausio lygio žaidėjas, bet tokios sportinės formos eiti į aikštelę man būtų gėda. Domantas Sabonis žaidžia, lyg būtų rinktinėje jau 20 metų. Viskas solidu. Viskas stabilu ir tai svarbiausia.
– Ar galėtumėte paaiškinti, kokia yra trenerio Jono Kazlausko filosofija – žiūrint į tai, kaip jis dėlioja komandą?
– Žino, ko nori ir nuo to nenukrypsta. Jis turi labai gerą sugebėjimą perteikti žaidėjams tai, ko nori. Filosofija paprasta – laimėti. Mes tą kartelę patys užsikėlėme nuo 1992-ųjų, kai pirmą kartą sudalyvavome atrankinėse varžybose į Barselonos žaidynes, po to – olimpiadoje. 1995 m. Europos čempionatas – mes vėl medalininkai. Mūsų senbuvių kelią pratęsė nauja karta – Saulius Štombergas, Šarūnas Jasikevičius, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas. Puikus žaidimas buvo 2003 metų Europos čempionate Švedijoje –pirmoji vieta, 2000-ųjų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse – laimėta trečioji vieta. 2004-ųjų Atėnų olimpiadoje, galvojau, kad tapsime olimpiniais čempionais – taip gerai mes žaidėme. Per 20 metų tą kartelę užsikėlėme patys, ją turime palaikyti. Manau, kad tai yra gerai. Iš pradžių statai namą, o po to žiūri, kaip uždirbti pinigų jo išlaikymui, nes dujos ir elektra brangios.
– Gal naujoji karta visai nenori senosios kartos kartelės išlaikyti arba negeba?
– Nori, mes reikalaujame. Aš, kaip lietuvis, esu labai nusivylęs kai kuriais lietuviais, kad jie tokie. Žaisdami prieš įsivaizduojamus grandus, Europos čempionus ispanus, mes pasižymėjome lietuvišku charakteriu, kovingumu, noru. Mes, kaip J. Biliūno „Laimės žiburys“ – lipam į kalną, krentam akmenimis, bet vistiek turim žiburį pasiekti, nes mes, lietuviai, krepšinio šalis. Esu už tai, kad visada kovotume dėl medalių. Esu ne kartą pasakęs, kad kai kartais federacija įvairaus amžiaus rinktinėms nustato tikslą būti aštuntuke, šešetuke, dešimtuke – man tai nelimpa. Visos Lietuvos rinktinės turi kovoti dėl medalių. Ketvirtoji vieta yra gerai, nors ir nepasisekė, bet kovojai dėl medalių. Apie pirmą ir antrą – net nekalbu. O jei pasakome, kad aštuntukas yra gerai, tai ne ta kartelė. Jei kartelę statysime taip aukštai, kaip statome, džiaugsimės medaliais. Buvęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas dažnai sakydavo, kad dalyvavimas olimpiadoje – jau gerai. Manau – negerai, nereikia dalyvaut, reikia laimėti.
– Gal tie jauni žmonės, kurie ateina, neturi tiek sugebėjimų? A. Milaknis, kuris, vietoj treniruočių rinktinėje, nusprendė pasirinkti poilsį ir pasiruošimą artėjančiam sezonui, buvo sumaltas su miltais.
– Jis negali nuspręsti. A. Milaknį išugdė Lietuva, Lietuvos treneriai. Jis gavo tai, ką gavo ir privalo grąžinti skolą, žaisti už Lietuvos rinktinę. Nereikia jam galvoti apie save – jis yra mūsų, Lietuvos vaikas, jis turi grąžinti skolą. Aš nepateisinu ir Žydrūno Ilgausko nežaidimo rinktinėje per visus tuos metus. Tai didis žmogus, daug pasiekęs, bet pasakyti – „ką man davė Lietuva?“. Viską davė tau Lietuva. Tokie atsisakymai nežaisti Lietuvos rinktinėje, nes „turėsiu vasarą stumdyti baldus Amerikoje, su žmona nusipirkom namą, todėl nedalyvausiu Lietuvos rinktinės stovyklose, nežaisiu olimpiadoje ir pasaulio čempionate“, man nėra pasiteisinimas.
Nežinau, gal kitiems žmonėms tai yra pasiteisinimas. Jis turi grąžinti tai, ką gavo iš Lietuvos. Arvydas Sabonis ir Jonas Kazlauskas dėl A. Milaknio labai švelniai pasisakė, o aš pasakysiu aštriau. Jis negalėjo pabėgti iš skęstančio laivo, nors laivas neskęsta. Tik pasirodė kalbos, kad gal jis konkuruoja su kažkuo, gal pateks į komandą, gal nepraeis, jis spruko iš laivo. Gerai, kad spruko, nes tokie žmonės gali ir iš aikštelės laivo pasprukti. Jis laiku tai padarė, bet pasielgė labai nevyriškai, neteisingai. Čia lyg ateitum į barą, kiltų muštynės, paliktum draugus ir pabėgtum, kad išsaugotum savo kailį. Tai yra neteisinga.
– Kalbat apie tai, kad žmogus neturi teisės rinktis.
– Jis turi teisę rinktis. Mane visada stebino mūsų dviratininkai olimpinėse žaidynėse. Jie 4 metus gauna olimpiečio stipendiją, nes yra potencialūs olimpiečiai, pradeda važiuoti olimpiadoje, važiuoja 150 kilometrų, mato, kad dar liko 120 kilometrų ir nusiima iš trasos. Ir ką? Turim vieną sunkumų kilnotoją, kuris nė karto nesudalyvavo olimpiadoje dėl įvairių priežasčių – pilvo skausmo, nemigos... Manau, tai nevyriška ir neprofesionalu. Mano vieta Sąjungos rinktinėje visą gyvenimą „degė“ – aš įrodinėjau, kad vertas jos.
– Tai ir yra naujoji karta.
– Žinau, domiuosi psichologija, filosofija. Mano dukra ir sūnus nušviečia, kokia ta karta. Jie sako: „Tėti, jei taip rėksi ant savo žaidėjų, kaip kažkas rėkė ant jūsų, ši karta susidės savo žaislus ir eis namo“. Atsimenu, kai pirmus metus atvažiavau į Tarybų Sąjungos rinktinę, treneris A. Gomelskis priėjo ir sako: „Jūs, lietuviai, esat mėšlas, niekas. Nieko nemokat, nieko nežinot“. Aš tada pagalvojau: „nu, aš tau parodysiu“. Ir parodžiau. Jei dabar taip pasakysiu žaidėjui, žinau, kad jį sunaikinsiu – jis pagalvos, kad tikrai jis yra mėšlas ir turi eiti kompiuteriu žaist.
– Matyt reikia keisti tokių jaunų žmonių treniravimo filosofiją.
– Tai nėra pergalinga filosofija. Tai priklauso nuo žmogaus noro, kai treneris nebekontroliuoja situacijos. Šiais metais pirmą kartą gyvenime prisilaikiau – truputėlį atleidau vadžias. Kas gavosi? Nieko nenugalėjome. Kur reikėjo laimėti vienu tašku, pralošėme vienu.
– Esate, nesupykit, senosios krepšinio kartos atstovas, turintis savo metodiką. Kalbate, kad tik darbu, atkaklumu, užsispyrimu ir atsidavimu galima kažką pasiekti, o maksimalus tikslas – pergalė ir niekas kitkas. Dabartinė karta, kuri ateina, galvoja truputėlį kitaip.
– Pažiūrėkit, kas dominuoja pasaulio sporte: Rytų Europos šalys. Tos, kurios matė didelį diktatą: visos Balkanų šalys, Rusija. Ten matome kitokių skandalų, bet jei per diktatą savęs neprivesi, kad galėtum kovoti dėl olimpinio medalio, aukso apdovanojimo, jokie dopingai nepadės. Mane galit „prifarširuoti“ kokiu norit dopingu, bet R. Meilutytės baseine neaplenksiu. Krepšinyje šimtu procentų Jūs vienu greičiu bėgsit, kai žaisite viena, ir kitu, kai iš paskos paleisiu buldogą. Nemanau, kad teisinga ateiti į profesionalų sportą ir nesiekti rezultato. Tai ko ten tada eiti? Tada eini į sunkumų kilnojimo salę. Profesionalus sportas yra pačio savęs prievartavimas, tai nėra malonumas. Pažiūrėkite, kokios mūsų širdys – praktiškai visi su stimuliatoriais. Tai nėra sveikatingumas, tai yra profesionalus sportas, po kurio žmonės miršta 45-50 metų. Jei nori gyventi 100 metų, ten nėra ko eiti.
– Jaunajai kartai trūksta atsakomybės. Turbūt girdėjote apie kai kurių krepšininkų palaidą gyvenimo būdą.
– Žiūrint, kaip kas su kuo susitvarko. Niekada neslėpiau, galėčiau parašyti knygą, koks geras buvau, pažiūrėjus į mano pasiekimus. Nebuvome mes geri, elgėmės visaip. Tuo metu talentas buvo aukščiau darbo. Šiuolaikiniame sporte taip nėra. Tavo talentas ir darbas duoda pranašumą prieš kitą talentą. Jeigu pastatysi darbą ir talentą, tai darbas nugalės. Mes augome kitaip, mūsų atlyginimas Maskvos sporto komiteto nutarimu Tarybų Sąjungos rinktinės nariams buvo 150 rublių. Mano mama dirbo spaustuvėje – uždirbdavo 320 rublių. Aišku, mes važinėjome į užsienį, pirkome daiktus, pardavinėjome, buvome spekuliantai – dabar būtume pripažinti verslininkais. Tuo metu galėjome elgtis kaip nori. Jeigu iš komandos iškrisi – neprapulsi, nors man žaisti krepšinį buvo malonumas. Šiais laikais gali uždirbti nuo 100 dolerių iki 100 milijonų dolerių. Nelogiška eiti sėdėti į barą, rūkyti, nemiegoti, kadangi turi perspektyvą. Mes jos neturėjome.
Mes laimėdavome, grįždavome, nueidavome į restoraną, išgerdavome – tuo metu dar parūkydavau. Dabar viskas kitaip. Kai reikėdavo ruoštis olimpinėms žaidynėms, pasaulio ar SSRS čempionatams, neduok Dieve, kuris pažeistų tą sportinį režimą. Mums nereikėjo trenerio, sporto komiteto – mes patys situaciją valdėme. Visko būdavo, bet niekas nepažeisdavo jo, nes žinodavo, kad tai – didelis nusikaltimas. Ir treneris Vladas Garastas būdavo ramus, jam nereikėjo mūsų gaudyti.
Kai 1990 metais pasirašiau pirmą kontraktą su vokiečiais, jie man aiškino, kad „jūs, rusai, ten naudojate dopingą“. Sakau: „Vyrai, mūsų krepšinio dopingas yra toks: pusantro mėnesio iki olimpiados metame gerti, rūkyti ir su tokiu pat užsispyrimu dirbame“. Mes tai galėjome sau leisti daryti. Tai buvo labai neteisinga, bet tokia buvo sistema, nes nesimatė horizonto, ką mes galim pasiekti – į užsienį žaisti neišleidžia, vietoje sukiesi kaip karaliukas, nieko daugiau nereikia. Noriu, nenoriu, davė Lietuva, nedavė – viskas yra neteisinga, jei ėmeisi to darbo, atlik jį iki galo.
– Žiūrėdamas į dabartinius jaunus krepšininkus tikite, kad Lietuva išlaikys krepšinio šalies vardą?
– Taip. Turime gerus vaikinus. Jei yra noras, siekis – išlaikysime tą poziciją. Ką daryti su futbolu – nežinau.
„Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 21.00 val. per „Lietuvos ryto“ TV.