Su rusais anksčiau pasirašyta sutartis galiojo dar dvejus metus, todėl R.Kurtinaičo rankos nebuvo laisvos.
Teoriškai 56-erių lietuvis galėjo sėdėti Rusijoje ir imti priklausantį atlyginimą, tačiau tai nebūtų pats įdomiausias užsiėmimas energingam treneriui.
Kaip vyko derybos su „Chimki“ dėl sutarties nutraukimo ir kompensacijos, R.Kurtinaitis papasakojo „Lietuvos rytui“.
– Gandai apie jūsų ėjimą į Kantu sklido ilgai, bet pasirašyti sutartį užtrukote. Kodėl?
– Su Kantu klubo savininku Dmitrijumi Gerasimenka pradėjome kalbėtis vasaros viduryje. Turėjau sunkumų dėl sutarties su „Chimki“ nutraukimo.
Kantu laukė manęs, nepasirašinėjo sutarčių su kitais treneriais. Aš paprašiau, kad jie patys neimtų jokių žaidėjų, nes komandą norėsiu sukurti pats.
Taip dėl mano kaltės, kad negalėjau sutarti su „Chimki“, praradome mėnesį.
– Ar „Chimki“ klubas tikrai buvo įsipareigojęs jums sumokėti už likusius dvejus metus tik su sąlyga, jeigu nedirbsite kitame klube?
– Negalėjau tiesiog imti ir pasirašyti su kuo nors kitu, nes tai būtų reiškę, kad automatiškai nutraukiu sutartį su „Chimki“.
O taip nutraukti aš nenorėjau, nes mano sutartis buvo garantuota ir kažkurią dalį pinigų tikėjausi atgauti. Garantuotos sutartys dvejiems trejiems metams tam ir pasirašomos kaip saugiklis.
Aišku, į visą sumą aš nesitaikiau. Mano gyvenimo tikslas nebuvo nurengti „Chimki“. Ieškojome bendro sutarimo: kad prarasčiau kiek galima mažiau pinigų, bet turėčiau darbą.
Jei aš Chimkuose dvejus artimiausius metus būčiau vaikščiojęs į darbą nuo aštuntos iki penktos, jie, manau, man būtų išmokėję visą atlyginimą.
Galiausiai sutarėme dėl kompensacijos.
D.Gerasimenka man sakė: turi savo gyvenimą, negi nori ten sėdėti vien dėl pinigų?
Geriau gauk mažiau, bet turėk normalų darbą ir uždirbsi tuos pinigus kitur.
– O tokį variantą – formaliai likti „Chimki“ ekipoje dar du sezonus – svarstėte?
– Buvau „Chimki“ klubo dalis, bet manau, kad pagal sutartį jie negalėjo man duoti šluotos ir varyti šluoti gatvių.
Kažkas panašaus buvo nutikę su Fabio Capello, kai jis jau nebuvo Rusijos futbolo rinktinės treneris, bet italas turėjo ten gyventi, kad gautų sutartyje numatytus pinigus.
„Chimki“ vadovams juokais pasakiau: man tai nebaisu. Aš dvejus metus už dyką buvau sovietų armijoje, o dabar už pinigus tikrai galiu pagyventi Maskvoje.
Tik, kaip priklauso pagal sutartį, palikite butą, automobilį ir vairuotoją.
Sakiau: galiu taip pasielgti, bet nematau savęs, kaip aš ateičiau į treniruotę pas kitą trenerį ir sėdėčiau salėje, nes mano toks darbas – būti salėje su komanda.
Pažvengėme, ir visas tuo baigėsi – nei aš, nei jie to nenorėjo.
Norėjau dirbti. Už gerokai mažiau pinigų, bet norėjau.