Kalbu apie praėjusią savaitę žiniasklaidą apskriejusią „Šiaulių“ krepšinio klubo trenerio Vaido Pauliukėno spaudos konferenciją.
Gėdingu auklėtinių žaidimu nusivylęs treneris po rungtynių rėžė kaip reikiant – emocingai pasakojo apie klubo bėdas, net kėlė klausimą – jis debilas ar krepšininkai kvaili?
Kitą dieną V.Pauliukėnas jau atsiprašinėjo už savo žodžius ir kaltino save – neva, jis dar jaunas ir neturėjo leisti prasiveržti emocijoms. Šį pranešimą išplatino pats klubas.
Kodėl už savo žodžius niekada neatsiprašinėja garsiausi pasaulio treneriai – Jose Mourinho, Pepas Guardiola, Gregas Popovichus? Kodėl žurnalistai plūsta į Davido Blatto spaudos konferencijas?
Šie treneriai kalbėdami nevengia pajuokauti ir kalbėti apie viską taip, kaip yra.
Žmonėms jau neužtenka šabloniškų trenerių atsakymų į klausimus – prastai pataikėme, nesisekė žaisti du prieš du, per dažnai klydome.
Tokių atsakymų klausytis nuobodu ir mažai kam įdomu. Ar būtų šiauliečių spaudos konferencija pasiekusi tiek daug ausų, jei V.Pauliukėnas būtų atsisėdęs, nuleidęs galvą ir ramiai kalbėjęs, kad auklėtiniai tiesiog jo neklauso?
Dabar trenerio pasisakymai atsidūrė žiniasklaidose puslapių viršūnėse ir iš pažiūros eilinės LKL rungtynės tapo išskirtinėmis.
Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvos sporto padangėje, tiksliau krepšinio, atsiranda vis daugiau charizmatiškų trenerių – Šarūnas Jasikevičius, Virginijus Šeškus ar Tomas Pačėsas, kuris dažnai perlenkia lazdą, bet vis tiek spaudos konferencijas paverčia penktuoju rungtynių kėliniu.
