Nors T.Brownas vos pradėjęs vaikščioti jau lakstė po krepšinio aikštę ir gali didžiuotis, kad jo tėvas Rickey Brownas žaidė NBA, bet tai jam negarantavo lengvos ateities.
Galima tik įsivaizduoti, kur šiandien būtų T.Brownas, jei jo gyvenimo nelydėtų didelis ryžtas ir viską pakeitęs laimingas atsitiktinumas.
Neeilinę vaikystę aptemdė brolio žūtis
Po pasaulį karjeros blaškomas, iš Lenkijos į Vilnių vasario pabaigoje persikėlęs T.Brownas savo tikraisiais namais vadina Atlantą – šiame mieste rungtyniaujančiai „Hawks“ ekipai prieš gimstant vaikams atstovavo jo tėvas.
Kai vėliau NBA krepšininko kelias pasuko į Europą, šeima nusprendė nekurti naujo gyvenimo ir liko kitoje Atlanto pusėje.
Tačiau ilgos kelionės nuo mažens tapo T.Browno kasdienybe. Neįprastą krepšininko vaikystę lėmė ne tik tėvas krepšininkas, bet ir žinoma motina, kurios modelio karjera priversdavo vis dažniau sukti į Prancūziją ar Italiją.
„Dabar po rungtynių aikštėje matote bėgiojančius krepšininkų vaikus – toks buvau ir aš“, – šypsodamasis ištuštėjusioje „Lietuvos ryto“ arenoje pasakojo T.Brownas.
„Su tėčiu nuolat vykdavau ir į treniruotes, ir į rungtynes. Nors formaliai gyvenau Amerikoje, tačiau kasmet bent šešis mėnesius tekdavo praleisti Europoje“, – vaikystę prisiminė legionierius.
Nenuostabu, kad T. Brownas krepšinio kamuolį paėmė vos išmokęs bėgioti – tada jam buvo dveji.
„Norėjau būti profesionalus krepšininkas. Kiek tik prisimenu save, ši mintis visada mane lydėjo – siekiau būti panašus į savo tėtį“ , – kalbėjo žaidėjas.
Bet kol T. Brownas gyveno didžiąja svajone, šeimą ištiko tragedija – žuvo vos trejų sulaukęs jo brolis.
1996-ųjų rudenį namo kieme žaidęs vaikas netyčia įkrito į netoliese buvusį į baseiną, o suaugusieji tai pastebėjo per vėlai.
Medikai skubiai išgabeno berniuką į ligoninę, kur jo gyvybę dar savaitę palaikė aparatūra. Nedidelę artimųjų viltį pražudė medikų nuosprendis: skendimas negrįžtamai paveikė vaiko smegenis, todėl prietaisus reikia atjungti.
Nepaisant baisaus įvykio, T.Brownas su šypsena prisimena brolį, o jo atminimui visą karjerą rungtyniauja būtent 3-iuoju numeriu pažymėtais ar kitams derinyje skaičių 3 turinčiais marškinėliais – tiek metų spėjo sulaukti nuskendęs berniukas.
„Mano ryškiausias ir vienintelis prisiminimas apie brolį yra iš dienų, praleistų Europoje – atmintyje išlikęs vaizdas, kaip mes žaidžiame sniege“, – pasakojo T.Brownas, kuriam nelaimės metu buvo septyneri.
Netrukus T.Brownas pradėjo lankyti vieną geriausių Atlantos vidurinių mokyklų, su kurios krepšinio komanda tapo valstijos čempionu. Tačiau tuomet išskirtinio vaikino talento krepšiniui dar nepastebėjosu nei aplinkiniai, nei jis pats.
„Prasilaužiau ganėtinai vėlai. Mano kūnas buvo silpnas – sutvirtėti pavyko tik gerokai vėliau, kai buvau devyniolikos“, – sakė „Lietuvos ryto“ amerikietis.
Lemtingas susitikimas: karjerą išgelbėjo NBA žaidėjas
Kai T.Brownas mokėsi vidurinėje mokykloje, su Europoje rungtyniavusiu tėčiu jam tekdavo pasimatyti retai. Dvejonių kupinas jaunuolis vis labiau tolo nuo krepšinio. Išbandęs amerikietišką futbolą ir beisbolą, jis pamėgtą sportą dažnai stumdavo į antrą planą.
„Iki pat koledžo laikų nebuvau šimtu procentu atsidavęs krepšiniui. Mokykloje tai buvo tiesiog smagus užsiėmimas ir tik po to viskas tapo kur kas rimčiau“, – atviravo T.Brownas.
Baigęs mokyklą krepšininkas atsidūrė dar vienoje kryžkelėje – NBA žvaigždės sūnui nepavyko gauti jokio universiteto stipendijos.
Po nesėkmingų ieškojimų T.Brownas išvyko į nedidelį koledžą Alabamoje, tačiau ten nerungtyniavo ir praėjus vos pusei metų nusprendė mesti mokslus.
Praradęs viltį jis įsidarbino viešbutyje, kur kasdien nuo ryto iki vakaro parkavo klientų mašinas.
Tačiau šis pusmetis amerikiečiui buvo lemtingas. Sporto salėje, kur T.Brownas retkarčiais treniruodavosi kartu su jaunesniuoju broliu Joshu, įvyko jo gyvenimą pakeitęs susitikimas.
„Atsitiko taip, kad mane salėje pastebėjo vienas buvęs NBA krepšininkas ir pasakė: „Tu dabar turėtum būti koledže ir žaisti krepšinį, o ne sėdėti čia“. Tuomet jis paskambino keliems pažįstamiems treneriams ir parodė mano rungtynių vaizdo įrašus“, – pasakojo T. Brownas.
Netrukus skautai atvyko susitikti su jaunuoju žaidėju, o gerą įspūdį palikusiam vaikinui buvo pasiūlyta ilgai laukta stipendija – taip jis išvyko į netoli Čikagos esantį „Bradley“ universitetą ir pradėjo naują karjeros etapą.
Gąsdinanti gydytojų žinia nepalaužė
Nors pirmieji metai žaidžiant aukštesniame lygyje nebuvo lengvi, būtent tada T.Brownas suprato, jog krepšinis tampa pagrindiniu jo gyvenimo keliu.
Įpusėjus mokslams jis jau buvo vienas komandos lyderių ir demonstravo solidžius statistinius rodiklius. Bet sparčiai tobulėjusiam krepšininkui likimas sudavė dar vieną smūgį – 2010-aisiais T.Brownas išgirdo gniuždantį gydytojų nuosprendį.
„Kai vienas iš mano koledžo beisbolo komandos žaidėjų mirė dėl neaiškių širdies sutrikimų, vadovybė nusprendė dar kartą patikrinti visus universiteto sportininkus ir įsitikinti, jog tai nepasikartos. Ištyrę mano sveikatą medikai pamatė, kad širdis funkcionuoja šiek tiek kitaip, nei turėtų“, – apie nieko gero nežadančius ženklus pasakojo krepšininkas.
Po išsamesnių testų T.Brownas išgirdo negailestingą žinią.
„Gydytojai pirmiausiai pasakė, kad daugiau niekada nebegalėsiu žaisti krepšinio. Vėliau jie suteikė kiek vilties – teigė, kad turiu 5 procentus tikimybės grįžti į sportą, jei mano širdies raumuo susitraukinės normaliai“ , – sunkius laikus prisiminė jis.
Ši žinia pribloškė tiek jį patį, tiek jo šeimą, mat Tayloras niekada nesiskundė jokiais sveikatos sutrikimais, o ligos požymiai slypėjo itin giliai.
Pasitarę su vaikinu, kuris paragavęs profesionalaus krepšinio jau nebenorėjo su sportu skirtis, specialistai pasiūlė trijų mėnesių bandomąjį laikotarpį, per kurį T.Brownas turėjo susilaikyti nuo bet kokios fizinės veiklos.
„Iškart po to mano problema lyg pasislėpė – gydytojai nutarė, kad pavojaus nėra“, – palengvėjo T.Brownui.
Be sporto praleisti mėnesiai jam psichologiškai buvo itin sunkūs ir T.Brownas išbandė neįprastą būdą save motyvuoti – fotografiją studijavęs vaikinas fiksavo kiekvieną iki sugrįžimo likusią dieną.
„Per tuos tris mėnesius kūriau dokumentinį filmą, kuris vadinasi „90 dienų“ – lygiai tiek praleidau be krepšinio. Fiksuodavau savo vizitus pas gydytojus, komandos draugų treniruotes. Per rungtynes galėjau sėdėti ant atsarginių suolelio, todėl turiu ypatingos vaizdo medžiagos, kurios negalėtų gauti niekas kitas“, – pasakojo amerikietis.
Bet ilgai kurtas dokumentinis filmas iki šiol nebaigtas: „Jam vis dar trūksta laimingos pabaigos. Manau, po kitų sezono galėčiau tą padaryti, nes teks žaisti Europos taurėje – tai būtų puiki kulminacija“.
Po sunkaus laikotarpio į krepšinį grįžęs amerikietis sėkmingai baigė universitetą ir karjerą tęsė Europoje: T.Brownas pirmiausia išvyko į Belgiją, vėliau pasuko į Švediją, o ten sužaidęs puikų sezoną sulaukė ir Stambulo „Darussafaka“ dėmesio.
Įsitvirtinti Turkijoje nepavyko – koją darsyk pakišo sveikatos būklė.
„Komandos gydytojams vėl užkliuvo mano širdis. Kai kurie medikai sakė, kad viskas gerai, kai kurie – kad nelabai, todėl ir specialistai Stambule nebuvo tikri. Nors vasarą buvau nuvykęs pas geriausius JAV medikus ir jie patikino, jog esu pasirengęs žaisti, tačiau įspėjo – kai kurių ekipų medicininės patikros galiu ir nepraeiti“, – kalbėjo T.Brownas.
Pašonėje – Arvydą Sabonį broliu vadinęs tėvas
Amerikietį nepasiduoti įkvėpė tėčio pavyzdys – NBA penkis sezonus praleidęs R.Brownas pėdsaką paliko ir Europoje. Krepšininkas su Madrido „Real“ 1992-aisiais laimėjo Europos taurę (tada vadinosi R.Saportos taurė), o kitą sezoną tapo Ispanijos čempionu kartu su Arvydu Saboniu, kurį viename interviu yra pavadinęs savo broliu.
„Mano tėtis nemažai apie jį kalba, ypač po to, kai Domantas Sabonis pradėjo žaisti NBA“, – užsiminė T.Brownas.
Jis taip pat žino, jog 1993-iaisiais, kai R. Brownas paliko „Real“, į Madridą atvyko dabartinis „Lietuvos ryto“ treneris Rimas Kurtinaitis: „Norėčiau, kad jie nebūtų prasilenkę. Būtų įdomu aikštėje pamatyti tokį duetą“.
Lietuvos krepšinis Taylorui ir jo tėvui daro įspūdį.
„Kartą tėtis darbo reikalais Atlantoje kalbėdamasis su kažkokiu vyruku užsiminė, jog šis turi europietišką akcentą. Kai pašnekovas pasakė, kad yra iš Lietuvos, tėtis labai nudžiugo ir papasakojo jam apie mane. Tada tėčiui teko nustebti dar labiau – vyrukas jau žinojo, kas aš esu ir išsitraukęs telefoną parodė vaizdo įrašą su mano žaidimo epizodais. Tai neįtikėtina“, – stebėjosi neseniai prie „Lietuvos ryto“ prisijungęs amerikietis.
Pats legionieriumi tapęs T.Brownas atviravo, kad tėvo karjera ir žinomumas ne visada džiugino jo šeimą: po apsilankymų Europoje artimiesiems būdavo nelengva vėl ilgam išsiskirti. Tada berniukas nesuprato ir kodėl tėvas gyvena atskirai, ir ką Browno pavardė reiškia milijonams krepšinio sirgalių.
„Kad mano tėtis yra žvaigždė, pirmą kartą supratau tik jam baigus karjerą, kai po vienų „Hawks“ rungtynių jis sveikinosi su didele gerbėjų minia bei dalijo jiems autografus“, – pasakojo T.Brownas.
Žymaus tėvo pėdomis seka ir T.Browno jaunesnysis brolis Joshas: dar metus praleisiantis mokykloje vaikinas jau traukia ne vieno universiteto dėmesį, sirgalius stebindamas įspūdingais dėjimais.
„Joshas deda į krepšį daug dažniau nei aš. Jis myli krepšinį, todėl net neabejoju, kad taip pat taps profesionalu“, – jaunėlį gyrė T.Brownas.
Po Rimo Kurtinaičio treniruočių krenta į lovą
Atsidūręs Lietuvoje T.Brownas atvertė naują gyvenimo puslapį, tačiau nepamiršo ligšiolinių savo pomėgių.
Krepšininkas paslaptingai užsiminė apie kuriamą ir už poros mėnesių pasirodysiančią mobiliąją aplikaciją, kuri, anot T.Browno prisidės prie geresnio pasaulio kūrimo.
Nenorėjęs plėstis žaidėjas mieliau prakalbo apie kitą, krepšininkams įprastesnį pomėgį – muziką.
„Muzikos ne tik klausausi – pats ją kuriu ir įrašinėju. Dar reikia padirbėti ties žodžiais, tačiau savo kūrybos jau leidžiu pasiklausyti draugams“, – atskleidė legionierius.
Jis šypteli: Lietuvoje muzikai laiko lieka nedaug. Pastarąjį sezoną Lenkijoje T.Brownas treniruočių arenoje kasdien užtrukdavo vos valandą – tokia buvo Ščecino ekipos stratego filosofija.
„Ten treneris galvojo, kad nereikia mūsų nuvarginti. Dabar treniruotės irgi nėra labai sunkios, tačiau man jos atrodo ilgos – kartais trunka net tris valandas, todėl grįžęs namo tiesiog krentu į lovą ir žiūriu filmus“, – juokėsi krepšininkas.
Tačiau iššūkių nebijantis amerikietis R.Kurtinaičiui jaučia didžiausią pagarbą – net per trumpą laiką spėjo daug ko išmokti.
„Mūsų treneris labai protingas ir mėgsta mus mokyti – niekada neleidžia žaisti šiaip sau. Nors visi dažnokai su juo pajuokaujame, tačiau būna, kad kartais jis gerokai supyksta“, – kalbėjo T.Brownas.
Lietuvoje krepšininkui kol kas nepatinka tik šalti orai, bet pamėgtame Vilniaus senamiestyje džiugina itin šilti žmonės.
„Lietuviai apskritai labai draugiški, o „Lietuvos rytas“ yra viena šilčiausių komandų, kurioje esu žaidęs. Čia daug amerikiečių, su kuriais turime ypatingą ryšį, tačiau kiti irgi nelieka nuošalyje. Pats kol kas daugiausiai bendrauju su Adamu Lapeta – Lenkija mus suartina“, – šypsojosi jis.
Iki kito sezono pabaigos Vilniuje liksiantis žaidėjas krepšinyje turi neįgyvendintų ambicijų, tačiau svajoti stengiasi atsargiai – skaudžios likimo pamokos išmokė vertinti kiekvieną dieną.
„Šį sezoną norėčiau, kad gerai pasirodytume LKL atkrintamosiose varžybose, o ateityje nekantrauju žaisti Europos taurėje ir, jei pavyks, Eurolygoje. Bet man svarbiausia yra palikti žymę pasaulyje. Aš visada stengiuosi nors truputį pakeisti kitų žmonių gyvenimus ir tikiu, jog man pavyks tai padaryti“, – sakė T.Brownas.
