„Negali pasakyti, kad Eurolygos finaluose nebūna elementarių stebuklų, tačiau šįkart Stambulo „Fenerbahce“ klubas nugalėjo pelnytai. To nepasakysi apie Maskvos CSKA pasirodymą šiame finalo ketverte – dabar maskviečių treneris gali stovėti prie veidrodžio ir spjaudyti į savąjį atvaizdą“, – ramiu ir sodriu balsu savaitgalį pasibaigusį Eurolygos sezoną bandė apibendrinti bene garsiausias Rusijos krepšinio ekspertas 63 metų Vladimiras Gomelskis.
Žinomiausias Rusijos krepšinio komentatorius ir garsaus trenerio Aleksandro Gomelskio sūnus Vladimiras pokalbyje su lrytas.lt išdėstė savo nuomonę apie pasibaigusį naujo formato Eurolygos turnyrą ir pažvelgė į Kauno „Žalgirio“ ekipą bei Lietuvos klubus iš savosios varpinės.
„Žinoma, nesu tas, kuris puikiai žino visus kauniečių ekipos užkulisius, tačiau jūsų puikioje šalyje būnu kelis kartus per metus, tai tam tikros informacijos tikrai turiu“, – prisimindamas viešnagę kalbėjo V.Gomelskis.
Nepavydėtinoje situacijoje liko didžiausią – daugiau kaip 43 mln. eurų biudžetą turėjusi ir Eurolygos čempionės vardą gynusi Maskvos CSKA komanda: ji pusfinalyje, iššvaisčiusi 13 taškų persvarą, nusileido „Olympiakos“ 78:82, o mače dėl niekinės trečiosios vietos sutriuškino Madrido „Real“ su Jonu Mačiuliu 94:70.
- Kaip jūs įvertintumėte šio sezono Eurolygos naujovę – visų ekipų mačus su visomis vienoje grupėje. Kažkas panašaus į NBA, tik vietoj superfinalo ten, Europoje – finalo ketvertas, – lrytas.lt paklausė V.Gomelskio.
- Viskas labai paprasta – turnyrą valdo komercija ir nuo to niekur nepabėgsi. Reguliarusis sezonas buvo įdomus vien tik tuo, kad visi pamatė visus. Tai jau yra netikėta.
O visa kita – pagal planą. Manau, Eurolyga nutarė paprastai: pasilikti nepadoriai saldų kąsnį ir daugiau neeksperimentuoti su superfinalais. Ar Lietuvos sirgaliams būtų įdomu žiūrėti seriją iki trijų pergalių, kur santykius aiškintųsi kad ir „Fenerbahce“ su CSKA?
Tikrai jūsų šalies televizija už šį reginį pinigų nemokėtų: paprasčiausiai niekam plačiąja prasme neįdomus kitų šalių krepšinis ar kiti klubai. Juolab kad Eurolyga jau organizavo kartą dviejų ekipų lemiamus serijos mačus iki dviejų pergalių ir tai visiškai nepasiteisino. Tad sezonas savo ruožtu, o finalo ketvertas, kuris yra pelningiausia turnyro dalis, tapo jau neatsiejama varžybų dalis ir, manau, šis formatas išliks.
- Sakėte, kad šio sezono Eurolyga nebuvo sensacinga – nugalėjo tas, kas ir turėjo. Tačiau „Fenerbahce“ klubas reguliarųjį sezoną baigė penktoje vietoje. Ar tai nėra netikėta, kad Stambulo komanda palypėjo taip aukštai, peržengusi ir galimus favoritus?
- Man dabar teks labai atsargiai rinkti žodžius. Esmė ta, kad Stambulo klubas kokius keturis penkis kartus reguliariajame sezone varžovams nusileido per savo visišką neapdairumą, galbūt net ir per trenerio Željko Obradovičiaus atsainų požiūrį į rungtynių pabaigą. Įsivaizduokime, kad tie pralaimėjimai taptų pergalėmis, ir pamatysime, kad „Fenerbahce“ stovi šalia lentelės lyderių CSKA ir Madrido „Real“.
Kad ir kas ką sakytų, serbas turėjo šiemet visus įrankius tapti Eurolygos čempionu: dešimt lygiaverčių žaidėjų, pretendavusių į starto penketą, puikiai sulipdytą komandą, kurią subūrė būtent jis, mažai galvodamas apie pinigus.
Kiek žinau, ateidamas į Stambulo komandą jis iškėlė sąlygą, kad selekcinis darbas ir žaidėjų atranka – tik jo „daržas“, ir ketverių metų darbas davė vaisių. Ž.Obradovičiaus taktika tiek aikštėje, tiek ir už jos ribų ir vėl suveikė. Sakysime taip – serbų treneris gal daugiau jau ir neprogresuoja, jo sprendimuose naujovių mažai, bet jis išlieka bene geriausiu Europos treneriu. Ši Stambulo ekipos pergalė dėsninga.
- Kas atsitiko favoritui CSKA klubui, kuris tiesiog atidavė Graikijos čempionui pergalę ir prarado Eurolygos čempiono titulą.
- Aš nežinau, kas tuomet Stambule vyko, nes nebuvau šalia trenerių štabo ir nežinau, ką jie buvo sugalvoję akistatoje su „Olympiakos“. Viena aišku: 24 minutes maskviečiai iniciatyvą turėjo savo rankose, o varžovui pakeitus žaidimo braižą į pozicinę kovą, kurioje kamuolys vaikščiojo ties tritaškio linija, viskas sugriuvo.
CSKA nesugebėjo išlaikyti reikiamo rezultato, o šito galima išmokti tik per treniruotes – rungtynės tam tikrai netinkamas momentas. Kadaise to mokė ir mano tėvas Aleksandras maskviečius bei SSRS rinktinę, ir jūsų Vladas Garastas – Kauno „Žalgirį“, ir tas pats Leningrado „Spartak“ treniravęs Vladimiras Kondrašinas. Bet dabartinis Maskvos treneris Dimitris Itoudis to saviškių nemokė.
- Praslydo ir „Žalgirio“ vardas. Kaip įvertintumėte Kauno „Žalgirio“ pasirodymą Eurolygoje? Mūsų šalyje šis kauniečių sezonas vertinamas kaip vienas geriausių – niekas nemanė, kad Šarūno Jasikevičiaus vedami žalgiriečiai sugebės kabintis į aštuntuką.
- Jau ne kartą esu sakęs, kad Š.Jasikevičius yra mano numylėtinis ir aš įdėmiai seku jo darbą ir linkiu jam viso geriausio. Šio jauno trenerio darbą šį sezoną suskirstyčiau į dvi dalis – itin nevykusią pradžią ir įspūdingą pabaigą.
Pradžioje atrodė, kad kauniečių komanda yra visiškai netinkama Eurolygai. Trenerio koncepcija tuomet buvo svetima krepšininkams, tačiau Šaro charakteris ir jo kantrybė davė gerų vaisių. Esmė: ekipoje atsirado pagarba. Paaiškinsiu, ką tai reiškia: visiškai nereikia, kad žaidėjai vienas į kitą kreiptųsi „jūs“. Kai antrąją sezono dalį įsibėgėjo žalgiriečiai, jie nebijodavo atsidengti ir nebijodavo mesti į krepšį.
Žaidėjai elgėsi natūraliai – noriu veržtis, tai ir darysiu, esu laisvas – mesiu ir žinau, kad manęs už tai niekas nebars, niekas iš draugų nepriekaištaus. Toks geras komandos žaidimas ne tik finansiškai naudingas, bet ir yra įvaizdžio dalis. Tai ir yra Šarūno, kaip trenerio, koncepcija ir, duok Dieve, jam ją išlaikyti kitą sezoną.
- Kiekvieno sezono pradžioje kyla klausimų, ar Lietuva gali turėti antrąją komandą Eurolygoje. Ir dažniausiai viskas baigiasi niekuo. Rusija „išsimušė“ iš Eurolygos dvi vietas. Kaip manote, ar ateityje Lietuva galėtų pretenduoti į dar vieną vietą prestižiniame turnyre?
- Esu ne kartą kalbėjęs su Eurolygos vadovais apie turnyro plėtrą ir vis girdžiu tą pačią mintį – ateiti į Eurolygą gali ekipos su pasikeitusia klubų savininkų ir šalies pozicija.
Žinote, kai buvau Lietuvoje 2011 metais Europos čempionate, man patiko šaunus lietuviškas juokelis, kurį mielai pasakoju savo draugams. Taigi, Lietuvoje gyvena 3 milijonai iki panagių krepšinį suprantančių specialistų, per svarbiausius rinktinės mačus, pavyzdžiui, Kauno arenoje, susirenka 15 tūkstančių aukščiausios klasės krepšinio trenerių, tačiau komandai vadovauja visiškas „nevykėlis“.
Tai labai švelnus žodelis apie tą trenerį. (Juokiasi.) Lietuva kasmet kepa žaidėjus, kurie tikrai gali žengti į profesionalų sportą ir yra paklausūs rinkoje. Jūsų šalyje, be „Žalgirio“, yra neblogų komandų – Vilniaus „Lietuvos rytas“, Klaipėdos „Neptūnas“, dabar jau ir Panevėžio „Lietkabelis“ sublizgėjo, net yra penkios geros arenos. Tačiau dėl menkos rinkos klubai nesugeba turėti gero biudžeto.
Sakysime, „Žalgiris“ su savo 6–7 mln. eurų tikrai neturi ką veikti, jei galvoja apie Eurolygos finalus. Ten apskritai be 20–25 milijonų eurų biudžeto nėra ką veikti. Lietuvių klubai tokių pinigų neturi. Vadinasi, jei norima matyti dar bent vieną klubą Eurolygoje, būtina keisti tiek klubų savininkų, tiek ir valstybės požiūrį. Aš nekalbu apie biudžetines lėšas – jos nieko neišspręs.
Kur kas svarbiau, kad valstybė sudarytų sąlygas galimiems rėmėjams turėti naudos skiriant pinigus klubui. Tuo metu savininkų klausimas yra labai subtilus. Kaip manote, kiek lietuvių gyvena Amerikoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ar toje pačioje Australijoje. Ir ką?
Taip, tie lietuviai ir yra bėdžiai, neturi pinigų, nėra galingų kompanijų savininkai? Žinoma, juokingai atrodo, kai komandos viešai prašo išmaldos – paremti 10 eurų ar dolerių. Tačiau savininkams pradėjus kampaniją stiprinant komandą finansiškai ir išsidalinant įtaką tikrai atsirastų investuotojų, kurie pasinaudotų valstybės teikiamomis lengvatomis.
Tai būtent tokie stiprūs ir finansiškai nepriklausomi klubai yra labai svarbūs Eurolygai. Kai Lietuvoje atsiras tokia ekipa, manau, jai kelias į Eurolygą bus atviras.
- Su kuria dar viena rusų ekipa kitą sezoną Eurolygoje grumsis „Žalgiris“?
- Gegužės 25 dieną prasideda mūsų lygos pusfinaliai ir aišku, kad arba Maskvos srities „Chimki“, arba Sankt Peterburgo „Zenit“ pateks į finalą, o automatiškai gaus ir kvietimą į Eurolygą. Man nepatinka, kaip dirba "Chimki" treneris Duško Ivanovičius – klubas turi vidinių problemų, nesutarimų, tad visa širdimi sirgsiu už „Zenit“.
