„Mėgstu maudytis – kuo šaltesnis vanduo, tuo geriau. Be to, Palangoje nė vieno debesėlio“, – nusijuokė krepšinio specialistas.
Šį sezoną 58-erių V.Chomičius Permės „Parma“ ekipoje dirbo trenerio Viačeslavo Šušakovo asistentu.
Pasibaigus sezonui, buvusio Lietuvos krepšininko kelias pasuko į Ispaniją, kurioje reikėjo ne tik asigriebti po šaltos rusiškos žiemos, bet ir užmiršti, švelniai tariant, ne patį sėkmingiausią sezoną.
Viena pergalė ir 23 pralaimėjimai – taip „Parma“ baigė pasirodymą Jungtinėje lygoje.
Nors vietinių žaidėjų pagrindu suformuotas klubas ir nekėlė sau aukštų tikslų, tačiau tokių prastų rezultatų „Parma“ vadovai tikrai nesitikėjo.
„Komanda iki šiol nenaudojo jokių gynybos schemų ir kai reikėjo per pasiruošimą pakeisti žaidėjų mąstymą, 90 procentų iš jų nesugebėjo to padaryti“, – prisimindamas sezono pradžią atsiduso V.Chomičius.
– Su kokiomis nuotaikomis išsiskirstėte pasibaigus sezonui?, – lrytas.lt paklausė V.Chomičiaus.
– Jei iškeli komandai tikslą, kad ji turi tapti čempione ar patekti į atkrintamąsias, tada ir išsiskirstai su blogomis nuotaikomis.
Bet kai turi užduotį tiesiog pasižaisti, įgauti patirties, tada išsiskiri su geromis ir lauki kito sezono. Kitais metais iš žaidėjų jau bus galima reikalauti daugiau.
– V.Šušakovą trenerio pareigose pakeitė latvis Nikolajus Mazuras. Klubo vadovų kantrybė išseko?
– V.Šušakovas atvedė komandą į Rusijos taurę, superlygoje (antra pagal pajėgumą rusų lyga, – Red.) laimėjo trečiąją vietą. Tam, kad prieš šį sezoną dar labiau sustiprėtų trenerių kolektyvas ir būtų daugiau patirties, klubas pasikvietė ir mane.
Bet vienas dalykas yra žaisti superlygoje, o kitas – Jungtinėje (VTB). Tai nepalyginami dalykai. Komanda iki šiol nenaudojo jokių gynybos schemų ir kai reikėjo per pasiruošimą pakeisti žaidėjų mąstymą, 90 procentų iš jų nesugebėjo to padaryti.
Jie kaip dirbo, taip, kaip įpratę anksčiau, ir tik sunkaus darbo dėka tai šiek tiek pakeitėme. Dabar baigėsi sezonas, klubas suprato, kad treneriui V.Šušakovui vis dar trūksta patirties bei žinių, todėl buvo pakviestas N.Mazuras.
– Nebuvo minčių ekipos treneriu paskirti jus?
– Buvo, bet yra niuansų, dėl kurių aš negalėjau būti vyriausiuoju treneriu. Su N.Mazuru apie savo ateitį komandoje dar nesikalbėjome.
– Matote save toliau dirbantį Permėje? Dar tikite šios komandos galimybėmis?
– Kodėl gi ne? Man Permė labai patinka. Šį sezoną užėmėme paskutinę vietą. Logiškai pagalvojus, antrą kartą likti paskutinėje vietoje niekas tikrai nebenorės. Bus bent kiek padidintas biudžetas, renkama kita komandos sudėtis.
Tikslai irgi bus kiti – laimėti bent pusę reguliariojo sezono rungtynių ir būti kur nors netoli atkrintamųjų barjero. Užimta vieta Jungtinėje lygoje labai svarbi, nes nuo jos priklauso premijos dydis.
– Prieš šį sezoną klubo vadovų vizija buvo verstis daugiausiai su vietiniais žaidėjais. Dabar be legionierių neapseisite?
– Planas iš pradžių išties buvo žaisti tik su rusais. Įsivaizduokite, kad Mažeikiai dabar surinktų vien vietinių krepšininkų komandą ir nutartų žaisti LKL. Būtų gal du ar trys geresni žaidėjai.
Taip buvo ir pas mus – buvo neblogų žaidėjų, bet vasarą neišsisprendė kontraktų reikalai ir iš jų liko tik nedidelė dalis. Tai ir gavosi panašiai, kaip su Mažeikiais.
Galvojome, kad komanda pamažu susižais ir atsiras rezultatai, bet sezono viduryje pamatėme, jog to neužtenka. Pasikvietėme serbą, bet jį vėliau nupirko Kazanės „Unics“ ir likome su vienu legionieriumi.
Buvo rungtynių, kurias galėjome laimėti, bet dėl patirties stokos to nepadarėme. Žaidėjai tiesiog sužingsniuodavo, nepataikydavo iš po krepšio, suklysdavo paskutinę sekundę.
Po naujų metų atėjo nurodymas, kad turime laimėti bent kažkiek rungtynių ir reikėjo žvalgytis į užsieniečius. Bet tinkamų nebuvo ir ėmėme tuos, kuriuos galėjome paimti.
Dauguma jų tiesiog neatitiko komandos lygio. Be to, ir treneris neturėjo patirties, kad galėtų geriausiai išnaudoti žaidėjų stipriąsias puses. Mūsų žaidimo stilius buvo toks, kad kaip žaidėjai moka, taip ir žaidžia.
– Kaip po tiek pralaimėjimų motyvuodavote komandą?
– Visaip kalbėjome. Sakiau žaidėjams, kad jei jie nepakeis savo požiūrio prieš čempionatą, nelaimėsime nė vienerių rungtynių. Na, galų gale vienas laimėjome.
Bet krepšininkai nuo pat pradžių buvo įpratę bėgti puse jėgos, kažko nepadaryti iki galo. Be to, neturėjome fizinio pasirengimo trenerio...minusų buvo daug.
– Labai džiaugėtės po tos vienintelės pergalės?
– Iš tikrųjų džiaugėmės, netgi atšventėme. Nestipriai, bet atšventėme.
– Negalvojote apie tai, kad geriau grįžti į Lietuvą ar pajėgesnio klubo ieškoti kur nors kitur?
– Niekur nebūna šilta ir ramu. Bet aš atviras visiems pasiūlymams. Tik tie pasiūlymai turi būti normalūs. Šią vasarą tokių dar negavau.
Buvo įvairių kalbų, kurios ir liko tik kalbomis. Daugiau nieko nėra, nežinau, kas stabdo reikalus. Bet nieko baisaus, jei ir nerasiu komandos. Kai nedirbi, gali stebėti daugiau rungtynių, tai irgi reikalinga patirtis.
– Planuojate vasarą stebėti Lietuvos rinktinės rungtynes?
– Dėl draugiškų rungtynių dar nesu tikras, nes nežinau, kur tuo metu būsiu. Bet čempionatą tikrai žiūrėsiu.
– Preliminari rinktinės sudėtis jau maždaug aiški. Kaip vertinate lietuvių šansus?
– Viskas priklauso nuo žaidėjų noro ir trenerio sugebėjimo visus sustatyti į vietas. Net neabejoju, kad komanda bus motyvuota, nes daugelis klubuose turėjo ne pačius geriausius sezonus.
Reikia palaikyti Dainių Adomaitį ir visą komandą. Svarbu geras pasiruošimas ir žaisti šimtu procentų. Dabar visi, tame tarpe ir mūsiškiai, moka žaisti. Tačiau jei būsime pasirengę, manau, problemų nekils.
– Yra dvejojančių dėl to, kaip D.Adomaičiui pavyks tvarkytis su žaidėjais ir jų psichologija. Manote, gali kilti tokių problemų?
– Tą patį kalbėjo ir apie Kęstutį Kemzūrą. Na, jam irgi buvo sunkesnių momentų, bet iš esmės viskas buvo gerai. Treneris privalo būti griežtas, bet kartu ir suprasti žaidėjus. Krepšininkai turi patys norėti eiti į aikštę.
D.Adomaitis jau ne vienus metus dirba treneriu, turi ir geros, ir blogos praktikos. Jis matė sunkesnių sezonų, todėl, manau, sugebės dirbti. Visi treneriai, kurie dirbo rinktinėje, atidavė šimtą procentų ir pasiekė rezultatų.
– Galbūt, jūsų akimis, rinktinei būtų labiau pravertusi Rimo Kurtinaičio patirtis?
– Aišku, būtų geriau. Bet nereikia kalbėti apie tai, kas galėjo būti. Įvyko, kaip įvyko ir reikia žiūrėti į ateitį.
– Rinktinei teks verstis be patyrusių žaidėjų – karjerą baigė Robertas Javtokas, Paulius Jankūnas po sezono nusprendė pailsėti. Tai bus didelė netektis?
– Kartų kaita vyksta nuolat. R.Javtokas rinktinei ir taip atidavė daug metų, žaisdavo net traumuotas. Jis užsitarnavo poilsį. Abiejų puolėjų pozicijose turime ir kitų, jaunesnių krepšininkų, todėl didelės tragedijos nebus.
– Nors buvote toli nuo Lietuvos, sekėte šalies krepšinio lygas?
– Dažnai stebėjau ir NKL, ir LKL rungtynes. Lygis yra labai pakilęs, auga daug gerų žaidėjų. Po šio sezono klubai turėtų dar sustiprėti. Manau, geriau atrodys „Šiauliai“, galbūt ir „Nevėžis“.
Klaipėdos „Neptūnas“ taip pat nebus silpnesnis, nei dabar. Visiems reikia žiūrėti ne tik į tai, kaip įveikti „Žalgirį“, bet apskritai orientuotis į pajėgiausius Europos klubus.
– Jei į savo komandą galėtumėte pasikviesti Lietuvos krepšininkų, ką pirmiausiai pasirinktumėte?
– Man patinka daugelis žaidėjų. Norėčiau Antano Kavaliausko, jis labai gerai užsiima poziciją ir ginasi. Šiais metais jis neatsiskleidė, bet jau anksčiau yra įrodęs, kad gali žaisti aukščiausiame lygyje.
Taip pat paimčiau Deividą Gailių, nes jis universalus. Dar Marių Runkauską. Galima vardinti ir visą rinktinę, bet jie turi sutartis, todėl juos prisikviesti yra labai sunku.
