Kaune ir Orleane žaidė tarsi dvi skirtingos Lietuvos rinktinės. Beviltiškas pralaimėjimas 77:98 šeimininkams Prancūzijoje ir dar labiau triuškinanti pergalė 96:71 namie.
Nors nepriimta apie tai kalbėti garsiai, viena ryškiausių tokių skirtingų dvikovų priežasčių – teisėjavimas.
Per rungtynes Prancūzijoje su prancūzais save gerbianti komanda, jei tai būtų oficiali dvikova, turbūt būtų palikusi aikštę. Nes tai buvo ne dviejų vienas kitą gerbiančių varžovų akistata, o kova be taisyklių. Teisėjai aikštėje leido kone muštynes.
Kaune arbitrai muštis nebeleido, ir tai suteikė galimybių Lietuvos rinktinei parodyti tikresnį savo veidą, nors prancūzai irgi baksnojo į teisėjus.
Vis dėlto rungtynės „Žalgirio“ arenoje leido įžvelgti ir teigiamų pokyčių mūsų šalies krepšininkų žaidime.
Gynyba. Kaune buvo akivaizdu: Lietuvos rinktinė žengė didelį žingsnį klijuodama iki tol itin skylėtą gynybą. Ypač svarbu, kad pagaliau tarp žaidėjų atsirado bendravimas.
Rungtynių su prancūzais Kaune pirmajame kėlinyje buvo ir greitų atakų, kurių iki tol per pasirengimo ciklą pasitaikydavo retai. Lietuviai greitai puolė nepaisydami to, kad aikštėje vienu metu buvo Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas – aukšti ir galingi, tačiau vis dėlto lėtesni žaidėjai.
Progų greitai pulti Lietuvos rinktinė susikūrė būtent dėl to, kad sugebėjo apsiginti. J.Valančiūnas, D.Motiejūnas ir kiti priekinės linijos žaidėjai ir anksčiau po krepšiu gynėsi neblogai, bet šįsyk buvo matyti, kad patobulėjusi komandinė gynyba.
Ne kartą ir ne du ginantis nuo varžovų derinio dviese prieš du kertantis žaidėjas buvo tiesiog užspaustas dviejų lietuvių.
Pozicija. Vis dar didelė skylė yra atakuojančiųjų gynėjų gynyba. Nei Martynas Gecevičius, nei Artūras Milaknis, kaip ir Prancūzijoje, neįstengė sugaudyti tiesioginio varžovo.
Net nėra pozicijos, kurioje Lietuvos rinktinės atakuojantieji gynėjai ginasi gerai: jie nespėja nei gindamiesi vienas prieš vieną, nei varžovams žaidžiant dviese prieš du (ir gindamiesi nuo varžovo su kamuoliu, ir nuo varžovo be kamuolio).
Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad M.Gecevičiui ir A.Milakniui teko gintis nuo Nando de Colo – vieno universaliausių gynėjų Europoje. Apskritai mažai yra europiečių, gebančių jį „uždaryti“. Prancūzijoje N.de Colo pelnė 17, Kaune – 16 taškų.
Kalbant apie atakuojančiuosius gynėjus, matyti, kad M.Gecevičius ir A.Milaknis tapo pagrindiniais pretendentais užimti šią poziciją (Deividas Gailius Kaune žaisti negalėjo dėl apsinuodijimo, Marius Grigonis – dėl traumos).
Bėda ta, kad ir M.Gecevičius, ir A.Milaknis – metikai, o tikro „antrojo numerio“ pagrindinė užduotis – draskyti gynybą. Tai galėtų daryti M.Grigonis, tačiau vilčių, kad jis žais, beveik neliko. Juolab kad čiurnos traumos psichologinė pasekmė – baimė veržtis.
Įžaidėjas. Manto Kalniečio galimybės visiems aiškios – svarbiausia, kokios formos jis bus. Akivaizdu ir tai, kad M.Kalniečio dubleris šioje rinktinėje bus Lukas Lekavičius.
Tačiau dvejos rungtynės su prancūzais parodė: L.Lekavičiui neparankios atletiškos komandos ir ginantis, ir puolant.
Bene akivaizdžiausias to įrodymas – dvikovos su Prancūzija Kaune antrojo kėlinio pabaiga. Kai 18-ąją min. L.Lekavičius pakeitė M.Kalnietį, Lietuvos rinktinė pirmavo 39:31, tačiau prieš pertrauką jau turėjo 3 taškų skolą – 39:42.
L.Lekavičius ne tik nevaldė komandos puolant (net pats pametė kamuolį), bet ir ginantis beveik visus taškus prancūzai rinko verždamiesi pro jį.
L.Lekavičius naudingas, kai ima strigti komandos žaidimas ir reikia energijos pliūpsnio aikštėje. Tačiau rungtyniaujant su tokio stiliaus rinktine kaip Prancūzija šio įžaidėjo keliamas chaosas yra žalingas, mat už kiekvieną klaidą baudžiama žaibiškai.
Lietuvos rinktinei trūksta dar vieno įžaidėjo, kuris galėtų keisti M.Kalnietį.
Kas juo galėtų būti, atsakymo kol kas nėra.
Duetas. Lietuvos rinktinės bokštai J.Valančiūnas ir D.Motiejūnas per pasirengimo ciklą palyginti nedaug žaidė aikštėje drauge, tačiau Kaune šis duetas pasiteisino.
Starto penkete dvikovą pradėję aukštaūgiai visiškai uždarė erdvę po krepšiu. Vertinant skaičiais, šio dueto didžiausias privalumas buvo tas, kad įsisiautėjo Jonas Mačiulis – itin pajėgus „trečiasis numeris“.
Puolant jis akimirksniu pasinaudojo savo pranašumais, išvesdamas iš pusiausvyros tiesioginį varžovą Evaną Fournier (vien per pirmąjį kėlinį J.Mačiulis pelnė 10 taškų, iš viso – 15). J.Mačiulio nauda ginantis irgi itin didelė.
Branduolys. Akivaizdu, kad treneris Dainius Adomaitis nelinkęs pernelyg užsižaisti ieškodamas, kas taps 9–12 komandos žaidėjais. Pergales paprastai lemia ne atsarginiai.
Tik yra viena išlyga. Pabrėžiama, kad D.Motiejūnas pastarąjį sezoną beveik neturėjo žaidimo praktikos ir jam reikia laiko įsivažiuoti. Per dvikovą Kaune D.Motiejūnas buvo ant bangos ir žaidė 20,5 min.
Per dvikovą su prancūzais Orleane šis puolėjas žaidė vos 9 min., su kroatais – 10 min. Kaune, nors ir gavo gana daug laiko, D.Motiejūnas galėjo ilsėtis dar mažiau, mat buvo naudingas. Iš to ir kyla klausimas, kur D.Motiejūnui gauti žaidimo praktikos, jei jis nedaug žaidžia?
Dvasia. Lietuvos rinktinės nusiteikimas kopia aukštyn. Šis veiksnys nė kiek ne mažiau svarbus, o neretai ir turintis didžiausią reikšmę.
Rinktinės kapitonas M.Kalnietis net pabrėžė: svarbiausia dabar ne verkti dėl pralaimėjimų, o stengtis padaryti tai, kas suplanuota. Rungtynės su Prancūzija Kaune parodė, kad verksnių šioje rinktinėje nėra.
Lietuvos rinktinės kontrolinės rungtynės
Rugpjūčio 4 d. Klaipėda. Lietuva – Lenkija 59:58 (J.Valančiūnas 14, A.Gudaitis 11, E.Bendžius 9).
Rugpjūčio 5 d. Klaipėda. Lietuva – Gruzija 70:81 (A.Gudaitis 17, M.Kuzminskas 10, D.Motiejūnas 9).
Rugpjūčio 9 d. Orleanas. Lietuva – Kroatija 80:82 (M.Kuzminskas 21, J.Mačiulis ir J.Valančiūnas po 12).
Rugpjūčio 10 d. Orleanas. Lietuva – Prancūzija 77:98 (M.Gecevičius ir A.Gudaitis po 14, J.Valančiūnas 13).
Rugpjūčio 15 d. Kaunas. Lietuva – Prancūzija 96:71 (M.Kalnietis 18, J.Mačiulis ir D.Motiejūnas po 13).
Rugpjūčio 18 d. Ryga. Lietuva – Rumunija.
Rugpjūčio 19 d. Ryga. Lietuva – Latvija.
Rugpjūčio 23 d. Šiauliai. Lietuva – Islandija.
Rugpjūčio 25 d. Vilnius. Lietuva – Ispanija.
