M.Kuzminskas šiame Europos čempionate rinko po 15,3 taško ir atkovojo po 4,3 atšokusio kamuolio. Būtent "New York Knicks" ekipos puolėjas buvo vienas žmonių, kuris nesulaukė kritikos po čempionato, kuriame lietuviai buvo eliminuoti aštuntfinalyje Graikijos rinktinės.
„Visos rinktinės visais metais, turbūt išskyrus ispanus, turi nuopolių, pakilimų – prancūzai, serbai, mes. Bet kokiu atveju aš Lietuvą priskirčiau elitui“, – taip kalba M.Kuzminskas. Jis nesutinka su kalbomis, kad Lietuva krepšinio pasaulyje tapo vidutinioke.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir M.Kuzminsko pokalbis apie rinktinę, trenerį Dainių Adomaitį ir lemiamas varžybas su Graikija – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Kaip jūsų nugara?
– Viskas gerai. Džiugu, kad iškart prieš varžybas nuvažiavom į ligoninę, ištyrė nugarą, daktarai Lietuvoje pasižiūrėjo rezultatus ir pasakė, kad nieko rimto nėra, kas galėtų pakenkti jeigu žaisiu. Tiesiog buvo perkrova kojose ir nuėjo spazmas į nugarą. Dar iki šiol skauda, bet neesmė. Svarbu, kad išgėriau nemažai visokių vaistų ir galėjau žaisti.
– Buvote išsigandęs?
– Taip. Rungtynėse su vokiečiais, kai tai atsitiko, buvo sunku eiti ir galvojau, kad blogai. O nugaros traumos yra rimtos ir krepšininkams nedėkingos. Tikiuosi, kad toliau pavyks jų išvengti.
– Po Lietuvos rinktinei pasibaigusio čempionato praėjo kelios dienos. Jūs pats dar šiek tiek pabuvote Turkijoje, iš karto neišvykote. Turbūt mąstėt daug?
– Be abejo. Liūdna. Kai nuslūgsta visos emocijos, pradedi ramia galva mąstyti. Labai gaila čempionato, tai yra dar viena mūsų komandai neišnaudota proga. Ypatingai dabar, kai Europos čempionatai vyks rečiau negu anksčiau – nebe kas du metus, o kas keturis. Juos laimėti bus sunkiau, o eini ne jaunyn ir tų čempionatų vis mažės ir mažės. Dar viena neišnaudota proga – kaip ir pernai olimpiada, taip ir šiemet. Tikrai skaudu.
– Turit atsakymą, kas vyksta? Buvo išsakyta visokių nuomonių – gal mums gana vadintis krepšinio šalimi, mes tiesiog esam vidutiniokai.
– Nemanau. Visos rinktinės visais metais, turbūt išskyrus ispanus, turi nuopolių, pakilimų – prancūzai, serbai, mes. Bet kokiu atveju aš Lietuvą priskirčiau elitui. Šiemet mums trūko kelių svarbių žaidėjų, kurie negalėjo padėti. Galų gale vyksta šiokia tokia kartų kaita. Jeigu ne tos nelemtos vienos varžybos su graikais, manau, čempionatas būtų visai kitoks.
– Kaip jūs pats jautėtės šioje rinktinėje?
– Gerai. Vasara buvo itin gera. Atmosfera buvo labai gera, treneris – itin žmogiškas su žaidėjais. Ne kartą sakiau, kad vienintelė vieta, kur gali atsidėkoti treneriui, yra aikštelė. Kartais tikrai norėdavosi vien už jį pakovoti. Gaila, kad vienos varžybos pakiša koją ir grįžti kaip didelis pralaimėtojas.
– Apie trenerį kalbėjote: „Jis duodavo mums savotišką laisvę, nebuvo griežtos kontrolės. Tvarka buvo, bet nebuvo nesąmoningų griežtumų“. Ką turėjote omenyje?
– Yra daug smulkmenų. Tas pats Donato Motiejūno išleidimas į gimdymą. Čia yra grynai žmogiškumas. Natūralu, kad tiek Donatui, tiek komandai tai nėra į naudą – skrydžiai, jis išeina, nedalyvauja treniruočių procese. Bet kiekvienas, būdamas toje situacijoje, norėtų nuvažiuoti ir dalyvauti savo vaiko gimime.
– Manote, jeigu būtų kitas treneris, vargu ar tai būtų buvę?
– Negaliu taip sakyti. Priklauso nuo kiekvieno žmogaus, trenerio. Pas mane yra buvę trenerių, kurie neleistų – yra buvę tokių pavyzdžių. Dėl to ir sakau, kad atmosfera komandoje buvo tikrai gera, o viskas prasideda nuo trenerio.
– Gal tai ir buvo problema? Sakote, kad treneris geras žmogus, bet geras žmogus ne profesija. Gal pritrūko griežtos rankos?
– Nemanau. D.Adomaitis tikrai buvo labai geras psichologas. Kai reikėdavo ir parėkdavo, ir nuramindavo. Yra 12 skirtingų asmenybių, susirinkusių į vieną krūvą. Visiems vienodos metodikos negali taikyti, visiems reikia skirtingų. Aš manau, kad su tuo puikiai tvarkosi. Mūsų žaidimo kreivė ėjo visiškai dėsningai į viršų. Jeigu ne tos varžybėlės...
– Kas tose varžybėlėse nutiko?
– Pas mus buvo nemažai debiutantų, gal patys spaudimą susikūrėm, kai grupėj įsibėgėjom ir jau tikrai galim kažką laimėti. Patys save užsispaudėm, rungtynės prasidėjo ne taip, kaip planavom. Atrodo, beveik į jas sugrįžom, bet kelios smulkmenos, vieni žaidėjai buvo geriau pasiruošę, kiti prasčiau ir taip išėjo – pralaimėjome visi kaip komanda.
– Ar nėra problemos, apie kurią nuolat diskutuojama po nesėkmių, kad visgi reikia sporto psichologo?
– Galbūt. Aš esu už sporto psichologus ir eilę metų bendrauju su vienu iš jų. Manau, kad čia labai sveikintinas dalykas, tik reikia atrasti tinkamą žmogų, kuris mokėtų žaidėjus pritraukti. Nėra lengva įtikti visai komandai. Manau, kad individualiai galima su kiekvienu bendrauti, paruošti. Tai yra dalykas, kuris ateityje turėtų būti kone kiekvienoje komandoje.
– Linas Kleiza sakė, kad žaisite dėl aukso. Ar būna, kad kai kurie žaidėjai užriečia nosį ar per daug įsivaizduoja ir tai jaučiasi žaidime?
– Nemanau, kad tai vyksta sąmoningai. Galbūt pasąmonėje kažkas pasikeičia, dėl to čempionato metu reiktų stengtis kuo labiau atsiriboti nuo tų dalykų. Tu esi komandos viduje, kam tau skaityti straipsnius, kažkieno nuomonę, kai tu žinai, kaip viskas vyksta.
– Bet skaitėt?
– Minimaliai. Krepšinio portalų neatsidarydavau, atsidarydavau didžiuosius – ten būdavo naujiena ar nebūdavo. Užmesdavau akį, bet tikrai reikia labai nuo to atsiriboti.
– Tokie dalykai veikia?
– Be abejo. Atrodo, kad galbūt mąstai kitaip, bet pasąmonėje kažkokie procesai vyksta.
– Žmonės Lietuvoje mėgsta kritikuoti, sakoma, kad yra 3 milijonai krepšinio ekspertų. Jei perskaitote kritiką, ar būna apmaudu, nusiviliate?
– Aš šioje vietoje kartais stočiau į žurnalistų pusę. Labai sunku rasti aukso vidurį. Kai kritikuoja – blogai, kai giria – blogai.
– O kaip turėtų būti?
– Taip, kaip yra. Viskas yra gerai. Žaidžiau ir Ispanijoje, ir Amerikoje. Ypatingai Amerikoje kritika yra kelis kartus didesnė, su ja susitvarko ir viskas yra gerai. Kiekvienas dirba savo darbą. Jei esi vertas kritikos, ją ir gausi. Galų gale, ją gali priimti pozityviai ir parodyti, kad jie buvo neteisūs. Viskas priklauso nuo tavo požiūrio.
– Kadangi krepšinis yra labai mėgstama ir populiari sporto šaka, žmonės susikuria labai daug lūkesčių. Tai turbūt irgi nėra gerai, nes visą laiką tikimasi, kad bus tik gerai?
– Mes irgi tikimės, kad bus gerai. Visą laiką važiuoji į rinktinę, galvoji, kad šiemet nušluostysim visiems nosis. Turi būti toks pozityvas. Manau, kad žmonės todėl ir myli krepšinį, nes yra rezultatų, arenos būna pilnos, nes žmonės tiki mumis. Tai yra smagu. Čempionatų, varžybų metu, kiek žinau, būna žiauri vienybė – visos kavinės, barai pilni, kaimynai susirenka vieni pas kitus. Čia yra gražus, sveikintinas dalykas. Gaila, kad kažkiek nuvili sirgalius. Netgi kaime močiutės, kurios atrodo su krepšiniu visiškai nesusijusios, irgi sako, kaip mūsiškiai gerai žaidžia. Ko daugiau norėt?
– Sirgaliai irgi yra didelė jėga, jie važiuoja paskui jus. Yra tokių, kurie stoja į jūsų pusę net tada, kai rinktinė pralaimi, jie sako, kad vyrai atvažiuoja, aukoja savo laiką, vasarą, dirba vardan Lietuvos, kodėl jūs juos puolat. Ar tame yra dalis tiesos? Ar jūs jaučiatės besiaukojantys, žaisdami rinktinėje?
– Ne. Bent aš ne. Bet sirgaliai yra varomoji jėga. Ne paslaptis, kad rinktinėje mes jokio atlygio negaunam, važiuojam iš idėjos, kovoti už Lietuvą. Važiuoji dėl sirgalių, dėl ko dar važiuot? Kad šiaip pasportuot?
– Dėl savęs, juk ir pats save parodai čempionate.
– Taip, bet dauguma žaidėjų turi kontraktus iš anksto, kiti turi ilgalaikius, kelių metų kontraktus. Tai visiškai įtakos neturi. Kaip tik yra traumų, nuovargio rizika sezono metu. Daugiau turi duobelių. Būtent ir važiuoji daugiausia dėl žmonių.
– Jūs nusivylęs, kaip rinktinės žaidėjas, ir treneris nusivylęs, prisiima atsakomybę, kaltina save. Jūs sakote, kad žaidėjai kalti. Ar nesusikurs situacija, kuomet mūsų krepšinis gali atsidurti savotiškoje duobėje? Didelis nusivylimas gali įtakoti įvairius procesus, tarkime, mažiau vaikų norės rinktis krepšinį kaip sportinę veiklą.
– Dažnai kitos sporto šakos būna piktos ant krepšinio, kad surenka visus vaikus. Tada bus proga kitoms sporto šakoms pasipildyti vaikais. O tai, kad visi prisiima kaltę sau, rodo komandos vidinę stiprybę. Dažniausiai, kai būna blogai, visi ima vieni kitus kaltinti. O mūsų komandoje buvo atvirkščiai. Pralaimėjome ir visi pasižiūrėjo į veidrodį ir pagalvojo, ką aš blogai padariau, o ne kiti. Tai žiauriai sveikintinas ir retas dalykas. Netgi labai keista, kad šiemet patyrėme savotišką fiasko, iškritome aštuntfinalyje, bet žmonių reakcija – žinučių iš nepažįstamų žmonių sulaukiu daugiau, negu kai laimėdavom antrą vietą čempionatą. Tai yra smagu.
– Kokia atmosfera buvo rūbinėje po tų nelemtų varžybėlių?
– Sėdi visi, tyli, nusiprausėm ir važiuojam namo.
– Nekalbėjot, kodėl taip įvyko?
– Ne. Neprikalbėsi. Kas iš to? Nieko. Po kiek laiko, aprimus gal pasižiūrėsim, bet nieko nepakeisi. Reikia žiūrėti į priekį.
– Analizavote kažkokias klaidas?
– Čempionato metu visą laiką analizuodavom po varžybų, kadangi eidavo sekančios varžybos. Kadangi jų nebus, nebuvo verta. Nereikia kažkur ieškoti kaltų, reikia pasižiūrėti į save, ką patys blogai padarėm, ko nepadarėm, kur nepasiruošėm.
– Jūsų varžovai tiesiog buvo stipresni?
– Vienareikšmiškai. Pralaimėjom Graikijai, žinojom, kad tai stipri komanda. Tai, kad jie užėmė 4 vietą grupėje, visiškai nieko nereiškia. Eurolygos čempionai žaidžia stipriose komandose, žino, kaip žaisti tokios svarbos rungtynes. Jie buvo daug vertesni tos pergalės.
– Treneris sakė, kad kai kurie žaidėjai perdegė. Paprastai sakant, aikštelėje buvo sakoma eiti į kairę, o jie ėjo į dešinę. Taip buvo?
– Taip, visiškai. Buvo pakartojimas pirmų varžybų su gruzinais, kai buvo lygiai toks pat perdegimas. Pirmos varžybos čempionate yra sunkios, nes visą vasarą ruošiesi ir dabar atėjo metas pademonstruoti. Ir gali perdegti. Atkrintamosiose buvo tas pat. Absoliučiai jokios koncentracijos nebuvo, treneriai atliko savo darbą, tikrai nepriekaištingai iki smulkmenų buvo išnagrinėtas, pateiktas ant lėkštutės. Mums reikėjo tik tuo pasinaudoti. Nesugebėjom. Jeigu pasako, kad žaidėjas veržiasi į dešinę ir jis 4 kartus iš eilės nueina į dešinę, kieno tai kaltė? Mūsų.
– Ar treneris absoliučiai valdė situaciją?
– Absoliučiai. Mums buvo viskas padėta ant lėkštutės. Tik reikėjo tą suvirškinti, pasinaudoti. To nesugebėjom.
– Kai kurie žaidėjai, anot krepšinio ekspertų, buvusių trenerių, šiame čempionate neatsiskleidė. Tarkime, D.Motiejūnas. Gal jums teko su juo bendrauti? Gal žinote, kodėl jis neparodė to, ko visi iš jo tikėjosi?
– Sunku sakyti. Nereiktų apie kai kuriuos asmeniškai kalbėti. Į rinktinę susirenka 12 Lietuvos geriausių žaidėjų, kurie dažnai savo komandose būna geriausi žaidėjai. Kai atvažiuoja į rinktinę, negali visi būti lyderiais, turi atrasti savo rolę. Galbūt, savo komandai mesdavai po 20 taškų, o čia turi 12 minučių tiesiog žaisti gynyboje ir atkovoti kamuolius. Tą rolę yra gana sunku atrasti, suprasti, tam reikia laiko. Kas liečia D,Motiejūną, nesakyčiau, kad jam čempionatas buvo toks prastas. Viskas buvo gerai, nerinko tiek taškų, kiek tikėjosi, bet padėjo kitur. Natūralu, kad pas jį šeimoje įvyko gražūs dalykai, kurie kartais gali veikti labai pozityviai arba išmušti iš vėžių.
– Po rungtynių su Graikija apie rinktinės ateitį pasakyta: „Ateitis šviesi, bet ne taip žaidžiant kaip šiandien“.
– Tai aišku. Daug kritikos buvo, daug palaikymo ir kiekvienuose pasisakymuose gali įžvelgti teisybės. Atėjo daug naujų, jaunų žaidėjų ir labai gerai „įsipaišė“ į komandą. Aš tikrai matau, kad Lietuvos krepšinio ateitis bus šviesi.
– Su tuo pačiu treneriu?
– Aš kol kas kito varianto net nesvarstyčiau.
– Nes variantai svarstomi – Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Jasikevičius.
– Turime gerų trenerių, bet nemanau, kad po kiekvieno nenusisekusio čempionato kapodami galvas mes kažką pasieksim. Turi būti tęstinumas. Jeigu treneris pradėjo savo darbą ir dėl to, kad nepasisekė vienose varžybose imtis kažkokių veiksmų, mano manymu būtų nelogiška. Reikia suteikti šansą.
– Jūs pats norėtumėte, kad šis treneris liktų?
– Be abejo. Mes tikrai neparodėme to, ką galėjom.
– Sakote, kad norėtumėte su juo dirbti. Kodėl?
– Jeigu atvirai, mano lūkesčius tikrai pranoko iš teigiamos pusės. Visų pirma, darbo etika. Su asistentais turėdavo begalę susitikimų, viskas būdavo išnagrinėta, turėdavome po 2 video peržiūras dienoje, kad pasižiūrėtume savo, varžovų žaidimą. Tikrai dirbdavo labai daug. Buvo teisingas visų atžvilgiu, visi komandoje buvo lygūs, o ne vieni geresni, kiti blogesni. Tai treneriui yra labai sunku ir svarbu padaryti.
– Tačiau šnekama, kad kažkas turėtų prisiimti atsakomybę už rezultatą.
– Manau, kad žaidėjai. Mes patys nesužaidėm ir nėra ką kaltinti. Ką gali kaltint? Negali kaltint nei federacijos atstovų, kad mes nesužaidėm, sužaidę prieš tai kelias varžybas, nei kažko.
– Kritikuojantys teigia, kad federacija rinktinei kelia per žemus tikslus.
– Kas iš to? Mes patys sau keliamės tikslus. Aš dažniausiai tikslų, kurie iškeliami, nelabai ir pastebiu. Visą laiką važiuoji laimėti ar bent dėl medalių kovoti. Esame visi profesionalai ir tikslus keliamės patys sau. O kad dabar iškels ar patekti į aštuntuką, ar finalą, esmės nesudarys. Vis tiek žaisi lygiai taip pat iš visų jėgų.
– Jūs nežaisite artėjančiose Pasaulio krepšinio čempionato atrankos rungtynėse. Liūdna?
– Gerokai. Eini ne jaunyn, čempionatų mažėja, progų kažką laimėti vis atrodo mažiau. Kiekvienas neišnaudotas šansas, kaip dabar, ar nesudalyvautas čempionatas yra ne į naudą. Bet viskas bus gerai. Kad ir be vadinkime stipriausių žaidėjų, jeigu negalės dalyvauti iš Eurolygos ir NBA, mes turime daug talento.
– Ką pats ketinate veikti?
– Važiuoti į Niujorką ir ten pradėti viską iš naujo. Laukia nelengvi metai, labai daug žaidėjų mano pozicijoje, pasikeitimų vadovybėje.
– Jūsų paties gyvenimo situacija šią vasarą taip pat pasikeitė.
– Taip, bet tai neįtakoja krepšinio. Laukia tikrai sunkus ir įdomus sezonas. Kaip įprasta krepšiniui, kiekvieną dieną turi rodyti viską iš naujo. Vieną dieną gerai sužaidęs, kitą dieną gali vėl atsidurti dugne.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 18.40 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
