„Aš suprantu Lietuvą ir jaučiu, kas darosi pas jus po rinktinės pralaimėjimo aštuntfinalyje. Be visų matomų problemų, dabar reikia padaryti vieną darbą: susodinti Arvydą Sabonį ir Dainių Adomaitį prie vieno stalo. O tuomet abiejų paklausti – ką jie labiau myli: Lietuvą, krepšinį ir pergales ar šaunią federaciją?“.
Rusijos krepšinio guru šiomis dienomis su malonumu priima sveikinimus iš visų Europos kampelių dėl neįtikėtinai galingo jo šalies rinktinės pasirodymo „Eurobasket 2017“ turnyre.
Rusijos komanda, kuri nebuvo laikoma favorite, sugebėjo išsikapanoti iš mirtininkų D grupės, aštuntfinalyje nušlavė Kroatiją, o ketvirtfinalyje palaužė ir graikus, kurie iš turnyro išmetė D.Adomaičio vedamą Lietuvos komandą.
„Nesuprantu. Jūsų komanda pagal sudėtį turėjo būti viena iš trijų stipriausių šiame čempionate, tačiau Lietuva pirmenybėse darė vieną klaidą po kitos. Tai yra nedovanotina. Ir kaltas dėl to yra rinktinės treneris Dainius Adomaitis. Labai gerbiu visus trenerius, nes žinau jų nelengvą darbą, bet taip jau yra. O jau apie Donatą Motiejūną galima būtų atskirai kalbėti ir kalbėti – geriau šis vaikinas iškart būtų važiavęs pažaisti į Kiniją“, – aiškino 63 metų V.Gomelskis.
– Rusija tęsia kovą Europos čempionate, nors mažai kas galvojo, kad žengs taip toli. Tuo tarpu Lietuva, kuri buvo laikoma pretendente į medalius – jau namie. Kokios lietuvių nesėkmės priežastys?, – lrytas.lt paklausė V.Gomelskio.
– Esu jūsų rinktinės gerbėjas. Rusijos ekipa - man svarbiausia, bet jei ji nežaidžia, sergu tik už lietuvius. Tačiau mane labai nuvylė, kas šiemet jums nutiko. To nusivylimo centre – Donatas Motiejūnas.
Galvoju, kad būtų kur kas didesnė nauda, jei šis aukštaūgis nebūtų suspėjęs sugrįžti į kovas Tel Avive. Arba dėl kokių nors priežasčių būtų turėjęs iškart vykti į Kiniją. Vienareikšmiškai – D.Motiejūno komandai nereikėjo, jis į čempionatą atvyko tik pasižvalgyti ir priminti savo pavardę.
Didelė Lietuvos problema šiame čempionate buvo ir Jonas Valančiūnas. Turėjote vieną iš dviejų geriausių Europos vidurio puolėjų ir ką su juo nuveikėte?
Pasakysiu vaizdžiai, kad būtų visiškai aišku. Grįžkime į praeitį. Žaidžia Arvydas Sabonis, su juo Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius ir Šarūnas Marčiulionis. Įsivaizduokite, kad visi šie krepšininkai jokiais būdais nenori perduoti kamuolio Sabui ir jis tik pats sau kuria progas. Kas po tokio šių krepšininkų „akibrokštų“ jiems atsitiktų Lietuvoje? Taip, juos suplėšytų į skutelius.
J.Valančiūnas, gaudamas kamuolį baudos aikštėje, pataikydavo 7 kartus iš dešimties galimų. Lietuvos komanda tuo naudojosi? Ne. Reikia suprasti, kad lietuviai turėjo per didelę prabangą palikti likimo valiai J.Valančiūną, užuot jį išnaudoję visu šimtu procentų.
Esu didelis Manto Kalniečio talento gerbėjas, tačiau net iš pagarbos jam negaliu pasakyti, kad įžaidėjas buvo tas, kuris maitino Joną kamuoliais. Iš aikštės kraštų jis dar šiaip ne taip prastumdavo perdavimą J.Valančiūnui į baudos aikštę, tačiau per centrą tai atsitiko vos kelis kartus.
– Tai buvo svarbiausias Lietuvos rinktinės žaidimo minusas?
– O kaip jūs galvojate? Juk Dainius Adomaitis buvo pastatęs visą komandos puolimą ant šio elemento.
Graudu buvo žiūrėti, kaip aikštėje ne savo rogėse įžaidėją bandė vaidinti Adas Juškevičius – jis yra atakuojantysis gynėjas, o ne įžaidėjas ir tuo viskas pasakyta.
Iki geresnio pažymio pritrūko ir savęs ekipoje neradusiam Edgarui Ulanovui.
Su Jonu jokio ryšio neturėjo "ketvirtu numeriu" buvęs „kinas“ D.Motiejūnas. Jis apskritai nerado savo žaidimo koncepcijos rinktinėje, todėl jo vaidmenį turėjo atlikti Mindaugas Kuzminskas ir Jonas Mačiulis.
Šie du vyrai darė visą juodą darbą už kitus komandos narius – ir lipdė puolimą, ir J.Valančiūnui stengėsi pagelbėti. Būtent jiems Lietuva privalo dėkoti už pasiaukojantį žaidimą.
M.Kuzminską apskritai laikyčiau šių metų Lietuvos rinktinės žaidėju numeris vienas.
Bet iš esmės, poziciniame krepšinyje jūsų rinktinė atrodė apgailėtinai. Tai blogiausias Lietuvos krepšinis šiame amžiuje.
– Daugiau nėra nė vieno Lietuvos komandos žaidėjo, kuris nusipelno pagyrimo?
– Man labai patiko Artūras Gudaitis. Jis dar nėra toks, koks galėtų, tačiau vaikis turi potencialo. Su juo būtina gerai padirbėti.
– Užsiminėte ir apie rinktinės trenerio D.Adomaičio darbą.
– Tai jaunas strategas, tačiau niekaip nesuprantu, kam jis vis atkakliai į "ketvirtą" poziciją kišo D.Motiejūną. Bala nematė to nevykusio puolimo, tačiau tai, ką šis krepšininkas darė gynyboje, turėjo priversti suklusti strategą. D.Motiejūnas visiškai nesigynė.
Aš tikrai nenoriu sakyti, kad ant D.Motiejūno kabinu visas bėdas ir jis yra atpirkimo ožys. Tai ne jo problema, kad strategas jį paėmė į rinktinę ir vertė žaisti. Tai klausimas D.Adomaičiui. Bet D.Motiejūnas čempionate atrodė visiškai nekaip.
– Iš jūsų žiodžių atrodo, kad viskas, kas atsitiko, yra tik trenerio D.Adomaičio kaltė?
– O kaip kitaip jūs norėtumėte? Tik treneris atsakingas už komandos pasirodymą – taip buvo ir bus. Jokių kitų kaltės pasidalijimų į šešiolika dalių negali būti.
Dar atsakinga už rezultatą yra šalies krepšinio federacija, kuri skyrė į postą specialistą. Viskas. Ši formulė paprasta kaip du kart du.
– Bet krepšininkai taip pat prisiėmė kaltę dėl nesėkmės čempionate.
– Pasakysiu tik savo asmeninę nuomonę: D.Adomaitis yra per minkštas rinktinei. Taip, jis geras psichologas, suranda bendrą kalbą su krepšininkais, jie jį myli ir net gerbia. Tačiau tik tiek. Jie jo nebijo. Todėl aikštėje nedaro to, ko reikalauja treneris.
Jei strategas prašo, o komanda to nepadaro - ne žaidėjų bėda. Vadinasi, treneris nėra kietas vyras, kad galėtų išsireikalauti iš krepšininkų to, ką jie privalo daryti. O pasakymai, kad visi esame kalti dėl nesėkmės – tai populizmas.
– Lietuvos krepšinio federacijos vadovai greitai susitiks su treneriu D.Adomaičiu ir aptars komandos pasirodymą.
– O ką čia aptarinėti? Rezultatas aiškus. Kiek žinau, pavasarį į Lietuvos rinktinės stratego postą pretendavo ir buvo aptarinėjamos dar ir ir kitos trenerių kandidatūros.
Vasarą ilsėjausi jūsų šalyje ir visi žymūs krepšinio žmonės būdavo it vandens į burną paėmę ar pakreipdavo kalbą kita linkme, kai tik paklausdavau apie rinktinės trenerio rinkimus ir kodėl buvo pasirinktas D.Adomaitis.
Dabar yra puiki proga pasodinti A.Sabonį šalia D.Adomaičio ir pasiklausti – kodėl būtent šis specialistas buvo pasirinktas ir kas yra svarbiau: Lietuva, krepšinis ir pergalės ar federacija, jos munduras ir lojalūs treneriai.
Tai juk taip paprasta, kai turi tokį rezultatą. Ir jūsų krepšinio federacijos vadovas turėtų pasirinkti aiškią pusę, nes krepšinis pas jus ne tik sportas – krepšinis yra įtaka, politika ir visuomenės požiūris.
