Blokų karaliumi dėl savo nepralaužiamos gynybos pramintas 44-erių metų klaipėdietis nuo krepšinio neatitolo. Nors profesionalo karjera baigta dar 2009-aisiais metais, E.Žukauskas kamuolio iš rankų paleisti nenori. Formą palaikyti aukštaūgis stengiasi žaisdamas mėgėjų krepšinio lygoje.
216 cm ūgio vidurio puolėjo pozicijoje žaidusio krepšininko sąskaitoje – krūva pasiekimų. Su Kauno „Žalgiriu“ jis tapo Eurolygos bei LKL čempionu, o žaisdamas Lietuvos rinktinėje 1996-aisiais bei 2000-aisiais iškovojo olimpinių žaidynių bronzą. 2003-aisiais pasidabino Europos čempionato aukso medaliu. Jo blokuotų metimų rekordai iki šiol puikuojasi Lietuvos krepšinio lygos (LKL) metraščiuose.
„Anksčiau, kai žaisdavome rinktinėje, ypač išvykoje, tai spaudimo būdavo mažiau, nes informacija taip greitai nesklido. Atgyvendavome ramiai ir tiek. Darydavome savo darbą ir džiaugdavomės, kad laimime“, – nedidelį skirtumą, paklaustas apie dabartinio ir ankstesnio požiūrio į krepšinį įžvelgė E.Žukauskas.
Nuo 1995-ųjų iki 2004-ųjų Lietuvos rinktinei atstovavęs vidurio puolėjas puikiai prisimena pirmuosius žingsnius krepšinyje, naujus karjeros etapus ir pergales padėjusį iškovoti žaidimą.
E.Žukausko teigimu, neatitolstant nuo krepšinio, apie trenerio karjerą pagalvoti taip pat kartais tenka, tačiau tam, kad žengtų šį žingsnį, reikia tam tikro paskatinimo.
– Krepšinį profesionaliai pradėjote žaisti vėlai, budamas 21-erių. Kokia buvo pradžia? Galite palyginti dabartinių krepšininkų karjeros pradžią bei jūsų?, – lrytas.lt paklausė E.Žukausko.
– Visų pirma, mano pradžia buvo sunkesnė nei, kad galėtų būti dabar. Šiuo metu jaunuoliai gauna ir turi viską, ko jiems reikia, o kai pradėjau sportuoti aš, tai sąlygos kur kas sudėtingesnės buvo.
Neturėjau stiprių raumenų, nes išaugau labai greitai, turėjau labai didelę pėdą ir nebuvo batų, su kuriais galėčiau sportuoti. Dar viena bėda – buvo labai sunku gauti tinkamą aprangą.
Trukdė ir kitos detalės: nebuvo tokių gerų salių, turėjome sportuoti labai mažose. Apibendrinant, viską teko pasiekti tik sunkiu ir kantriu darbu.
– Karjerą pradėjote 1994-aisiais „Neptūno“ klube, o jau 1996-aisiais tapote olimpiniu bronzos medalio laimėtoju. Ne per greiti pasirodė tokie karjeros šuoliai?
– Kadangi tais metais olimpiadoje prie pergalių prisidėjau nedaug, tuomet žaidė kur kas labiau patyrę žaidėjai, tai galbūt ir ne (šypsosi).
Tačiau man buvo labai gera pamoka. Komandoje juk žaidė tokie krepšininkai, kaip Arvydas Sabonis, tai įgavau daug naudingos patirties. O ji ir davė rezultatą. Kai išėjo visi senbuviai, o į rinktinę atėjo jaunimas, jis vėliau ir parodė, kad puikiai moka tęsti krepšinio tradicijas.
– Dėl savo gynybinių sugebėjimų buvote pramintas „Blokų karaliumi“, o varžovus į neviltį varėte jau 1994-aisiais. Iš kur toks noras gintis? Trenerių įtaka ar paties pastangos?
– Tiesiog buvau aukštas, lengvas, šoklus. Galbūt turėjau kažkokią nuojautą, kada mesti, šokti, blokuoti (juokiasi). Viskas susidėjo į vieną vietą, todėl taip ir gavosi.
– 1997-aisiais atsidūrėte Kauno „Žalgiryje“. Galbūt tuomet jau jautėtete, kad tai – svajonių išsipildymas?
– Žaidimas Kaune buvo didelis žingsnis į priekį. Atrodė, kad persikelti į laikinąją sostinę, tai atsirasti tam tikroje nežinomybėje. Kai apsigyvenau Kaune, teko daug asmeniškai dirbti su treneriais, kad sustiprėčiau fiziškai. Galiu pasakyti tiek, kad „Žalgiris“ prie bendro karjeros rezultato prisidėjo labai daug.
– Nuo 2000 iki 2006 metų žaidėte užsienyje. Kaip vyko adaptacija pirmą kartą žaidžiant svetur?
– Pirmieji metai buvo sunkiausi. Žaidžiau Italijoje, Bolonijos klube ir kalbos nemokėjimas buvo problema. Teko eiti pas italų kalbos mokytoją. Komandoje žaidė daug žvaigždžių, visi tikėjosi gero sezono ir pergalių. Buvo spaudimas ir prisitaikyti neatrodė lengva.
– Profesionalo karjerą baigėte „Žalgiryje“. O nebuvo minčių baigti Klaipėdoje, kur viskas ir prasidėjo?
– Minčių buvo, sulaukiau ir kvietimo. Tačiau turėjau nemenką traumą, todėl pamąsčiau, kam juokinti žmones? (šypsosi) Pagalvojau, kad geriau tebūnie taip, kaip ir yra, todėl pasiūlymo teko atsisakyti.
– Su rinktine iškovojote ne vieną apdovanojimą. Lyginant tuos ir dabartinius laikus, kaip skiriasi dėmesys krepšininkams?
– Dabar yra daugiau medžiagos viešojoje erdvėje. Kas ką nori, tas tą ir rašo. Anksčiau, kai žaisdavome rinktinėje, ypač išvykoje, tai spaudimo būdavo mažiau, nes informacija taip greitai nesklido. Atgyvendavome ramiai ir tiek. Darydavome savo darbą ir džiaugdavomės, kad laimime.
Dabar informacija taip greitai plinta, kad šiek tiek pakenkia žaidėjams bei treneriams. Tenka atlaikyti milžinišką spaudimą. Žinoma, mes irgi sulaukdavome kritikos, kaip kad buvo 2001-aisiais po pralaimėjimo latviams. Tačiau tuomet buvome labai jauna rinktinė. Teko atsilaikyti ir pasistengti. Kaip matote, vėliau parodėme gerą rezultatą, vadinasi spaudimas nėra taip blogai.
– Kokį įspūdį paliko šiemetinė rinktinė?
Nusivylimo nėra. Juk rinktinė ir vėl jauna – tiek žaidėjai, tiek treneriai. Sakyčiau tai yra tik pirmas žingsnis į dideles pergales. Dar galima tobulėti. Kol kas, dar tik formuojasi supratimas.
Savo grupėje buvome pirmi ir tai labai gerai. Liūdniausia, kad jau aštuntfinalyje teko žaisti prieš Graikiją. Viso čempionato metu jie nedemonstravo gero žaidimo, o prieš mus pasirodė puikiai.
Nieko blogo apie rinktinę negali pasakyti, kai priešininkai pataiko tiek metimų. Čia kaip 2004-ųjų olimpinėse, kai teko žaisti prieš italus. Niekas tuomet nesitikėjo, kad jie gali mus įveikti, tačiau nesugebėjome apsiginti, jie puikiai sumetė tritaškius ir teliko susitaikyti – tokia yra realybė.
– Kokie prisiminimai užplūsta iš auksinio Europos čempionato 2003-aisiais?
– Žinoma, kad tik geriausi. Tačiau juk net ir ten nebuvo viskas idealu. Pradžia, kaip ir dabartinei rinktinei, buvo labai sunki, vos laimėjome prieš latvius.
Džiugu tai, kad nepaisant sunkumo, vėliau įsibėgejome. Visi žaidėjai rinktinėje buvo geri, kiekvienas komandoje žinojome savo darbą – kas meta tritaškius, kas dalija perdavimus, o kas kovoja po krepšiais.
Keista net, kad sunkiausios varžybos buvo prieš prancūzus, nes kad laimėsime taip lengvai prieš ispanus, galėjo tikėtis tik didžiausias optimistas.
– Krepšinio, kaip žinia, vis dar neatsisakote. Klaipėdoje žaidžiate mėgėjų lygoje. Meilė šiai sporto šakai neišblėsta?
– Formą juk reikia palaikyti (juokiasi). Taip, tenka pažaisti mėgėjų lygoje. Dabar dar pažaidžiu ir tenisą, stengiuosi pajudėti.
Krepšinis širdyje yra išlikęs. Kai baigiau karjerą, maždaug dvejus metus į kamuolį sunkoka buvo pažiūrėti, o vėliau nori ar nenori, po truputį pasiilgsti šios sporto šakos.
– O apie trenerio karjerą nepagalvojote?
– Yra minčių, tik reiktų kokio nors paskatinimo iš šono. Vyriausiuoju treneriu, galbūt ir ne, tačiau trenerio asistentu padirbėti būtų įdomu. Pamąstau apie tokį dalyką.
