Krepšinio federacijos bosai net nematė reikalo pakomentuoti svarbiausios rinktinės pasirodymo, lyg būtų dalyvavę privačiame vakarėlyje su sporto elementais.
Laimė, šioje rinktinėje buvo tokie šviesuliai kaip M.Kuzminskas ir J.Valančiūnas, kurie visa galva pranoko kitus ir aikštėje, ir šalia jos.
Bet juk rinktinės rungtynės – tai ne NBA maratonas, kur gali tapti čempionu pralaimėjęs kad ir 30 kartų per sezoną.
Stebint Europos čempionato finalą neužteko fantazijos įsivaizduoti, kad šįmetė Lietuvos rinktinė būtų galėjusi mesti iššūkį slovėnams arba serbams. Visai kitoks krepšinis, nei matėme pirmajame etape Tel Avive.
O gal liūdėti net nėra kada, nes esame pirmieji Europoje pagal nacionalinio krepšinio čempionato pradžios datą.
Žiūrėkite LKL ir pamirškite tą Europos čempionatą, tegul slovėnai švenčia.
Mes švęsime jau po dviejų mėnesių – lapkričio 23-iąją Kosove, kai pergalingai pradėsime 2019 m. pasaulio čempionato atrankos varžybas, o po trijų dienų Klaipėdoje duosime į kailį Lenkijos rinktinei, kuri šiemet Europos čempionate buvo tik 18-a. Va tada visi bambekliai, kurie kalbėjo apie Lietuvos išmetimą iš Europos krepšinio elito, turės nutilti.
Tiesa, laimėti reikės ne tik be J.Valančiūno, M.Kuzminsko, bet ir be Eurolygos žaidėjų, kurie lies prakaitą savo klubuose.
Tik kas bus, jei nelaimėsime, nes Kosovas jau pamokė Makedoniją ir Estiją, o Lenkija atvyks stipriausios sudėties?
Tada visus prakeiksmus siųskite FIBA, kuri pakeitė varžybų sistemą, nes mūsų Krepšinio federacijos vadovai ir rinktinės treneriai visuomet padaro viską, ką gali. Turėjote tuo įsitikinti ir Tel Avive, ir Stambule.
