Prieš trejus metus su nacionaline šalies ekipa po planetos čempionato Ispanijoje atsisveikinęs vilnietis turi realų šansą ir vėl užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius – jis įtrauktas į galimų kandidatų sąrašą žaisti 2019-ųjų pasaulio atrankos čempionato mačus.
„Jokių išskirtinių pokalbių šiomis dienomis su treneriu Dainiumi Adomaičiu nebuvo. Tai tąsa to pavasarinio pokalbio, kai su strategu dėliojome taškus apie komandą. Tuomet manęs klausė, ar galėčiau padėti, jei reikės pagalbos per būsimą atranką. Aiškiai pareiškiau, kad esu pasirengęs bet kada, jei tik mano paslaugų reikės“, – kalbėjo skrydžiui į Miuncheną kartu su Panevėžio „Lietkabelio“ ekipa, kur bus žaidžiamos Europos taurės rungtynės besirengiantis K.Lavrinovičius.
Aštuonerius metus Lietuvos rinktinės marškinėlius vilkėjęs 2003-ųjų Europos čempionas K.Lavrinovičius kol kas gena į šoną mintis apie galimas būsimas kovas pasaulio krepšinio čempionato atrankoje lapkritį su Kosovu ir Lenkija.
Mat iki tol jo atstovaujamos Panevėžio „Lietkabelio“ ekipos laukia rimti mūšiai tiek Lietuvos krepšinio lygos pirmenybėse, tiek ir Europos taurės batalijų lauke.
„Lietkabelio“ žaidėjai ir treneriai antradienį po rytinės treniruotės sėdo į autobusą ir patraukė į Rygos oro uostą, iš kur skrido į Miuncheną.
Trečiadienį antrose Europos taurės turnyro B grupės rungtynėse panevėžiečiai Vokietijos Bavarijos žemių sostinėje susikaus su vietos „Bayern“ klubu.
Pirmose savo dvikovose vokiečiai ir lietuviai šventė pergales – „Bayern“ išvykoje nurungė Stambulo „Galatasaray“ 86:69, o „Lietkabelis“ namie – Jeruzalės „Hapoel“ 86:72.
Pastarojoje dvikovoje 209 cm ūgio K.Lavrinovičius tiesiog varė iš proto varžovus: pelnė 20 taškų, atsikovojo 8 kamuolius ir surinko 27 naudingumo balus. Sunku sustabdyti vieną iš garsiųjų „Brolių“ ir LKL čempionate – jis vidutiniškai pelno po 12,4 taško.
– Reikia jums sakyti „sveiki sugrįžę“, „niekada nesakyk niekada“? – lrytas.lt pradėjo pokalbį su K.Lavrinovičiumi.
– Keista, bet pati žiniasklaida mane nurašė, teigė, kad aš jau pasakiau rinktinei „ne“, atsisveikinau su ją. Niekada to nedariau – nesu niekur pasakęs, kad baigiau savo pasirodymą nacionalinėje komandoje. Aš tik konstatavau, kad atėjo kur kas jaunesnių krepšininkų laikas ir visiškai suprantu, kodėl mano kandidatūra nėra nesvarstoma – metai bėga. Bet karjerai rinktinėje niekada nepasakiau „viskas“. Ir dabar nesakau.
– Esate patenkintas, kad įtrauktas į rinktinės sąrašus?
– Žinote, nesu jaunas berniukas, kad džiaugčiausi ar liūdėčiau. Dabar su atranka į 2019-ųjų pasaulio krepšinio čempionatą situacija susiklostė taip, kad didžioji dalis pačių geriausių žaidėjų galbūt nepadės rinktinei dėl esamų varžybų tvarkaraščio. Nebus NBA atstovų, matyt – ir Eurolygos žaidėjų.
Tad esame visi situacijos įkaitai: tiek treneris, tiek ir žaidėjai. Jei manęs paprašė padėti, aš negaliu nepadėti, jei esu pasirengęs. Bet iki varžybų dar daugiau kaip mėnuo – gali daug kas pasikeisti. Vieni ar kiti FIBA ar Eurolygos sprendimai gali išlįsti, gali atsirasti sopulių. Žinote, man kiekviena diena – kaip paskutinė (juokiasi). Bet vis tiek, man tikrai būtų malonu, jei vilkėčiau rinktinės aprangą.
– Nėra apmaudu, kad į nacionalinę ekipa nėra kviečiamas jūsų brolis Darjušas Lavrinovičius?
– Žinoma, labai norėtųsi su broliu dar kartą pažaisti. Tačiau mes su juo esame realistais, o ne fantastikos mėgėjais: puikiai suprantame, kad prisifantazuoti galima velnias žino ko, bet tai ir liks tik fantazijos.
– Teigiama, kad tarp rinktinės kandidatų yra net trys „Lietkabelio“ atstovai: jūs, 28-erių 194 cm ūgio Adas Juškevičius ir jo bendraamžis 207 cm ūgio Vaidas Čepukaitis. Ar komandos strategas latvis Artūras Štalbergas išleis visus žaidėjus į rinktinės kovas?
- Kiekvienas klubo treneris yra prieš tai, kad žaidėjas vietoj poilsio ir atsistatymo po varžybų ir vėl kibtų į darbą rinktinėje. Manau, kad ne vienas krepšininkas lapkritį gali išgirsti klubo poziciją – „mes prieš“. Taip, tai garbė klubui, kad jo sudėtyje žaidžia vienos ar kitos rinktinės nariai, tačiau žaidėjų traumų galimybės ekipas verčia stoti į priešingą pusę. Bet visada galima kalbėtis ir derėtis.
- Kas bus, jei jums „Lietkabelis“ pasakys, kad privalote likti sudėtyje ir neatstovauti nacionalinei komandai?
– Nežinau, kalbėčiau su vadovybe, bandyčiau įrodyti. Turėtume rasti bendrą sprendimą. Žinoma, jei klubo vadovai su treneriais būtų kategoriškai prieš, tuomet reikėtų labai rimtai galvoti apie nacionalinę ekipą. Tiesą pasakius, net neįsivaizduoju tokios situacijos, tokių kategoriškų pozicijų.
– Ką galite pasakyti apie savo šio sezono sportinę formą?
– Puikiai. Ji yra puiki. Ir ji gera todėl, nes aš žiūriu ne per savo asmeninę prizmę, o klubo. Komandai itin gerai sekasi šalies čempionate ir tarptautinėje arenoje, vadinasi ir mano sportinė forma yra puiki, nes esu komandos dalis. Jei kalbėsime apie mane, tikrai nepatinka tokie pasakymai, kad K.Lavrinovičius pergyvena antrąjį atgimimą. Kodėl? Traumų turėjau, žaidžiau dėl to blogiau, po to bandžiau sugrįžti į buvusias vėžes ir tai padariau. Tai joks antrasis atgimimas.
– Kaip vertinate naujo rinktinė trenerio Dainiaus Admaičio darbą ekipoje?
– Man labai patinka jo krepšinio filosofija. Kiekvienas treneris turi savo pliusus ir minusus, bet iš šono pasižiūrėjus, tai labai šiuolaikiškas, protingas ir labai krepšiniui atsidavęs žmogus. Man išties patinka šio trenerio noras progresuoti ir tai daryti su rinktinės nariais.
– Lietuvos krepšinio rinktinė pasaulio atrankoje lapkričio 23-ąją kovos Kosove su šeimininkų rinktine, o po 3 dienų Klaipėdos „Švyturio“ arenoje priims Lenkiją. Kokia jūsų nuomonė apie šias komandas?
– Nieko naujo nepasakysiu – dabar visos rinktinės moka žaisti krepšinį ir su kiekviena teks kovoti, atiduodant jėgas visu šimtu procentų. Juo labiau, kad sąlygos išsilygino: sakysime, mes neturėsime NBA ir Eurolygoje žaidžiančių krepšininkų, o varžovės neprarado nieko, nes jų ir neturėjo.
– Jei sugrįšite į rinktinės sudėtį, kurio kito nario būvimas jums bus džiaugsmingas?
– Su visais rinktinės nariais visada buvo puikūs santykiai ir negalėčiau pasakyti, kad vieni žaidėjai man labiau priimtesni, kiti – ne. Kitą vertus, aš per tuos trejus metus, kai nežaidžiu nacionalinėje ekipoje, pasiilgau vieno – vėl noriu pajusti tą rinktinės dvasią. Tai nenusakomas jausmas ir atmosfera.
