Kiek vėliau vaikino mestas kamuolys jau skrodė savus Vilniaus „Statybos“ arenos tinklelius, o dar po kelių metų – ir Kauno „Žalgirio“.
Krepšininko karjeros metu D.Adomaitis be daugelio kitų pasiekimų triskart tapo šalies čempionu, iškovojo Eurolygos trofėjų bei tapo Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoju.
Tačiau jo kelionė krepšinyje toli gražu nesibaigė. Dabar 43-ejų D.Adomaitis sausakimšose arenose diriguoja Lietuvos nacionalinei rinktinei.
Nors neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų šakiškis prieš rungtynes jau giedojo himną, ši akimirka – jam kiekvieną kartą ypatinga.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Esu iš Šakių rajono, Degutinės kaimo. Mano tėveliai, kai gimiau, darbavosi kolūkyje, buvo paprasti žmonės. Iki šiol stengiamės su broliais ir seserimis kuo dažniau juos aplankyti. Man gimtinė visada yra ta vieta, į kurią malonu sugrįžti, prisiminti gražias akimirkas.
– Maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Manau, nepriklausomai nuo metų laiko, tai buvo krepšinio žaidimas su draugais. Ar snigdavo, ar lydavo, ar šviesdavo saulė – būdavo nesvarbu.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Tikriausiai Kalėdos, Kūčios. Tai ypatingą dvasią turinti šeimos šventė. Dabar Kūčias leidžiame su savo šeima, o pirmąją Kalėdų dieną susitinkame su platesne gimine.
– Gražiausia Lietuvos vieta?
– Man visada ypatinga buvo Kuršių nerija. Tai iš dalies susiję su prisiminimais, nes kartu su šeima stengiamės išvykti pailsėti į Nidą ar Juodkrantę. Taip pat gražios ir visos istorinės Lietuvos vietos – Trakai, Kernavė, Vilnius.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Esu gyvenęs daugelyje labai skirtingų miestų. Tas miestas, į kurį atvesdavo profesija, man visada patikdavo. Dabar su šeima gyvename Vilniuje, ir yra labai gerai. Gyvenome Kaune, irgi buvo gerai. Du metai Klaipėdoje ir metai Utenoje taip pat puikūs.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Atmintyje labai gerai išlikę visi nepriklausomybės atkūrimo įvykiai, tai šviežia istorija. Vytautas Landsbergis, Valdas Adamkus yra iškilios asmenybės. Aišku, įdomi ir Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos istorija. Man taip pat artimas Jonas Jablonskis, mano kraštietis.
– Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti?
– Mana visada be galo domino viduramžiai, todėl gal su Vytautu Didžiuoju, ar karaliumi Mindaugu. Kalbant apie dabartį – Valdu Adamkumi. Turėčiau jam labai daug klausimų apie praėjusį laikmetį, apie Lietuvą, kurią jis matė ankstyvoje jaunystėje.
– Mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– Domiuosi tikrai įvairia muzika. Iki šių dienų labai patinka „Foje“, „BIX“, „Antis“. Daina – galbūt Marijono Mikutavičiaus „Trys milijonai“. Ji turi savo istoriją ir man yra labai įstrigusi.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Juoda duona.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Kepta juoda duona su česnaku. Užsienyje gyvenantiems draugams ji labai patinka, o mano žmona šį patiekalą gamina iki šiol (juokiasi). Gal tai ir nėra visiškai lietuviškas patiekalas, bet kitur tokio gero nėra.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Atkaklumas, darbštumas, drąsa.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– Neperšokęs griovio nesakyk „op“.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...?
– ...nes Lietuva turi keturis metų laikus, įskiepija ypatingą dvasią, siekį būti laisvam.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimo 100-mečio proga?
– Linkiu kiekvienam lietuviui kelti didelius, kilnius tikslus ir niekada nenustoti jų siekti. Nesvarbu, kokie sunkumai iškiltų.
