Apie pilkus Lietuvos krepšinio metus prabilęs legendinis serbas vėl kreipėsi į Sabą

„Miegojau visiškai ramiai. Tiesą sakant, net ir per pietus nusnūdau“, – pasakodamas apie praėjusį rudenį vykusio Europos čempionato finalo dieną nusijuokė Aleksandras Džordževičius.

 A.Džordževičius treniruodamas Serbijos rinktinę iškovojo tris sidabro medalius.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 A.Džordževičius treniruodamas Serbijos rinktinę iškovojo tris sidabro medalius.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 A.Džordževičius treniruodamas Serbijos rinktinę iškovojo tris sidabro medalius.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 A.Džordževičius treniruodamas Serbijos rinktinę iškovojo tris sidabro medalius.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 A.Džordževičius treniruodamas Serbijos rinktinę iškovojo tris sidabro medalius.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 A.Džordževičius treniruodamas Serbijos rinktinę iškovojo tris sidabro medalius.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 A.Džordževičius treniruodamas Serbijos rinktinę iškovojo tris sidabro medalius.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 A.Džordževičius treniruodamas Serbijos rinktinę iškovojo tris sidabro medalius.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 Serbai Rio olimpiadoje iškovojo sidabrą.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 Serbai Rio olimpiadoje iškovojo sidabrą.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 A.Džordževičius treniruodamas Serbijos rinktinę iškovojo tris sidabro medalius.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 A.Džordževičius treniruodamas Serbijos rinktinę iškovojo tris sidabro medalius.<br>AFP/Scanpix nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 Rungtynių Vilniuje akimirka.<br> T.Bauro nuotr.
 R.Kurtinaitis iki šiol gerai sutaria su A.Džordževičiumi.<br> T.Bauro nuotr.
 R.Kurtinaitis iki šiol gerai sutaria su A.Džordževičiumi.<br> T.Bauro nuotr.
 Lietuva 2015-ųjų Europos čempionato pusfinalyje įveikė serbus.<br> AFP/Scanpix nuotr.
 Lietuva 2015-ųjų Europos čempionato pusfinalyje įveikė serbus.<br> AFP/Scanpix nuotr.
 R.Kurtinaitis iki šiol gerai sutaria su A.Džordževičiumi.<br> T.Bauro nuotr.
 R.Kurtinaitis iki šiol gerai sutaria su A.Džordževičiumi.<br> T.Bauro nuotr.
 A.Karnišovas dirba Denverio klube.<br> AFP/Scanpix nuotr.
 A.Karnišovas dirba Denverio klube.<br> AFP/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (20)

Lrytas.lt

Feb 10, 2018, 10:11 PM

Nors nuo rugsėjo 17 dienos jau praėjo keli mėnesiai, 50-metis Serbijos rinktinės treneris sėdėdamas Vilniaus viešbučio foje gerai prisiminė kiekvieną su liūdesio krisleliu pasibaigusio čempionato finalo Stambule detalę.

Grėsmingai čempionate atrodžiusių serbų viltis tą vakarą pagaliau perlipti „užkeiktą” antrosios vietos laiptelį sutrukdė istorines rungtynes žaidę Slovėnijos krepšininkai.

93:85 – tokį rezultatą nuskambėjus finalinei sirenai rodė „Sinan Erdem” arenos švieslentė.

Kol 35 taškų šou finale surengęs Goranas Dragičius glėbesčiavosi su iš laimės ašarojusiu Luka Dončičiumi, Serbijos rinktinės žaidėjai nuleistomis galvomis padėkojo sirgaliams ir nuslinko į rūbinę.

„Rūbinėje vyrams pasakiau, kad jie kol kas nesupranta, ką pasiekė. Tas supratimas ateina tik tada, kai baigi karjerą ir atsigreži atgal“, – mėginimą praskaidrinti liūdnokas krepšininkų nuotaikas prisiminė A.Džordževičius.

Jis stovėdamas prie Serbijos rinktinės vairo per žingsnį nuo aukso medalių buvo jau tris kartus – pastarąjį rudenį, 2014-ųjų pasaulio pirmenybėse Ispanijoje ir 2016-ųjų Rio de Ženeiro olimpiadoje.

Po ilgo žygio šiame Europos čempionate vienu geriausiu Europos trenerių laikomas A.Džordževičius trumpam paliko rinktinės reikalus šone ir grįžo atgal į Miuncheną. Čia jis jau antrąjį sezoną dirba „Bayern” strategu.

Su šiuo Vokietijos klubu A.Džordževičius ir apsilankė Lietuvoje, kurioje trečiadienį 87:85 laimėjo Europos taurės rungtynes prieš gerai pažįstamo Rimo Kurtinaičio treniruojamą Vilniaus „Lietuvos rytą“.

„Kurtis buvo vienas iš kelių lietuvių, kuriuos pakviečiau į savo paskutines karjeros rungtynes Belgrade. Atsimenu, kad ten taip pat buvo Šaras (Marčiulionis), Sabas ir Karni (Artūras Karnišovas)“, – šypsodamasis vardijo serbas.

Apie bičiulį Sašą, negalėdamas nepaminėti kontroversiškai jugoslavams pralaimėto 1995-ųjų Europos čempionato finalo, taip pat šiltai atsiliepė ir pats R.Kurtinaitis.

„Mūsų santykiai labai geri, nors ir esame skirtingose stovyklose. Žinoma, niekada neužmiršiu, ką jis padarė su Lietuvos rinktine tame čempionate, – kalbėjo R.Kurtinaitis. – Bet tai ne pyktis, o pagarba žmogui, kuris buvo krepšininkas iš didžiosios raidės“.

Lrytas.lt su A.Džorždevičiumi kalbėjosi apie sentimentus Lietuvai, prabėgusį Europos čempionatą ir iš aklavietės nepajudantį FIBA bei Eurolygos krepšinio karą.

– Treneri, pats niekada nesate dirbęs Lietuvoje, tačiau daug kartų susidūrėte ir su lietuvių klubais, ir su rinktine. Jums tai ypatingas varžovas?

– Žiūrint iš istorinės pusės, konkurencija tarp dviejų mūsų valstybių visada buvo milžiniška. Iš pradžių Jugoslavija varžėsi su Sovietų Sąjunga, o vėliau sovietų krepšinio jėgą perėmė lietuviai, jugoslavų – Serbija.

Nuo to laiko mūsų šalys nuolat susitinka olimpiadose, Europos ir pasaulio čempionatuose. Man tai sukelia daug puikių prisiminimų ir galėčiau pasakyti, kad Serbijos ir Lietuvos dvikovos tikrai yra ypatingos.

– Lietuviai jus gerai žino ir kaip krepšininką, ir kaip trenerį. Jums pačiam šis perėjimas buvo sunkus?

– Nelabai, nes vienas dalykas ir kai žaidi, ir kai treniruoji, išlieka tas pats – aistra krepšiniui.

– Kaip manote, ko reikia, kad geras krepšininkas taptų geru treneriu?

– Svarbiausia tą akimirką, kai tik pradedi treniruoti, pamiršti apie savo krepšinio karjerą. Kalbėdamas su žaidėjais niekada negali sakyti „kai aš dar žaidžiau...“, „o mano laikais...“. Tai pati baisiausia klaida, kurios stengiuosi niekada nedaryti.

Dar vienas dalykas – jei prieš tai vairuodavai „Audi“, turi prisiminti, kaip vairuoti „Yugo“ (prieš kelis dešimtmečius Jugoslavijoje populiarūs automobiliai, – red.). Turi vėl viską pradėti nuo nulio ir iš lėto judėti į priekį. Tai nelengva.

Kai pradėjęs treniruoti pirmą kartą susitikdavau su savo buvusiais treneriais, jiems sakydavau – dabar jus gerbiu dar labiau, nei būdamas žaidėju.

– Vienu geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų laikomas Šarūnas Jasikevičius trenerio karjerą pradėjo tik prieš kelis sezonus, bet Europoje jau yra geidžiamas klubų taikinys. Ką manote apie jo galimybes?

– Manau, Šaro potencialas yra didžiulis. Jis tai rodė praėjusį sezoną, lygiai taip pat rodo ir šį. Manau, jo charakteris yra neeilinis. Net jei Šaras yra tik šalia aikštės, jis vis tiek lieka Šaru.

– Lietuviai išgirdę jūsų pavardę iki šiol pirmiausia prisimena 1995-uosius. Tačiau tos rungtynės ir jums pačiam ko gero buvo įsimintiniausios susiduriant su Lietuvos rinktine tiek kaip žaidėjui, tiek kaip treneriui?

– Taip, be jokių abejonių. Mano pasiektas rezultatyvumo rekordas Europos čempionato finale gyvuoja iki šiol (41 taškas, – red.). Tos rungtynės buvo įspūdingos ne tik dėl įtampos ir pačio žaidimo, bet ir dėl išskirtinių asmenybių. Džiaugiuosi, kad tąkart laimėjome ne prieš bet ką, o prieš Lietuvos rinktinę.

Jaučiu labai didelę pagarbą R.Kurtinaičiui, Š.Marčiulioniui, Sabui, Valdemarui Chomičiui, A.Karnišovui. Karni man iki šiol yra tarsi brolis (šypsosi).

– Vis dar atsimenate, ką tose rungtynėse pasakėte Š.Mariulioniui ir taip lietuvius įkalbėjote grįžti į aikštę?

– Neįsivaizduojate, kiek kartų gyvenime girdėjau šį klausimą (šypsosi). Tiesiog pasakiau Šarui, kad neleistų rungtynėms pasibaigti šitaip.

Jos turėjo baigtis aikštėje, nes mūsų rinktinė lygiai taip pat gavo keistų techninių pražangų pirmoje pusėje, bet mes niekur neišėjome. Tai garbingo žaidimo principas.

Bet tiesą pasakius, negalvoju, kad jie grįžo į aikštę vien dėl manęs. Po daugelio metų iš kai kurių lietuvių išgirdau prisipažinimų, kad gal tose rungtynėse ne teisėjas buvo kalčiausiais. Kaip gali būti nusipelnęs pergalės finale, jei vienam varžovų žaidėjui leidi įmesti 41 tašką?

– Kokie jūsų santykiai su A.Karnišovu? Jums grįžus į Europą 1996 metais, „Barcelona“ komandoje kartu rungtyniavote tik pusmetį.

– Taip, tačiau sutariame labai gerai ir iki šiol dažnai pabendraujame. „Denver Nuggets“ klube, kurio administracijoje dirba Karni, rungtyniauja mano rinktinės žaidėjas Nikola Jokičius, tad nuolat jo pasiklausinėju rūpimų dalykų. Kai susitinkame su Karni, toks jausmas, lyg bendrautume kasdien (šypsosi).

– Taip pat esate trumpai „Portland Trail Blazers“ klube rungtyniavęs ir su Arvydu Saboniu. Dar prisimenate tuos laikus?

– Žinoma. Sabas yra vienas geriausių, jeigu ne pats geriausias, vidurio puolėjas istorijoje. Prieš grįždamas žaisti į Europą turėjau garbės būti jo komandos draugu.

Aikštėje Sabas būdavo tiesiog neįtikėtinas. Jis vienintelis toks. Nemanau, kad artimoje ateityje dar išvysime krepšinyje taip dominuojantį žmogų.

– Esate minėjęs, kad A.Sabonis jums daug pasakodavo apie Lietuvą.

– Dar prieš sutikdamas Sabą žinojau, kad lietuviai buvo tie žmonės, kurie sudarė sovietų rinktinės branduolį – Š.Marčiulionis, R.Kurtinaitis, Sabas.

Taip pat Eurolygoje buvo ryškus Kauno „Žalgirio“ vardas. Atsimenu laikus, kai komandoje žaidė Raimundas Čivilis, Sergejus Jovaiša ir kiti puikūs vyrukai. Lietuvos įtaka Europos krepšiniui visada buvo didelė.

– Kalbant apie dabartį – šią vasarą Europos krepšinio čempionate Serbijos rinktinė nužygiavo iki pat finalo ir ten tik pačioje pabaigoje nusileido slovėnams. Toks auklėtinių pasirodymas pranoko jūsų lūkesčius?

– Labai didžiuojuosi vyrais. Prieš čempionatą praradome daug žaidėjų, kai kurie patyrė traumas. Europos čempionate iš viso vertėmės be aštuonių žaidėjų, kurie mums padėjo iškovoti sidabrą Rio.

Manau, išskyrus mus pačius, niekas netikėjo, kad Serbija gali taip toli nueiti. Pirmiausia tuo patikėjau aš pats.

Po to pagrindinė mano užduotis čempionate buvo įtikinti savo žaidėjus, kad jie yra verti aukščiausių vietų ir gali dėl jų kovoti. Pasirodėme kaip stiprus kolektyvas ir demonstravome serbišką dvasią.

Serbijos krepšinis beveik dešimtmetį, iki pat 2010-2011 metų, išgyveno nuosmukį, todėl esu labai laimingas, jog pavyko atsitiesti.

– Ką savo žaidėjams pasakėte iškart po pralaimėto finalo?

– Pirmiausia, rūbinėje juos pasveikinau ir padėkojau. Tada žaidėjams pasakiau, kad jie kol kas nesupranta, ką pasiekė. Tas supratimas ateina tik tada, kai baigi karjerą ir atsigręžęs atgal pamatai, ką padarei.

– Kaip jaučiatės, kai būdamas Serbijos rinktinės treneriu kaskart liekate per žingsnį nuo aukso? Per trejus metus iškovojote tris sidabro medalius.

– Krepšinis dėl to nesustoja. Manau, pasaulio čempionate bei olimpiadoje sidabras ir taip buvo geriausia, ką galėjome iškovoti. Tai netgi buvo šioks toks siurprizas.

– Auksas stovint prie rinktinės vairo ko gero yra vienas pagrindinių jūsų karjeros tikslų?

– Žinoma, juk mano sutartis su nacionaline komanda galioja iki 2021-ųjų. Kad ir kur dirbu, medaliai visada yra mano tikslas, o auksas su Serbija – kol kas neišpildyta svajonė.

– Lietuva 2017-ųjų Europos čempionate pralaimėjusi graikams iškrito dar aštuntfinalyje. Po to pasigirdo įvairių kalbų, kad galbūt nebesame krepšinio šalis. Ką apie tai manote?

– Na, rezultatas, kaip Lietuvai, tikrai prastas – jūs visada kovojate dėl medalių. Žinoma, Graikija šįmet turėjo puikią komandą, daug patyrusių Eurolygos žaidėjų. O atkrintamosiose vienos rungtynės lemia viską ir niekada nežinai, kaip jos susiklostys.

Tačiau iš kitos pusės, Lietuva nesugebėjo gerai pasirodyti ir Rio olimpiadoje. Šie dveji metai Lietuvos krepšiniui apskritai nebuvo patys geriausi. Pastarasis kartas, kai jums pavyko žaisti tikrai gerą krepšinį ir visiškai pelnytai būti finale – 2015-ųjų Europos čempionatas.

– Tad sutinkate su dalies specialistų nuomone, kad rudenį lietuviai tiesiog nebuvo verti medalių?

– Taip, tokia bendra nuomonė vyravo tarp trenerių.

– Lietuvoje žmonės kiekvieną rinktinės kluptelėjimą priima labai jautriai – po šio čempionato aistros netilo dar ilgai. Serbijoje situacija tokia pati?

– Visiškai. Kai rinktinė laimi, žmonės džiaugiasi kaip pamišę, bet kai nesiseka – nusivylimas būna neįtikėtinas. Manau taip yra todėl, kad ir Lietuvoje, ir Serbijoje, visi sėkmes ir nesėkmės krepšinyje priima labai asmeniškai.

Kita vertus, tokios tautos labai didžiuojasi įveikdamos didesnes šalis kaip Prancūziją, Vokietiją ar net JAV.

– Prieš prasidedant FIBA pasaulio čempionato atrankos langams buvote kritiškai nusiteikęs naujosios sistemos atžvilgiu. Jūsų nuomonė nepasikeitė?

– Aš manau, kad Europos krepšinyje jau užtenka bendravimo per įvairius raštus. Esu įsitikinęs, kad nacionalinių federacijų prezidentai turi susėsti ir spręsti šį reikalą. Tai turėtų daryti tokios legendos kaip A.Sabonis, Predragas Danilovičius, Stojko Vrankovičius, Jorge Garbajosa, Andrejus Kirilenka, Hidayetas Turkoglu ir kiti.

Jiems reikia susirinkti ir galų gale nuspręsti, kokia yra bendra pozicija dėl FIBA politikos. Kol viskas vyks taip, kaip dabar, ir nepasitenkinimą reikš tai viena federacija, tai kita, nieko nebus.

Dabar mums sistema nepatinka. Pamenate, NBA prieš dešimtmetį irgi buvo nesutarimų ir kuo jie pasibaigė? Lokautu. Kodėl mes to nepadarome, jei mums sistema netinka? Dabar visi tik skundžiasi, bet niekas nieko nedaro.

– Jūs šias idėjas išsakėte dar vasaros pabaigoje, tačiau reikalai nė kiek nepajudėjo. Kaip manote, kodėl?

– Nes iniciatyva turi kilti iš konkretaus žmogaus, konkrečios federacijos. Todėl ir kreipiausi į federacijų prezidentus. Jie tam ir išrinkti, kad gintų savo šalių krepšinio bendruomenės interesus. Tai, kas dabar vyksta, yra politinė problema ir ją reikia spręsti derybomis. Kito kelio nėra.

– O koks jūsų nuomone yra idealus šios problemos sprendimas? Kas turėtų atsitraukti?

– Niekam nereikia visiškai išsižadėti savo interesų, tiesiog būtina suderinti tvarkaraščius. Dabar su tokia langų sistema tai yra neįmanoma.

Žaidėjų, trenerių ir žiniasklaidos darbas yra sirgaliams suteikti pačio aukščiausio lygio krepšinio patirtį ir to daryti kol kas negalime. Jei rinktinėse nežaidžia geriausi žaidėjai, kokybė akivaizdžiai kenčia.

– FIBA savo poziciją argumentuoja tuo, kad langų sistema yra patraukli sirgaliams ir rinktinių treneriai gali per juos atrasti naujus žaidėjus. Nesutinkate su tuo?

– Gal ir atrasi naujų žaidėjų, bet bėda ta, kad juos rasi žemesniame lygyje. Mechanizmas veikia ne taip. Kiekvienas krepšininkas turi būti vertas rinktinės marškinėlių. Jis turi juos vilkėti, nes atitinka rinktinės lygį, o ne dėl kokių kitų priežasčių.

– Jūs dirbdamas rinktinėje jau antrąjį sezoną stovite ir prie „Bayern“ vairo. Kodėl nusprendėte karjerą tęsti Europos taurės, o ne Eurolygos klube?

– Visų pirma, norėjau išlaikyti prieš mane ten dirbusio Svetislavo Pešičiaus palikimą. Jo sūnus yra klubo generalinis vadybininkas ir kai vieną dieną atėjęs pas mane pasiūlė atvykti į Miuncheną, sutikau.

Taip, turėjau ir kitų variantų, bet „Bayern“ komandoje mačiau didelę perspektvyvą. Man tai asmeninis iššūkis.

– Tikite, kad su „Bayern“ šį sezoną galite iškovoti titulus ir Vokietijoje, ir Europos taurėje? Esate laikomi favoritais.

– Taip, tai mano pagrindinė užduotis. Klubui svarbiausia išlaikant tęstinumą patekti į finalus ir ten laimėti trofėjus. Nesvarbu, ar kalbame apie Vokietijos lygą, taurę, ar kovas Europoje.

– Jūsų vardas jums ir dirbant rinktinėje, ir klubuose užkrauna didelius lūkesčius. Toks nuolatinis spaudimas netrukdo?

– Visi apie tai kalba išskyrus mane patį (šypsosi). Man dideli lūkesčiai patinka – net neįsivaizduoju, kad galėčiau gyventi kitaip.

Kiekvienas mano tikslas man sukuria spaudimą ir kartu atsakomybę. Tai natūralu ir dėl to myliu savo darbą.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.