33-ejų 198 cm ūgio puolėjas kovo mėnesį nustebino visą krepšinio Europą, kai savo iniciatyva paliko „Real“ ir persikėlė į Rusiją, Krasnodaro „Lokomotiv“ komandą.
– Esate laimėjęs visus nacionalinius čempionatus, kuriuose žaidėte. Ar tai reiškia, kad „Lokomotiv“ šiemet taps Rusijos čempionu?
– Taip, būtinai! Jūs teisus – mano sąskaitoje – pergalės visuose pagrindiniuose Europos nacionaliniuose čempionatuose (Lietuvos, Graikijos, Italijos, Ispanijos). Bet dabar ne tai svarbiausia.
Gaila, bet jau negalėsiu padėti „Lokomotiv“ komandai Europos taurėje, bet padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad klubas laimėtų Jungtinę lygą. Esame pajėgūs kovoti dėl šio titulo.
– Kokie „Lokomotiv“ šansai laimėti Europos taurę?
– Esu įsitikinęs, kad mums užteks dvejų rungtynių pusfinalio serijoje su Emilijos Redžio „Grissin Bon“, o paskui laukia finalas.
Kas ten bebūtų mūsų varžovas, galimybės lygios.
– Kaip įsikūrėte Krasnodare? Kaip jums oras?
– Oras tikrai geresnis negu Madride (juokiasi). Viskas šiuo momentu labai gerai. Prisitaikau naujame mieste – radau reikiamas parduotuves, vietas, kur pirkti produktus, kitus būtinus dalykus.
Nieko neįprasto ir nepatogaus man Krasnodare kol kas nėra. Įsilieju į kolektyvą. Matau, kad aikštėje komanda vieninga, rūbinėje – puiki atmosfera. Man tikrai nereikia nieko laužyti – atvirkščiai, turiu palaikyti esamą situaciją.
– Visi žino, kad Lietuvos ir Graikijos sirgaliai – vieni aktyviausių Europoje. Krasnodaro fanams kol kas iki jų toli?
– Per rungtynes su Emilijos Redžo komanda buvo pilna salė, kas mane labai nustebino. Matyti, kad Krasnodare mėgsta krepšinį. Mūsų užduotis – demonstruoti dar geresnį žaidimą. Neabejoju, kad kituose mačuose tribūnos irgi bus pilnos.
– Ar pažinojote kurį nors „Lokomotiv“ žaidėją ar trenerį prieš atvykdamas čia?
– Buvau žaidęs prieš Mardy Collinsą, kai jis atstovavo Pirėjo „Olympiakos“, o aš – Atėnų „Panathinaikos“. Tais laikais matėmės kelis kartus.
Dar žinojau Dmitrijų Chvostovą – ne sykį susidūrėme rinktinių varžybose. Truputį pabendraudavome. Nesakau, kad esame draugai, bet turiu laiko susipažinti su visais artimiau.
– Jūsų pozicija – lengvasis kraštas – viena sudėtingiausių aikštėje. Jums visada būtina išlaikyti geriausią formą. Kur semiatės motyvacijos būdamas 33-ejų?
– Motyvacijos nebuvimas – ne apie mane. Žaidžiu pozicijoje, kurioje yra visų kitų pozicijų elementų ir man tai labai patinka.
Todėl ir išėjau iš „Real“, kad turėjau daugiau motyvacijos negu žaidimo laiko.
– Esate tituluočiausias iš dabartinių Lietuvos rinktinės krepšininkų. Ką jums tai reiškia?
– Samprotauju taip: jei kažką laimėjai su savo rinktine, vadinasi, kovojai už kiekvieną žmogų, kuris palaikė tave tribūnose ar prie televizoriaus ekrano.
Įrašai savo vardą į savo šalies istoriją ir tai jau niekada neužsimirš.
– Jūsų partneris rinktinėje Mindaugas Kuzminskas iš NBA perėjo į Eurolygą. Ar jam tai išeis į naudą ir ar jis turi šansą grįžti atgal?
– Man labai sunku apie tai kalbėti, nes aš niekada nežaidžiau NBA. Suprantu, kad Mindaugas kažkiek iškrito iš žaidimo ritmo. Svarbiausia jo užduotis – susigrąžinti žaidimo jausmą, varžybinį tonusą.
Komandoje jo vaidmuo pakankamai aiškus, svarbus ir jo jėgoms. M.Kuzminskas neblogai atrodo. Jis puikus krepšininkas, o toliau – kodėl gi ir ne.
– Kaip manote, ar Šarūno Jasikevičiaus trenerio karjera bus tokia pat svaiginanti kaip buvo žaidėjo?
– Neabejoju. Jis tiesiog privalo laimėti Eurolygą – ne šiandien, tai rytoj. Ir ne kartą, ir ne du. Kaip sakoma, toks jo likimas.
– Kas bus Eurolygos reguliariojo sezono naudingiausias žaidėjas? Rusijoje tikimasi, kad Aleksejus Švedas…
– Labai sunku atsakyti į tokius klausimus. Esu įsitikinęs, kad naudingiausias žaidėjas – ne tas, kurio maksimalūs asmeniniai rezultatai, o tas, kuris neša maksimalią naudą komandai, kuri tuo pat metu pasiekia maksimalių rezultatų.
Taip, A.Švedas labai geras, bet jo komanda („Chimki“) dabar nepatenka į Eurolygos Top-4.
Iš pirmojo ketverto klubų galima išskirti Kostą Slouką, Giorgios Printezį, Vassilį Spanoulį, Sergio Rodriguezą ir Nando De Colo. Manau, kalba turėtų eiti apie juos, bet ne aš sprendžiu.
– Maskvos CSKA klube nustebę, kad S.Rodriguezas pasirodė esąs labai atviras žmogus. Pažįstate jį labai seniai. Ar toks jis buvo ir „Real“?
– Taip, visada buvo toks. Sergio – žmogus, kuris nuolat aplink save suburia kolektyvą, tas, ant kurio laikosi komandos vidaus ryšiai. Jis nuolat ką nors sugalvoja: tai į namus pasikviečia, tai surenka komandą restorane. Su juo visada galima pasikalbėti, jei tau sunku.
Girdėjau, kad Rusijoje jis irgi taip elgiasi. Nesistebiu.
– Žaisdamas Madride tapote futbolo komandos „Real“ dideliu sirgaliumi – eidavote į rungtynes, susitikinėjote su Cristiano Ronaldo. Kas jus sieja su šiuo klubu?
– Žaisdamas krepšinio komandoje „Real“ tiesiog priverstas įsimylėti futbolo komandą. Mes dažnai lankėmės vieni kitų rungtynėse. Manau, kad visi „Real“ futbolininkai – labai geri žmonės ir, žinoma, asmenybės.
Mes kartu šventėme Kalėdas. Malonu jaustis dalimi didingo klubo. Aš įdėmiai žiūrėjau Čempionų lygos ketvirtfinalį tarp „Real“ ir PSG, o dabar nekantriai laukiu pusfinalio su „Juventus“.
– Kadaise žaidėte Kauno „Baltų“ komandoje be atlygio. Kaip ten atsidūrėte?
– Viskas labai proziška. Tuo metu, 2012-aisiais, buvau patyręs rimtą traumą. Kai atsigavinėjau, gavau kelis puikius pasiūlymus, bet suvokiau, kad top-klubuose negausiu pakankamai žaidimo laiko.
Tuometis „Baltų“ direktorius Sergejus Jovaiša sąžiningai pasakė, kad jie neturi pinigų mokėti man atlyginimą. Bet aš supratau, kad galėsiu greitai įgyti formą, žaisdamas man tinkamu režimu.
Mano situacija panaši ir dabar. Krasnodare stebisi, kad aš išėjau iš „Real“. Sutikite, ne kiekvienas paliktų geriausią Europos klubą. Bet aš suprantu, kad man reikia žaisti. Net būnant tokio amžiaus man vis dar patinka žaisti ir patinka krepšinis. Turiu eiti į aikštę, bet kol kas vaikštau tik į treniruoklių salę.
Taip, dabar gausiu ne tiek daug laiko, bet tai priklauso tik nuo trenerio. Bet kuriuo atveju, tai geriau negu nulis minučių Madride.
– Ar kada nors svajojote žaisti NBA?
– Neabejoju, kad kiekvienas krepšininkas jaunystėje yra apie tai svajojęs. Bet pasakysiu atvirai: aš – ne. Svajojau būti geriausiu krepšininku Europoje ir laimėti Eurolygą. Dabar, kai mano karjera artėja prie pabaigos, džiaugčiausi galėdamas save išbandyti būtent NBA.
– Ar „Real“ komandoje neprasidėjo „Lukamanija“, kai tokioje jaunystėje Luka Dončičius ėmė taip žaisti?
– Suprantu, ką turite galvoje. Bet nepamirškite, kad „Real“ žaidė Gustavo Ayonas, Sergio Llullas, Rudy Fernandezas ir Felipe Reyesas. Visi jie – superžvaigždės jau daugybę metų.
Be abejo, klubas palaiko Luką ir daro iš jo superžvaigždę, bet nepasakyčiau, kad tarp sirgalių jis yra ikona. Nepamirškite, tai – „Real“ ir manijos kieno nors atžvilgiu ten niekada nebuvo.
– Kokie L.Dončičiaus šansai tapti NBA žvaigžde?
– Manau, jam dabar svarbiausia – patekti į tinkamą komandą ir pas tinkamą trenerį, kuris pajėgs atskleisti visus jo talentus ir nukreipti tinkama vaga. Tik paskui bus galima kalbėti apie tapimą žvaigžde ar superžvaigžde.
Linkiu jam užimti savąją vietą NBA. Tai svarbiau.
– Jūsų manymu, ar Milošas Teodosičius ne per vėlai išvažiavo į NBA?
– Amžius NBA neturi reikšmės. Jei jie tave kviečia, esi ten reikalingas, mato, kaip tave panaudoti – niekada ne vėlu pradėti.
M.Teodosičius turi viską, ko iš jo reikalaujama ir todėl viskas einasi taip, kaip jam reikia.
– Ar dar pamatysime jus su Lietuvos rinktinės apranga?
– Taip, žinoma. Birželio 28-ąją žaisime su Lenkija, liepos 1-ąją – su Vengrija. Kalbėjau su rinktinės treneriu ir pasakiau jam, kad jei komandai manęs reikės, iškart atvyksiu.
– Kaip vertinate konfliktą tarp Eurolygos ir FIBA dėl tvarkaraščių sutapimų? Kurią pusę jūs palaikote?
– Šioje situacijoje labiausiai kenčia krepšininkai, kurie negali žaisti. Nežinau, kas teisus, o kas kaltas, bet žinau, kas kenčia.
Visoms pusėms reikia ieškoti sprendimo. Aišku, kad jis netenkins absoliučiai visų, bet tai bus sprendimas. Dabar matau, kad dažnai vyksta nesuvokiami dalykai. Jei krepšininkai nori žaisti savo rinktinėse, jiems tokia teisė turi būti suteikta.
