Ir netgi nepaisant dygaus charakterio, paskui jį (ir už jį) į ugnį ar vandenį pasirengę mestis tūkstančiai sekėjų. Kurių kasdien daugėja – ypač tose vietose, kur jis su savo armija apsilanko…
Tiesą sakant, nesistebėsiu, jei po Nakties Karaliaus – pagrindinio blogiečio iš kultinio TV serialo „Sostų karai“ – grimu slypės Kauno „Žalgirio“ treneris Šarūnas Jasikevičius. Juk laisvu nuo krepšinio laiku lietuviui pakaktų vadinti patį save, kad be aktorių atrankos ir repeticijų ryškiau už kitus švytėtų HBO serialo superžvaigždžių sudėtyje.
***
„Tai nutiko per vieną paskutinių Jasikevičiaus iškvietimų į rinktinę. Komanda rengėsi svarbiam turnyrui ir vyko labai intensyvios treniruotės. Jų metu Šaras tradiciškai elgėsi agresyviai: nuolat ką nors aiškino partneriams, šaukė ant jų, jei atskiri žaidimo elementai buvo padaromi ne pagal planą.
Kažkurią akimirką vienas jaunas žaidėjas, suerzintas priekaištų, neištvėrė: „Klausyk, tu mus mokai, bet pats jau keletą pratimų atlieki bet kaip. Kokio velnio!?“
Susiję straipsniai
Atsakydamas į teisingą (amžius darė savo, atsispindėdamas įžaidėjo efektyvume) priekaištą, Šarūnas tik šyptelėjo: „Taip, tu teisus. Bet aš matau, kaip tą reikia daryti. O tu – ne…“
Šią istoriją man pasakojo Rimantas Grigas, kai treniravo Baltarusijos moterų rinktinę. Jo ir Š.Jasikevičiaus keliai kirtosi ne tik darbe, bet ir gyvenime. Ir būtent nuo tada (konkrečiai – nuo šio dešimtmečio pradžios) tapo įprasta stebėti kultinį baltų atlikėją kitu kampu.
Ne tik kaip nesenstantį įžaidėją – vilkėdamas „Lietuvos ryto“ aprangą netgi karjeros saulėlydyje jis viena koja sudraskė „Minsk-2006“ komandą Jungtinės lygos rungtynėse – bet ir kaip būsimą trenerį.
Juk žmogaus, kuris mato krepšinį kiaurai, likime buvo užprogramuota baigus žaidėjo karjerą eiti trenerio keliu.
***
2018-ųjų sausio 13-ąją sukako lygiai dveji metai, kai Šaras stojo prie „Žalgirio“ vairo. Per tą laiką jis privertė su jo komanda skaitytis bet kurį varžovą Eurolygoje, atvėrė Europai būrį anksčiau neįvertintų krepšininkų, atsisakė darbo prestižiniuose klubuose vardan progreso gimtinėje ir pats tapo brangiausiai apmokamu treneriu Lietuvos krepšinio istorijoje.
Tuo pat metu Š.Jasikevičius formavo savąjį žaidimo stilių, kuriam žemyne nėra analogų.
Juk šis stilius prieštarauja visiems šiuolaikiniams krepšinio dėsniams.
Kauno komanda retai atakluoja iš toli, ignoruodama tendenciją, kad atakų užbaigimas vis labiau stumiamas už tritaškio linijos.
„Žalgiris“ aktyviai ir kruopščiai perdavinėja kamuolį, bet tuo pat metu daro daugybę klaidų, kurios gerokai sumažina šių manevrų efektyvumą.
Ekipoje nėra ryškiai išreikštų lyderių (tokių, kaip, tarkim, Aleksejus Švedas ar Bradas Wannamakeris), o puolant krūvis paskirstomas tolygiai visam penketui.
Susiję straipsniai
Be to, „Žalgirio“ sudėtis lyg ir neatitinka šiuolaikinės Eurolygos reikalavimų. Juk turint vieną mažiausių biudžetų turnyre sunku suburti du lygius penketus, kuriuose atlikėjai pasižymėtų universalumu.
Tuo pat metu užduotį sunkina tai, kad tarpsezoniu dalį ryškesnių lietuvių suvilioja konkurentų siūlomi dideli pinigai. Ir Š.Jasikevičiui vėl tenka ieškoti vilties ir ramsčio tarp „no name’ų“ – menkai žinomų žaidėjų…
***
Tiesą sakant, nuostabi selekcija – pirmas dalykas, kuriuo pasižymi Šaro valdymas dabartiniame „Žalgiryje“.
Seniai praėjo tos dienos, kai Vladimiras Romanovas galėjo tėkšti ant stalo krūvą pinigų ir lokauto metu iš NBA ištraukti Ty Lawsoną su Sonny Weemsu arba be problemų juos pakeisti Ibrahimu Jaaberu, Marko Popovičiumi bei Tremmellu Dardenu.
Dabar „Žalgiris“ turi 8,5 mln. eurų biudžetą, iš kurio 5,6 mln. skiriama žaidėjų ir trenerių štabo atlyginimams.
Dar pernai spalį komanda ieškojo pagrindinio rėmėjo, kas automatiškai dėjo kryžių ant idėjos svariai pastiprinti sudėtį sezono metu. Pavyzdžiui, galimybe susigražinti Mindaugą Kuzminską Stambulo „Anadolu Efes“ ir Milano „Olimpia“ pasiūlymų fone nelabai tikėjo net pats „Žalgirio“ direktorius Paulius Motiejūnas…
Štai australas Brockas Motumas, iki „Žalgirio“ per visą savo karjerą Europoje žaidęs vienintelį sezoną Bolonijos „Virtus“ klube, po sezono pas Š.Jasikevičių gavo paaukštinimą – tiek pagal statusą, tiek pagal sutartį – „Anadolu Efes“ ekipoje Turkijoje.
Kevinas Pangosas, truputį žaidęs Gran Kanarijoje, pagyvenęs pagal Šaro įsakus, sudomino „Barcelona“. Ir sudomino taip, kad katalonai vietoj jo „Žalgiriui“ siūlė ne tik 2014-ųjų Eurolygos finalo MVP Tyrese’ą Rice’ą, bet ir 250 tūkst. dolerių priedą.
Galiausiai Leo Westermannas, per laikotarpį Kaune 2016-2017 m. sužaidęs bene daugiau Eurolygos mačų nei per ankstesnę karjerą Belgrado „Partizan“ ir Limožo CSP, iškart buvo nugriebtas Maskvos CSKA.
Šio vaikino pažangą CSKA treneris Dimitris Itoudis įvertino akimirksniu ir suvokė: reikia imti, kitaip prancūzo įkainis išaugs kaip ant mielių.
***
Beje, apie L.Westermanną reikia pakalbėti atskirai. Kaip ir apie Vasilije Micičių. Būtent jų pavyzdžiuose geriausiai matyti tendencija, už kurios formavimą Šaras su savo štabu vertas mažiausiai medalio, o gal net ordino.
Treneris ne tik įžvelgia žmonių potencialą, bet ir suprantą, kaip jį ištraukti į dienos šviesą po sunkių traumų.
Prisiminkite, kaip sparčiai kilo L.Westermanno karjeros kreivė iki 2013-ųjų lapkričio, kol mače su CSKA jam neplyšo kryžminiai kelio raiščiai ir prancūzas turėjo skirti metus atsigavimui.
Paskui L.Westermannas ne kartą bandė grįžti į aukščiausią lygį, bet mėginimai buvo nedrąsūs – kad ir kiek komandos draugai Limože juo tikėjo.
Susiję straipsniai
Nusivylimą L.Westermanno perspektyvomis patvirtino ir „Barcelona“, kuri turėjo teises į prancūzą, bet neprieštaravo jo perėjimui į „Žalgirį“ 2016-aisiais. Kas buvo toliau, jūs žinote.
Tokia pat ir V.Micičiaus istorija. Šis vaikinas buvo vadinamas Serbijos krepšinio ateitimi. Šviesi galva, puikus kūno sudėjimas, mobilumas ir gebėjimas staigiai tobulėti leido žiniasklaidai lyginti jį su Milošu Teodosičiumi.
Deja, 2014-ųjų pavasarį įžaidėjui lūžo ranka, o po pusmečio trūko alkūnės raiščiai. Jis sezoną pažaidė Miuncheno „Bayern“, paskui sunkiai prisitaikė prie iššūkių ir spaudimo Belgrado „Crvena zvezda“ klube, o praėjęs sezonas serbui buvo labai prieštaringas Bursos „Tofas“ ekipoje.
Prisiminus, kad karjeros pradžioje V.Micičius turėjo rimtų kelio problemų, atrodė, kad prieš mus – eilinė pasaka apie neišsipildžiusias svajones ir dideles viltis.
Tačiau V.Micičiaus kelyje pasitaikė „žaliųjų“ bosas ir serbas grįžo į profesinio augimo kelią. Sulaukęs 23-ejų jis, galima sakyti, iš naujo pradėjo savo karjerą, įsisavinęs kur kas didesnį nei anksčiau gynėjo veiksmų arsenalą.
Ir dabar serbas ne tik kad pasirengęs keisti Keviną Pangosą, bet ir drauge su juo efektyviai dirbti „Žalgirio“ labui abiejose aikštės pusėse.
Antroji D.Gerčikovo straipsnio dalis lrytas.lt pasirodys pirmadienį.