1998-ųjų balandžio 15 dieną, trečiadienį, „Žalgirio“ gerbėjai į oro uostą rinkosi jau nuo dešimtos valandos. Garsią muziką grojo du orkestrai, o arčiau stovėję gerbėjai stebėjo finalinių rungtynių įrašą. Virš oro uosto skraidė Kauno aeroklubo lėktuvas su juosta „Žalgiriui valio“.
Tik grupelei ištikimiausių komandos sirgalių buvo leista žalgiriečius pasitikti prie pat lėktuvo. Šventės vedėjas Sigutis Jačėnas paragino visus pasirengti krepšininkų sutikimui ir skanduoti „Žalgiris!“.
Lėktuvas TU-134A nusileido 12 val. 10 min. Kai buvo atidarytos lėktuvo durys, tarpduryje šmėkštelėjo iškovotas trofėjus, bet krepšininkai nesirodė. „Ačiū, ačiū! Taurė – mūsų! Štombergas!“, – taip sirgaliai ragino žalgiriečius lipti iš lėktuvo.
Po kelių minučių galiausiai pasirodė „Žalgirio“ kapitonas Darius Maskoliūnas, rankoje iškėlęs taurę, ir Saulius Štombergas su žmona Simona.
Sirgaliai S.Štombergą iš oro uosto laukiamojo išnešė ant rankų. Legionierius Franjo Arapovičius iškėlė taurę ir parodė ją klykiančiai ir švilpiančiai miniai.
Tą patį padarė visi žalgiriečiai. Komandos treneris Jonas Kazlauskas dėkojo visiems susirinkusiesiems: „Jūs esate patys nuostabiausi. Mes visi kartu iškovojome šią taurę. Dėkoju sirgaliams, kurie Belgrade perrėkė minią. Noriu, kad šiandien visi linksmintųsi ir kad ši taurė nebūtų paskutinė“.
