Ten iš pradžių puolęs į žmonos Annos glėbį ir pabučiavęs abu vaikus, Šaras galiausiai tvirtai apsikabino du nuo pat gimimo šalia jo esančius žmones – mamą Ritą bei tėtį Liną.
„Kokios gali būti emocijos? Tik nuostabios“, – džiaugsmingai, bet kartu ramiai dieną po to, kai Kauno „Žalgiris“ laimėjo seriją prieš Pirėjo „Olympiakos“ ir žengė į Eurolygos finalo ketvertą, lrytas.lt pasakojo L.Jasikevičius.
75-erių vyras lemiamą ketvirtfinalio kovą „Žalgirio“ arenoje stebėjo be labai didelių emocijų, nors prieš Kauno komandai užsitikrinant pergalę 101:91, aikštėje ne kartą užvirė aistros.
„Aš daugiau emocijų išgyvenu viduje. Tik po to būna sunkiau, motoras baladojasi“, – juokėsi L.Jasikevičius.
Šaro tėtis paskutinėmis rungtynių sekundėmis per arenos kubą stebėjo jautrų vaizdą, kai jo sūnus prisėdęs ant kėdės šalia atsarginių žaidėjų suolelio iš džiaugsmo vos laikė ašaras.
Tai buvo puikiai suprantama – „Žalgiris“ į Eurolygos finalo ketvertą pateko pirmą kartą nuo čempioniškų 1999 metų.
Istorinį sezoną prieš 19 metų iš labai arti matė ir L.Jasikevičius. Tada jis dirbo „Kaustos“ sporto komplekse, kur kasdien treniruodavosi Jono Kazlausko vadovaujami žalgiriečiai.
„1999-ųjų komanda buvo kitas lygis. Nors rezultatais, gera atkrintamųjų pradžia, ji gal ir primena dabartinę. Bet vėlgi, tas „Žalgiris“ buvo labai geras.
Aišku, ir šį sezoną viskas neblogai – komanda daug daug kartų sužaidė virš savo galimybių“, – svarstė L.Jasikevičius.
Nors Šaro tėtis 1999-aisiais gyvai čempioniško triumfo Miunchene nematė, per savo gyvenimą, kaip pats pasakojo, Eurolygos finaluose yra lankęsis jau šešis ar septynis kartus.
Ko gero, šįmet L.Jasikevičius bus ir Belgrade, kur gegužės viduryje vyks finalo ketverto renginys. Jau aišku, kad pusfinalyje „Žalgiris“ kausis su Stambulo „Fenerbahce“.
„Po pergalės prieš „Olympiakos“ Šarūnui iškart pasakiau, kad norėčiau važiuoti į finalus. Juk kai tavo sūnus į juos patenka, tai yra neeilinis įvykis“, – šypsojosi L.Jasikevičius.
Jis po ketvirtadienio rungtynių pasveikinęs sūnų bei visą komandą didelės šventės nerengė ir pergalę ramiai paminėjo namuose.
„Mes išgėrėme taurę brendžio ir tiek. O jaunimas gal labiau šventė, – pasakojo jis. – Be to, nuo vakar atsakinėju į sveikinimus – vis paskambina draugai ar giminaičiai“.
Pakiliomis nuotaikomis užsikrėtusioje Jasikevičių giminėje džiaugsmu trykšta ir Šaro mama Rita. Ji ketvirtadienį vakare atskleidė netgi planuojanti plaukus nusidažyti žalia spalva.
„Aš pats plaukų geriau nesidažysiu, manęs niekas nesuprastų. Ypač televizijos operatoriai – jiems geresnis apšvietimas nuo mano baltos galvos, – juokėsi L.Jasikevičius. – Turiu kitą prietarą – visą sezoną su tais pačiais marškinėliais vaikštau į rungtynes.
Be to, matyt, Kaune sirgaliai visus žalios spalvos dažus išpirko, nes žmona virtuvėje dabar lyg ir nepasikeitus vaikšto“.
Tą akimirką į pokalbį įsiterpė fone linksmai skambantis R.Jasikevičienės balsas: „Dažysiuos, dažysiuos, tik reikia surasti dažų“.
Išgirdęs tokį žmonos ryžtą, L.Jasikevičius nusišypsojo – dar bent porą savaičių jų namuose ir visoje Lietuvoje sklandys tokios „žalios“ nuotaikos.
Penktadienį netgi pranešta, kad Š.Jasikevičiui suteiktas Kauno miesto Garbės piliečio vardas.
Bet visoje šioje džiaugsmo bangoje esantys Šaro tėvai geriau nei kas kitas žino, kad yra ir kita medalio pusė.
Savo darbą dievinantis ir jam visiškai atsidavęs Š.Jasikevičius ne kartą minėjo, kad dėl to turi aukoti savo ir šeimos laiką.
„Šarūnui darbas kainavo daug sveikatos. Jis yra šiek tiek darboholikas ir atiduoda 200 procentų savęs. Kai pirmąjį sezoną tapo „Žalgirio“ treneriu, jis vaikams pasakė: „Pasimatysime birželį.“
Man gaila jo sveikatos“, – po ketvirtadienio pergalės kalbėjo R.Jasikevičienė. Bet ji pabrėžė dėl to nė kiek neliūdinti – juk sūnus džiugina visą Lietuvą.
Tokios pačios nuomonės laikosi ir L.Jasikevičius.
„Šarūno gyvenimas – tai lėktuvas, tai treniruotės, tai rungtynės. Žinoma, to laiko nedaug, bet esant mažiausiai galimybei, visada pasimatome, – sakė jis. – Tačiau, pavyzdžiui, prieš pat rungtynes ir netgi apskritai tą dieną su Šaru niekuomet nesišnekame, juk nereikia žmogui lįsti į dūšią“.
