Dabartinis Lietuvos krepšinio rinktinės stratego asistentas 198 cm ūgio R.Šiškauskas kaip niekas kitas žino pergalių ir pralaimėjimų kainą lemiamuose Eurolygos mūšiuose. Jis dukart iš eilės – 2007-siais ir 2008 metais į viršų kėlė turnyro taurę, tačiau tai darė su skirtingomis ekipomis: pradžioje Ramūnas triumfavo su graikų Atėnų „Panathinaikos“, o po metų – su rusų Maskvos CSKA ekipa.
Lietuvis į Eurolygos finalus su maskviečių klubu buvo prasibrovęs ir 2009 metais bei 2012-siais, tačiau abukart CSKA krepšininkams sparnus apkarpė Graikijos ekipos: „Panathinaikos“ ir „Olympiakos“.
„Nėra taip apmaudu, kai žaidi, atiduodi visas turimas jėgas ir pralaimi šiek tiek stipresnei ekipai. Blogiau, kai po mačo sėdi ir rūbinėje galvoji, kad to ar ano nepadarei, galėjai kažkur labiau pakovoti, pasitausojai nežinia kam. To ir linkėčiau „Žalgiriui“ – kad po rungtynių žaidėjai neturėtų graužaties dėl dvikovos“, – aiškino ne vieną garsų titulą iškovojęs R.Šiškauskas.
Ketvirtadienio vakarą jis jau pasivaikščios šalia Belgrado „Starka“ arenos, o jau penktadienį sirgs už Šarūno Jasikevičiaus kariauną – pusfinalyje kauniečiai pečius surems su Eurolygos čempionais Stambulo „Fenerbahce“ žaidėjais.
„Kaip tik artėja finalo ketvertas, taip vis mane visi žurnalistai ir sirgaliai klausinėja – kaip ten būna, koks jausmas, kas būtina pergalei. Naujų receptų nėra išrasta – reikia žaisti, kovoti, nežiūrėti į savo problemas ir neįsijausti į varžovų. Tada ir pergalės ateina“ – teigė geriausiu Eurolygos reguliaraus sezono žaidėju 2008-siais pripažintas R.Šiškauskas.
– Iš tiesų, ar yra kokia nors itin svarbi detalė, kuri lems „Žalgirio“ ar kitų trijų ekipų sėkmę, – lrytas.lt paklausė R.Šiškausko.
– Ne, nėra jokių didelių ar aiškiai matomų detalių, kurias galėtume išvardinti ir pasakyti, kad Eurolygą laimės klubas, kuris geriau kovos dėl atšokusių kamuolių ar sėkmingiau mes tritaškius. Viską lemia itin mažos detalės: noras, pergalių alkis, momentai, per kuriuos pasisekė būti geresniems už varžovą. Sakau, tame viename ir bet kuriuo atveju svarbiausiame mače – nesvarbu, ar tai pusfinalis, ar finalas, nugalėtoją lems apskritai mažų detalių visuma.
– Dar Eurolygos ketvirtfinalyje kalbėta, kad „Žalgiris“ turi vieną rimtą minusą – jis neturi atkrintamųjų varžybų patirties. Bet kauniečiams tai nesutrukdė prasibrauti į finalo ketvertą. Dabar jame žaidžia etatiniai lemiamų kovų dalyviai – CSKA, „Real“ ir „Fenerbahce“. Ar šioje stadijoje turi reikšmės patirtis?
– Sakysime, reikia kalbėti ne apie atkrintamųjų dvikovų patirtį, bet šaltakraujiškumą svarbiausiais dvikovos momentais. Net ir neturėdamas taip vadinamos patirties, komanda gali įveikti varžovą savo šaltakraujišku žaidimu sunkiausiomis akistatos minutėmis. Manau, kad svarbiausias akcentas šiame finalo ketverte bus koncentracija. Jei „Žalgiris“ visą laiką bus koncentruotas kovai, koncentruotas detalėms, net ir be tokio rango kovų patirties jis gali nugalėti.
– „Žalgiris“ nėra šio finalo ketverto favoritas. Tai yra gera žinia?
– Be abejo. Kauno komandai nereikės bijoti, kad ji gali ir suklupti. Galvoju, Šarūnas Jasikevičius komandą parengs taip, kad ši iš pradžių mėgausis žaidimu ir neturės jokių baimių. Juk „Žalgiris“ jau padarė tai, ko niekas nesitikėjo iš jo – nuėjo labai toli ir pats sau yra favoritas. Manau, kad didžiausia našta mūsų poroje grius „Fenerbahce“ atstovams, nes jie privalo laimėti, kad nebūtų kalbų apie nevykusią Eurolygos pabaigą. Todėl reikia tik džiaugtis, kad nesame favoritai: mažiau spaudimo aikštėje. Žinoma, aplink ją šio jausmo bus sunku atsikratyti – sirgaliai tiki, žiniasklaida akcentuoja niuansus. Bet šiuo atveju visi klubai lygūs – tas pats vyksta ir Turkijoje, Rusijoje ar Ispanijoje.
– Kiek toli su šio sezono žaidimu Eurolygoje gali eiti „Žalgiris“?
– Tas toli jau įvyko, todėl kita stotelė – tik Eurolygos čempionų titulas.
– Kokius pliusus matote Kauno klubo žaidime, kuris galėtų lemti sėkmę šio savaitgalio dvikovose Belgrade?
– Nenorėčiau dalinti pagyrų į kairę ir dešinę. Šarūno Jasikevičiaus dėka komanda tapo labai įvairialypė: ir svarbu, kad ekipos vadžias savo rankose tvirtai laiko pats Šarūnas. Jis žino, ko jis nori iš krepšininkų ir ką jie gali. Ekipos žaidėjai aikštėje nežaidžia krūvoje, krepšininkai pasiskirstę vaidmenimis ir tai labai šaunu. Kaip komanda, „Žalgiris“ žaidžia išties galingą sezoną ir kiekvienas mačas yra puikus.
– Kaip galvojate, ar „Žalgiris“ nustebins turkus ir kitą varžovą naujais sumanymais? Š.Jasikevičius parengs siurprizų?
– Aš žaidžiau prieš Šarūną ir buvau nacionalinėje rinktinėje kartu – manykime, šiek tiek žinau jo charakterį. Jis būtinai kažką pasiūlys varžovams naujo. Tačiau, mano galva, Šarūnas tikrai nekeis „Žalgirio“ žaidimo sistemos. Įsitikinęs, kad bus smulkmenų, kurios padės ekipai pelnyti papildomus 2-4 taškus. O būtent tie nenumatyti taškeliai gali būti pergalingi.
– Jei tektų įteikti „Žalgirio“ komandos nariui prizą – kurį iš žalgiriečių asmeniškai jūs pasirinktumėte?
– Na, užduotis sunki, nes norėčiau ne vieną prizą įteikti (juokiasi). Ekipos žaidimas priklauso nuo vadovavimo komandai, todėl svarbiausią prizą įteikčiau Š.Jasikevičiui. Be abejo, labiausia patobulėjusio žalgiriečio nominacijoje laimėtų Kevinas Pangosas, o „Žalgirio“ svarbaus žaidėjo prizas atitektų kapitonui Pauliui Jankūnui.
