Krepšinio paslapčių amerikiečių vaikus mokančią lietuvę garsina ir Sabonis

Prieš 10 metų į Jungtines Amerikos Valstijas dėl meilės išvykusi Vilija Žilinskas (46 m.) net nemokėjo anglų kalbos, o dabar už Atlanto buvusi krepšininkė šio sporto paslapčių moko ne tik sūnų Paulių (16 m.), bet ir kitus Čikagos, kurioje gyvena, vaikus.

Vilija Žilinskas amerikiečiams parašė knygą, kaip krepšinis gali pakeisti gyvenimą.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo.
Vilija Žilinskas amerikiečiams parašė knygą, kaip krepšinis gali pakeisti gyvenimą.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo.
 V.Žilinskas amerikiečiams parašė knygą, kaip krepšinis gali pakeisti gyvenimą.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo.
 V.Žilinskas amerikiečiams parašė knygą, kaip krepšinis gali pakeisti gyvenimą.<br> Nuotr. iš asmeninio albumo.
Tapti trenere Viliją paskatino noras mokyti krepšinio ir savo sūnų Paulių.
Tapti trenere Viliją paskatino noras mokyti krepšinio ir savo sūnų Paulių.
Daugiau nuotraukų (3)

„Lietuvos rytas“

Jun 10, 2018, 7:57 AM, atnaujinta Jun 10, 2018, 8:11 AM

Pradžia svečioje šalyje nebuvo lengva, tačiau dėl vieno dalyko Vilija visada buvo užtikrinta – krepšinis ją lydės net ir išvykus iš Lietuvos. Su sūnumi Pauliumi iš pirmosios santuokos į Čikagą Vilija atvyko pas antrąjį savo vyrą, Amerikoje gyvenantį lietuvį.

„Buvau išsiskyrusi, kai krepšinio aikštėje sutikau savo būsimąjį antrąjį vyrą, kuris lankėsi Lietuvoje. Jis – vyresnis už mane, jaunystėje irgi Lietuvoje žaidęs krepšinį. Vis kartojau sau – tai ne man, tačiau dabar prisimindama įvykių eigą manau, kad tai buvo likimas“, – sakė V.Žilinskas.

Dabar antrasis vyras moteriai yra tikras ramstis.

Būtent jis paskatino įkurti savo krepšinio komandą ir palaikė idėją anglų kalba parašyti knygą „Basketball Can Change Your Life“ („Krepšinis gali pakeisti tavo gyvenimą“), kuri kol kas išleista tik Amerikoje.

„Jis visada stumia mane į priekį sakydamas: tu juk viską gali, aš žinau“, – apie vyro palaikymą kalbėjo V.Žilinskas.

Vilijos kelias Amerikoje prasidėjo ne krepšinio salėje, o anglų kalbos pamokose: „Kadangi mano vyras dirbo, nusprendėme gyventi iš jo pajamų, o aš pasirinkau dvejus metus mokytis anglų kalbos kiekvieną dieną.“

Kadangi Lietuvoje ji 15 metų buvo dirbusi bankuose, norėjo tą patį daryti ir užsienyje. Į JAV atvykusi jau būdama 36 metų labai nenorėjo keisti profesijos. JAV bankuose, anot lietuvės, paprastesnė sistema nei Lietuvoje, todėl ji, baigusi dvejų metų programą, jau per pirmą pokalbį gavo darbą.

Tačiau banke moteris dabar nebedirba. Perlipusi nemažai gyvenimo barjerų Vilija tapo vaikų krepšinio trenere. Ji sukūrė savo krepšinio komandą, o neseniai išleido vaikams ir tėvams skirtą minėtą knygą apie krepšinį ir jo mokymą.

Kai Vilijai viešint Lietuvoje susitikome pokalbio, pro akis nepraslydo viena jos aprangos detalė – marškinėliai, pažymėti 17-uoju numeriu, kuriuo lietuvis Jonas Valančiūnas (26 m.) rungtyniauja NBA čempionate „Toronto Raptors“ komandoje.

Vilija tokių marškinėlių turi daug ir visuomet didžiuojasi juos vilkėdama.

„Reikia parodyti ir džiaugtis tuo, ką turime geriausio“, – sakė emigrantė.

Vilija krepšinį pamėgo dar vaikystėje. Būdama 8-erių jau žaidė tuometėje Kauno krepšinio mokykloje. Nuo 14-os atstovavo Lietuvos rinktinei.

Kai 1991 metais Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir iširo Kauno komanda „Banga“, kuriai ji atstovavo, netrukus ėmė kurtis nauji klubai. Viename jų moteris žaidė, tačiau pamažėle šis užsiėmimas tapo laisvalaikio leidimo būdu.

„Ištekėjau ir krepšinį žaisdavau tik mėgėjiškai. Kai man buvo 35-eri, gavau kvietimą atstovauti veteranams. Nedvejodama grįžau į krepšinio aikštelę. 2007-ųjų pasaulio veteranų krepšinio čempionate Puerto Rike su Lietuvos krepšininkėmis laimėjome aukso medalius! Tai buvo didžiulis laimėjimas tiek man, tiek komandai“, – prisimena buvusi krepšininkė.

Tačiau netgi ir pasibaigus jos, kaip krepšininkės, karjerai, moteris nepaliko krepšinio pasaulio sau už nugaros, nors dėl svajonės ir teko pakovoti.

„Atvažiavusi į Ameriką negalvojau, kad tapsiu trenere, juk Lietuvoje buvau tik žaidėja, – pasakojo moteris. – Bet, kaip ir daugelis atvykėlių, maniau – čia juk Amerika, čia viskas įmanoma.“

Kelią į trenerių pasaulį Vilijai nutiesė noras surasti krepšinio mokyklą savo sūnui. Tos paieškos surasti berniukui tinkamą komandą aplinkinėse vietovėse truko labai ilgai. Niekaip nepavyko rasti sūnaus lygį atitinkančios krepšinio komandos Čikagos priemiestyje, kuriame jie gyveno.

Daugelis komandų mokyklose krepšinį žaidžia ne profesionaliai, o tik todėl, kad vaikai sportuotų. Dėl to po kurio laiko jie eina žaisti beisbolo, amerikietiškojo futbolo, o lietuvė norėjo, kad jos sūnus visą laiką mokytųsi krepšinio paslapčių.

„Buvo programa miestelio sporto paviljone, kai žaisti krepšinį mokomi maži vaikai, o treneriais tampa jų tėvai. Ten pirmą kartą buvau priimta kaip savanorė trenerė“, – pasakojo V.Žilinskas.

Ten ši moteris savanoriavo trejus metus, kol ją pastebėjo pradinių klasių mokykla ir pakvietė treniruoti vaikus. Vilija įgavo vis daugiau žinių apie treniravimą, ir jos atsidavimas neliko neįvertintas. Vaikai tiesiog plūdo į jos treniruotes, ir jau reikėjo burti 3 jų komandas.

Vilija eidavo su sūnumi į parką ir ten mokydavo jį žaisti krepšinį. Po kiek laiko jos veikla pradėjo domėtis aplinkiniai, visiems buvo smalsu, ką ji šitiek laiko veikia parke su sūnumi.

Nebuvo iš pradžių lengva ir jos sūnui Pauliui – jis neturėjo lygiaverčių varžovų, nes ne visi vaikai mokėjo žaisti krepšinį. Trenere dirbanti lietuvė ėmė ieškoti atskiros krepšinio salės.

„Mums padėjo graikų bendruomenė. Jų atstovas pasakė: „Mes žinome, kad jūs, lietuviai, išprotėję dėl krepšinio“, – prisimena V.Žilinskas.

Gavusi salę moteris pradėjo ieškoti vaikų, kuriuos galėtų treniruoti. Dažniausiai teko susidurti su amerikietiškąjį futbolą žaidžiančiais vaikais. Subūrus komandą po ketverių metų jos auklėtiniai ėmė skinti pergales įvairiuose turnyruose, ir aplinkiniai susidomėjo, kas ji ir iš kur atvykusi.

„Visada sakau: aš iš Lietuvos. Tik užsimenu apie Arvydą Sabonį (53 m.), ir visi žino, kas jis toks, kad jo sūnus Domantas (22 m.) dabar rungtyniauja NBA“, – teigė V.Žilinskas.

Pati Vilija nesitikėjo, kad gali ne tik treniruoti vaikus, bet ir parašyti knygą. „Niekada gyvenime net nesu sapnavusi, kad parašysiu knygą, tai man pačiai buvo neįtikėtina“, – vis dar stebisi ji.

„Kartą dalyvavau seminare Los Andžele. Mintyse savęs klausiau, kaip aš čia atsidūriau, ko siekiu. Žinojau, kad būdama emigrantė nemoku gerai kalbos. Tačiau trečią seminaro dieną dalyviai man ėmė kartoti, kad gerai ir įdomiai atlieku užduotis, tad turiu atsistoti ir kalbėti.

Man tai buvo sunkiai suvokiama – atsistoti prieš 400 žmonių auditoriją ir kalbėti svetima kalba. Žinojau, kad labiau galvosiu ne apie tai, ką sakau, bet apie gramatiką“, – su šypsena prisimena moteris.

Vis dėlto ji išdrįso prabilti – paskutinę seminaro dieną papasakojo apie savo viziją, kur po penkerių metų bus jos sūnus ir kaip jam seksis.

„Svarsčiau: jei tiek pasiekiau, sumokėjau tūkstančius, esu emigrantė svečioje šalyje ir turiu galimybę, negaliu ja nepasinaudoti: kas bus, tas, niekas manęs čia nepažįsta“, – prisimena ji.

Moteris pripažino, kad ir rankos drebėjo, ir visą laiką galvojo apie tai, kaip viską pasakyti gramatiškai taisyklingai. Tačiau po Vilijos žodžių apie savo sūnaus ateities svajones niekam nerūpėjo jos galimai netaisyklinga kalba. Visi plojo ir stebėjosi jos užsispyrimu.

Tuomet Vilija ir suprato, kad turi ir gali padėti ne tik savo vaikui, bet ir kitiems.

„Negalėjau patikėti, kad aš, žmogus iš Lietuvos, atsidūriau tokiame seminare Los Andžele. Grįžusi į viešbučio kambarį užsirašiau viską, ką žinojau“, – postūmiu pradėti naują veiklą džiaugėsi V.Žilinskas.

„Būtent tuomet grįžusi namo į Čikagą pasakiau vyrui, kad parašysiu knygą. Jis paklausė: apie ką? Atsakiau – apie krepšinį. Ilgai svarsčiau, ar tikrai reikia ją parašyti.

O po dviejų mėnesių seminare Orlande sutikau rašytoją, padėjusią parašyti knygą. Visi žmonės mano kelyje Amerikoje ateina panašiai netikėtai, ir aš žinau, kad turiu tuo pasinaudoti“, – sakė Vilija.

Moteris stebėjosi, kad už Atlanto krepšinis vis dėlto nėra labai populiarus: „Amerikoje beveik kiekvieno namo kieme yra krepšys, ir aš visada stebiuosi, kad nematau prie jo žaidžiančių vaikų.“

Todėl trenere JAV tapusi lietuvė tikisi, kad jos knyga padės tiems vaikams ir tėvams, kurie nori mokytis krepšinio subtilybių, tačiau nežino, kaip tai daryti ir nuo ko pradėti.

Paklausta, ar nenorėtų grįžti į Lietuvą, moteris buvo tiesmuka: „Grįžti neplanuoju, dažniausiai atvykstu aplankyti tėvų. Amerikoje esame labai užsiėmę, sūnui rūpi krepšinis. Grįžčiau tik tuo atveju, jei nutiktų kas nors itin svarbaus.“

 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.