Jubiliejuje dalyvavo vis keturi mūsų šalies Seulo olimpiniai čempionai – Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis bei Arvydas Sabonis.
Iš olimpinių čempionų komandos, kurią treniravo tuomet ir Maskvos CSKA ekipos strategas Aleksandras Gomelskis, iškilmėse dar dalyvavo ir latvis Igoris Migliniekas, rusai Sergejus Tarakanovas, Valerijus Tichonenka ir ukrainietis Aleksandras Volkovas.
Trijų 1988 metų olimpinio krepšinio turnyro nugalėtojų – Valerijaus Goborovo, Aleksandro Belosteno ir Viktoro Pankraškino jau nėra tarp gyvųjų.
Dar vienas olimpinis čempionas – estas Tiitas Sokkas ir vėl neatvyko į minėjimą. Jo nebuvo ir per dvidešimtmetį, kai Š.Marčiulionio valdomame poilsio komplekse Dubingiuose buvo minimas Seulo aukso dvidešimtmetis.
Į šventę pasveikinti ir prisiminti triumfą atvyko ne tik žinomi mūsų šalies verslo veidai, bet atskrido ir dabartinis VTB krepšinio lygos prezidentas bei NBA „Brooklyn Nets“ direktorių tarybos narys, buvęs CSKA klubo vadovas Sergejus Kuščenka.
Su juo pasveikinti buvusius krepšininkus atvažiavo ir vienas iš CSKA klubo atstovų, Eurolygoje savo žinias gilinęs, buvęs Rusijos biatlono federacijos narys Aleksandras Pakas bei garsus Rusijos krepšinio komentatorius bei 1988 metų SSRS rinktinės trenerio Aleksandro Gomelskio sūnus Vladimiras.
Prieš dešimtmetį Seulo žaidynių čempionai buvo susirinkę vasaros viduryje, o šįkart renginys surengtas beveik prieš pat trisdešimtmetį: Seule SSRS rinktinė pergalę ir aukso medalius iškovojo rugsėjo 30-ąją.
Seulo olimpinių žaidynių vyrų krepšinio turnyrą SSRS rinktinė pradėjo nesėkme – nusileido Jugoslavijai 79:92. Tačiau po to įveikė Pietų Korėją, Australiją, Puerto Riką ir Centrinę Afrikos Respubliką bei prasimušė į atkrintamuosius mačus.
Ketvirtfinalyje SSRS rinktinė 110:105 įveikė Braziliją, pusfinalyje 82:76 – JAV komandą, o finale 76:63 palaužė juos turnyro pradžioje nuskriaudusią galingąją Jugoslavijos ekipą.
Per finalines rungtynes daugiausiai taškų SSRS rinktinei pelnė Š. Marčiulionis – 21. A. Sabonis surinko 20 taškų.
„Kiekvieno sportininko svajonė – tapti olimpiniu čempionu. Iki to nuėjome ilgą kelią. Mūsų rinktinę sudarė skirtingų tautybių žaidėjai, tačiau buvome kaip šeima. Siekėme vieno tikslo – nugalėti, – savo laiku sakė buvusios SSRS rinktinės kapitonas V. Chomičius, dalyvavęs ir šeštadienį šventėje. – O pats svarbiausias dalykas – išlikę šilti mūsų santykiai. Mes kartu gyvenome, treniravomės ir žaidėme ne vienerius metus, tačiau niekada nemanėme, kad vėliau taip artimai bendrausime. Maždaug dešimties metų laikotarpis, kurį praleidom kartu, mus sujungė visam gyvenimui. Kaskart, kai susitinkame, bendraujame kaip ilgai nesimatę broliai. Per susitikimus dažniausiai prisimename ne buvusias varžybas, o įvykius už aikštelės ribų“.
2008-siais R. Kurtinaitis prisiminė, kad už pergalę Seule jiems atiteko premijos po 3500 JAV dolerių.
„Gavome ir po žemės sklypą namams, tačiau buvo labai skaudu, kad, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, turėjome tuos sklypus išsipirkti“, – prisiminė buvęs krepšininkas.
„Mes netikėjome, kad viskas taip sėkmingai susiklostys. Juk pralaimėjome jau pirmąsias olimpinio turnyro rungtynes, – sakė prieš dešimtmetį jubiliejaus iškilmių organizatorius Š. Marčiulionis. – Iš Seulo žaidynių atmintin giliai įstrigo trenerio A. Gomelskio įtikinėjimai prieš pusfinalio rungtynes, kad mes nesame prastesni už JAV krepšininkus“.
