2015 metų vasarą, likus savaitei iki savo vestuvių, D.Songaila repetavo jaunųjų šokį. Prieš tai buvo dvi operacijos ir Darius sunkiai vaikščiojo. Chirurgai padėjo tašką įsimintinoje D.Songailos krepšininko karjeroje.
2000 metų Sidnėjaus olimpinių žaidynių ir 2007 metų žemyno čempionato bronzos medalių laimėtojas, 2003 metų Europos čempionas karjerą baigė mūvėdamas vienintelį Lietuvos čempiono aukso žiedą. Su Kauno „Žalgiriu“ įkopęs į LKL viršūnę, tvirtai sudėtas puolėjas atsisveikino su krepšiniu.
Tą vasarą jis ketino atšokti vestuves, pasimėgauti medaus mėnesiu ir skirti laiko sau.
Tačiau planus staiga sujaukė netikėtas „Žalgirio“ trenerio Gintaro Krapiko skambutis ir kvietimas tapti jo pagalbininku. Niekas to garsiai nepasakė, bet visi ir taip žinojo, kad tai buvo Šarūno Jasikevičiaus idėja – artimas bičiulis nujautė, kad be krepšinio D.Songailai bus sunku.
G.Krapiko kvietimas Darių išmušė iš vėžių, bet ką tik žmona tapusi Gintarė stumtelėjo pabandyti. Taip prasidėjo nauja D.Songailos karjera – sportinius kostiumus jo spintoje pakeitė treneriui labiau tinkantys oficialūs.
Netrukus prie „Žalgirio“ vairo stojo Š.Jasikevičius ir pustrečių metų jie dirbo petys petin: diskutuodami, ieškodami geriausių sprendimų, mėgindami užlyginti duobes komandos kelyje.
Sėdėdamas ant „Žalgirio“ suolo ir monotoniškai kramtydamas gumą, D.Songaila viduje virė, bet emocijoms prasiveržti neleido – emocingiausias šalia aikštės visada buvo Š.Jasikevičius.
Jie patys neprognozavo, bet draugų vedamas „Žalgiris“ sprogdino aplinkinių prognozes: pastarąjį sezoną Kauno komanda guldė Eurolygos milžinus ir neturėdama nei žvaigždžių, nei didelio biudžeto joms įsigyti, įsibrovė į finalo ketverto varžybas.
Sėdėdamas ant suolo ir kramtydamas gumą, D.Songaila džiaugėsi dėl „Žalgirio“, bet jau nujautė: kad ir kaip susiklostytų sezonas, tai – greičiausiai paskutiniai jo metai Kaune.
Per aštuonis krepšininko karjeros sezonus NBA Darius tapo žinomas ne tik JAV, bet ir Europoje, susikūrė finansinę gerovę. Jis visada norėjo senatvės sulaukti už Atlanto, brangino žaliąją kortą, suteikiančią galimybę legaliai gyventi ir dirbti Amerikoje.
Vedybos su Gintare ir judviejų trys šviesiaplaukiai sūnūs privertė permąstyti svajones, bet nelauktai prasidėjusi trenerio karjera vėl jas atgaivino. Jau prieš metus D.Songaila pradėjo ieškoti galimybės grįžti į NBA ir sulaukė ne vieno kvietimo.
Sudėliojęs visus „už“ ir „prieš“ galiausiai pasirinko „San Antonio Spurs“ – penkiskart NBA čempioną, prie kurio vairo jau daugiau kaip du dešimtmečius stovi „šventasis Popas“ – ilgiausiai lygoje dirbantis treneris Greggas Popovichius.
Įpusėjus rugpjūčiui į Teksasą D.Songaila išvyko vienas. Rado, kur gyventi spalį atvykstančiai gausiai jo šeimai, įsikūrė, sutvarkė aplinką ir įsisuko į darbo „Spurs“ komandoje rutiną.
Tapęs pirmuoju lietuviu NBA trenerių virtuvėje, D.Songaila artimiausią dešimtmetį karjeros siekti planuoja už Atlanto.
– Per trejus metus „Žalgiryje“ įpratote būti svarbus trenerių štabo narys. Ar „Spurs“ komandoje nesijaučiate atsarginis? – paklausiau D.Songailos.
– Jei būtų taip lengva čia patekti, daug kas važiuotų. Tačiau retas europietis gali pasakyti, kad vykstu į NBA būti pagrindinis treneris.
Natūralu, kad ir aš pradedu nuo žemesnio laiptelio – pro pravertas duris mėginu patekti į tą sistemą. Nors buvau NBA žaidėjas, trenerio darbo specifika kitokia.
JAV palikau 2011 metais. Per tiek laiko lygoje daug kas pasikeitė – vien žaidėjų individualaus meistriškumo tobulinimo ar vaizdo peržiūrų ištekliai padidėjo penkiskart.
Jei mano pirmaisiais metais NBA, „Sacramento Kings“ komandoje, buvo keturi treneriai ir vienas už vaizdo peržiūras atsakingas žmogus, tai dabar už šias peržiūras atsakingi šeši darbuotojai, o trenerių štabas yra milžiniškas.
Komandoje žaidėjų mažiau nei trenerių ir kito pagalbinio personalo.
Mokėti naudotis vaizdo analizėmis – valdyti programą ir „skaityti“ kodus dabar yra privaloma visiems asistentams. Technologijos sparčiai tobulėja, tad yra, ko mokytis. Be to, labai išsiplėtė individualaus darbo su žaidėjais sritis.
– „Spurs“ klube esate atsakingas už individualias žaidėjų treniruotes, kurių planą sudarote nebūtinai jūs pats. Kas tai per pareigos? Kokia jūsų dienotvarkė?
– Septintą jau būnu darbe. Iš pradžių vyksta vaizdo įrašų karpymas – man tai įdomu ir labai noriu to išmokti: susipažinti su programine įranga, su techniniu darbu prie vaizdo įrašų, išsiaiškinti, kokius derinius reikia išskirti. Amerikoje statistika – svarbi krepšinio dalis.
Apie pusę dešimtos žaidėjai susirenka pamėtyti, vyksta darbas su paskirais krepšininkais.
Po to prasideda krepšinio treniruotė. Tada – rungtynės penkiese prieš penkis, kai man tenka ir teisėju būti, ir tik stebėtoju, kuris savo pastebėjimais dalijasi su kitais komandos treneriais. Po to vėl vaizdo įrašų peržiūros.
Tris keturis kartus per savaitę krepšinį žaidžia ir trenerių bei biuro darbuotojų kolektyvas.
Treniruočių centre nuolat sukinėjasi buvusios „Spurs“ žvaigždės Timas Duncanas, Emanuelis Ginobili, Mattas Bonneris. Su jais dažnai žaidžiame vadinamąjį „pick-up“ krepšinį, kai patys sudarome komandas ir patys būname sau teisėjai.
– T.Duncanas, E.Ginobili, M.Bonneris – karjerą jau baigę krepšininkai, bet vis tiek ateina į „Spurs“ treniruočių bazę. Kodėl?
– „Spurs“ net NBA yra išskirtinė ir viena geriausių organizacijų. Šie žaidėjai „Spurs“ praleido kone visą savo karjerą ir yra šeimos dalis. Jiems nereikia sutarties su komanda, gal galėtų treniruotis jos bazėje.
M.Bonneris kuria televizijos laidas su „Spurs“, Timas nuolat kalbasi su žaidėjais ir treneriais, dalijasi savo pastebėjimais, Manu šiaip pasportuoti ateina.
Karjerą baigę NBA krepšininkai dažniausiai nenutolsta nuo krepšinio – oficialiai jie nepriklauso komandai, bet vis tiek su ja būna.
– 2015 metais baigėte krepšininko karjerą ir užtikrintai pareiškėte, kad treneris tikrai neketinate būti. Tačiau sulaukėte tuomečio „Žalgirio“ trenerio G.Krapiko pasiūlymo ir tapote jo štabo narys, o po kurio laiko supratote radęs savo kelią. Kokios dabar jūsų profesinės ambicijos?
– Šis persikėlimas į NBA ir yra profesinė ambicija. Kaip profesionalus krepšininkas daugiausia laiko praleidau NBA.
Nemanau, kad sezonas Maskvos CSKA ar, baigiantis karjerai, keleri metai Europoje turėjo didelės reikšmės mano vardui šiame žemyne. Taip, Europos treneriai mane pažįsta. Bet labiausiai dėl to, kad žaidžiau Lietuvos rinktinėje.
Vis dėlto kaip žaidėją mane labiau vertina ir pažįsta amerikiečiai. Tad natūralu, kad ir tapęs treneriu Europoje nesu taip vertinamas ir toks žinomas kaip JAV.
Daug mano buvusių komandos draugų, šiaip pažįstamų jau dirba NBA: trenerių štabuose, klubų biuruose. Tad man atrodo, kad NBA aš labiau tinku nei Europai.
Taip, maniau, kad treneris tikrai nebūsiu. Mano karjera buvo ilga, o baigėsi ji ant chirurgo stalo dviem operacijomis. Tada svarsčiau, kad jokio krepšinio mano gyvenime nebus bent metus ar dvejus – noriu nuo jo atsiriboti, pabūti su šeima.
Bet paskambino G.Krapikas ir turėjau staigiai apsispręsti. Tada gal per anksti vėl grįžau į krepšinį, bet dabar tuo labai džiaugiuosi. Per šiuos trejus metus supratau, kad atsidūriau ten, kur ir norėčiau būti.
Net NBA yra krepšininkų, kurie, baigę karjerą, dvejus trejus metus ilsisi, o paskui nori grįžti, bet jau būna per vėlu. Per tuos kelerius metus juos baigia pamiršti, ateina jaunesnių, pažabojusių naujausias technologijas, viską žinančių, tad grįžti nėra lengva.
– Kiek realu, kad galiausiai tapsite kurios nors NBA komandos vyriausiuoju treneriu?
– Jei krepšininkas NBA žaidžia itin gerai, realu, kad jis pateks į „Visų žvaigždžių“ rungtynes. Taip pat su treneriais – nuo manęs priklauso, kaip aš dirbsiu, kokie bus rezultatai.
Mano asmeninės ambicijos nėra visą laiką tik individualiai dirbti su žaidėjais ar mokėti parengti vaizdo analizes. Ši pozicija – žingsnis į NBA. Tai – tarsi tarpinė stotelė, kai galiu parodyti, kad, baigęs krepšininko karjerą, neatostogavau ir nuo krepšinio nenutolau.
Žinoma, kad noriu kilti karjeros laiptais. Pirmiausia – iki trenerio asistento. Vėliau – bus matyti. Gal pavyks tapti ir vyriausiuoju treneriu.
– Kartais susidaro įspūdis, kad įsitvirtini NBA kaip žaidėjui lengviau nei kaip treneriui.
– Nežinau, ar žaidėjui lengviau, nes yra daug pavyzdžių, kai krepšininkas nori žaisti NBA, bet nepavyksta.
Taip pat su treneriais: į kiekvieną vietą yra tūkstančiai norinčiųjų – kasmet krepšininkai baigia karjeras, treneriai baigia universitetus. Vien patekti į NBA nėra lengva. O įsitvirtinti...
Čia – kaip visur: priklauso nuo to, kaip gerai atlieki savo darbą. Jei žaidėjas geras, jis ir žais, jei treneris puikiai atlieka savo darbą, tikrai bus pastebėtas.
– Lygindama trenerių ir žaidėjų galimybes NBA turėjau galvoje tai, kad jei žaidėjas yra tikrai geras, tai jis ras savo vietą lygoje. O geram treneriui nebūtinai bus suteikta galimybė. Kad ir Davido Blatto pavyzdys „Cleveland Cavaliers“ komandoje, kur LeBronas Jamesas atvirai rodė panieką šiam Europoje pripažintam treneriui.
ESPN žurnalistas net rašė: „Mes pamatėme, kaip LeBronas atėmė vyriškumą D.Blattui“. Galiausiai šis treneris grįžo į Europą.
– Reikia suprasti, kad NBA viskas kitaip. Europos, panašiai kaip JAV universitetų ir kolegijų komandose, treneriai yra bosai: jie valdo komandą, kviečia patinkančius ir jų sistemai tinkančius žaidėjus, formuoja komandos viziją. Jie – tarsi organizacijos viršūnė.
NBA yra gal tik pora neliečiamų trenerių. Vienas tokių – legendinis „Spurs“ strategas G.Popovichius. Bet yra daug komandų, kuriose treneris pradeda dirbti ir, jei nepatinka komandos žvaigždei, po 20-30 rungtynių yra laisvas.
NBA – žaidėjų lyga. Čia viską diktuoja ir kontroliuoja žaidėjai. Jie uždirba klubų savininkams pinigus, žmonės į arenas renkasi pažiūrėti žaidėjų, o ne trenerių.
Jei žaidėjas bus laimingas ir treneris jam patiks, tas treneris dirbs toliau.
Trenerio darbas NBA yra labai specifinis. Nepakanka būti geram taktikui. Privalai ir su žaidėjais gerai sutarti, ir rasti būdų pabendrauti su sirgaliais, ir klubo savininkui patikti.
– Jei Europoje paklausčiau, ar kalbatės su komandos treneriu, pasukiotumėte pirštą prie smilkinio, bet NBA trenerių ir pagalbininkų santykiai kitokie. Ar bendraujate su G.Popovichiumi?
– Bendrauti teko ir tik atvažiavus, ir pasikalbame per treniruotes. Jis pats prieina, paklausia mano nuomonės apie žaidėjus ar kitus dalykus.
Žinoma, neklausia, ką manau apie vieną ar kitą derinį, nes „Spurs“ treniruočių stovykla prasidės tik baigiantis rugsėjui. Tada viskas pasikeis – ir darbas, ir bendravimas.
Šiandien, pavyzdžiui, per treniruotę turėjome krepšininką iš NBA G lygos „Austin Spurs“ komandos. Greggas paklausė, ką apie jį manau, nes jam šis žaidėjas patinka.
G.Popovichius visada klube – nuo septynių ryto. Jis visur dalyvauja, viskuo domisi. Apskritai „Spurs“ trenerių štabas – tarsi didelė šeima ir visi vieni su kitais bendrauja.
Pasikalbame ir su G.Popovichiaus pagrindiniu asistentu italu Ettore Messina. Šiandien jis pasisveikino lietuviškai: „Labas rytas“. Pasakojo, kad jo mėgstamiausias lietuviškas dalykas yra šakotis.
Kalbėjomės apie CSKA, kurioje ir jis yra dirbęs, apie Eurolygos finalo ketverto varžybas, apie žaidimą.
– NBA turite nemažai ryšių ir galėjote rinktis iš kelių klubų. Kodėl būtent „Spurs“?
– Mąstyti apie NBA pradėjau prieš gerus metus, tad teko su daug kuo bendrauti, vykau į NBA vasaros lygą, ten kalbėjausi su daug žmonių, sutikau daug skirtingose organizacijose dirbančių pažįstamų.
Turėjau kelis variantus, bet pasirinkau „Spurs“, nes tai – viena labiausiai NBA vertinamų organizacijų.
Daro įspūdį, kiek dabar įtakingų žmonių yra dirbę šioje organizacijoje. Tai buvo geriausia vieta pradėti darbą kaip NBA trenerių štabo atstovui. Ypač – turint galvoje, kad septynerius metus nebuvau šioje lygoje.
„Spurs“ dirbantys žmonės žinojo mane kaip krepšininką. Žinoma, jie klausė ir kitų NBA organizacijoje dirbančių žmonių nuomonės apie mane. Matyt, informacija, kurią „Spurs“ surinko, buvo pakankamai gera, kad gaučiau pasiūlymą čia dirbti.
– NBA krepšinis labiausiai paremtas individualiu žaidėjų meistriškumu, atletiškumu, fizinėmis galimybėmis. Ar daro amerikiečiams įspūdį „Žalgirio“ trečioji vieta Eurolygoje, nes Kauno komanda šlavė milžinus neturėdama didelio biudžeto ir žvaigždžių?
– Yra žmonių NBA, kurie domisi Europos krepšiniu, Eurolyga ir jos komandomis. Bet daugiausia krepšininkų ir sirgalių, mėgstančių NBA krepšinį, nenutuokia nei kas tas „Žalgiris“, nei koks jo biudžetas, nei ką jis laimėjo.
„Žalgirio“ trečioji vieta Eurolygoje svarbi klubui, nes seniai tokie geri rezultatai buvo, šaliai, nes Lietuva mėgsta krepšinį. Bet ne amerikiečiams.
„Žalgirio“ laimėjimą vertina tokie žmonės kaip E.Messina. Žinoma, dabar daugiau NBA žmonių domisi Europos krepšiniu – kiekviena komanda turi po kelis Europoje dirbančius skautus, generaliniai vadybininkai važinėja po Eurolygos rungtynes, tad ir informacijos apie Europą yra daugiau.
Yra trenerių ir jų asistentų, kurie itin domisi Europos krepšiniu. Pavyzdžiui, „Utah Jazz“ strategas Quinas Snyderis. Keliskart su juo kalbėjausi ir žinau, kad jis žiūri Eurolygos rungtynes, stebi Europos klubus, o jų žaidimo taktiką pritaiko ir NBA.
Juolab kad krepšinis sparčiai keičiasi. Pavyzdžiui, populiarėja žaidimas žemu penketu. Anksčiau populiarūs buvo aukšti, stiprūs, nepaslankūs centrai, o dabar tokių – vis mažiau.
Bet šiaip amerikiečiai yra savo komandų aistruoliai ir nesigilina į tai, kas vyksta Europoje.
– Dirbti treneriu pradėjote su G.Krapiku, tačiau didžiausią įtaką, neabejotinai, jums padarė Š.Jasikevičius – geras draugas nuo žaidimo rinktinėje laikų. Ko išmokote iš Šarūno?
– Požiūrio į trenerio darbą. Viena – žaisti krepšinį ir jį suprasti kaip krepšininkui. Kas kita, kai esi treneris, kai turi atkreipti dėmesį į smulkiausias detales, pastebėti visumą – ne vieną, o visus žaidėjus. Labiausiai ir išmokau pastebėti tas detales. Šaras pakeitė mano supratimą apie krepšinį.
– Kaip manote, kodėl Š.Jasikevičius nepasinaudojo galimybe mėginti įsitvirtinti tarp NBA trenerių? Juk jau šį sezoną jis galėjo tapti, kad ir „Toronto Raptors“ trenerio asistentu.
– Dabar Šarūnas yra situacijos valdovas. Jis dirba „Žalgiryje“, kuris suteikia visišką laisvę komandą valdyti taip, kaip nori Šarūnas, o Šarūnas savo darbą atlieka puikiai.
Todėl būtų kvaila po nuostabaus sezono viską mesti ir išvykti į NBA. Reikia jo paties klausti, ar ateityje turi planų čia atvykti, bet manau, kad jei norės įsitvirtinti NBA, tik laiko klausimas, kada Šarūnas čia bus.
– „Žalgirio“ puikaus sezono viena dedamųjų – ir tvirtas trenerių kolektyvas. Š.Jasikevičius, Darius Maskoliūnas ir jūs – seni geri draugai. Ar lengvai Šarūnas jus išleido už Atlanto?
– Nežinau, ką jis viduje galvoja, bet mano darbas „Žalgiryje“ tikrai nebuvo toks, kad geri rezultatai priklausytų nuo to, ar būtent aš tą darbą dirbu.
Mes kiekvienas atlikome savo darbą, bet pagrindinis pergalių kalvis vis tiek buvo Šarūnas. Tad tikrai nemanau, kad man išvykus situacija „Žalgiryje“ blogės.
– Studijuodamas Veik Foresto universitete juokėtės, kad amerikiečiai niekaip negali ištarti jūsų vardo. Jiems labiausiai kliūva raidė „r“. Gal per tiek metų NBA pagaliau jus šaukia vardu?
– Ne, jiems sunku ištarti. Tad šaukia ir „Darijus“, ir „Dėrijas“. Be to, amerikiečiai apskritai mėgsta pravardes, tad kreipiasi ir „Di“, tardami tik pirmąją vardo raidę, ir „Di Song“.
NBA – aštuoni sezonai
D.Songaila 1998-2002 m. žaidė Veik Foresto universiteto komandoje NCAA čempionate, 2002-2003 m. atstovavo Maskvos CSKA (Rusija).
Paskui puolėjas pradėjo aštuonis sezonus trukusią karjerą NBA: 2003-2005 m. žaidė „Sacramento Kings“, 2005-2006 m. – „Chicago Bulls“, 2006-2009 m. – „Washington Wizards“, 2009-2010 m. – „New Orleans Hornets“, 2010-1011 m. – „Philadelphia 76ers“.
2011-2012 m. žaidė Stambulo „Galatasaray“ (Turkija), dalį šio sezono praleido Valjadolido „Blancos de Rueda“ (Ispanija). 2012-2013 m. atstovavo „Doneck“ (Ukraina), 2013-2014 m. – Vilniaus „Lietuvos rytui“, 2014-2015 m. – Kauno „Žalgiriui“.
2015-2018 m. „Žalgirio“ trenerių štabo narys.
