„Žalgirio“ direktorius lapkričio 29 dieną konferencijoje „Live2lead“ kalbės apie sudėtingus sprendimus ir lyderystės svarbą, kurie padėjo vadovaujant legendiniam sporto klubui.
Pauliui Motiejūnui liepos 4 dieną buvo įteiktas Gianluigi Porelli vardu pavadintas Eurolygos klubo geriausio vadovo apdovanojimas, o sprendimas pasikviesti į gretas karjerą baigusį krepšininką Šarūną Jasikevičių į komandos trenerių štabą atnešė jau seniai trokštamą pripažinimą – trečiąją vietą Europos geriausiųjų klubų lentelėje.
„Norėčiau galvoti, kad didžiausi žygdarbiai dar laukia ateityje. Šiuo metu svarbiausi pasiekimai – panaikintos skolos, patekimas į finalinį ketvertą ir gero kolektyvo surinkimas“, – pasakojo P. Motiejūnas.
– Kaip krizės metu jums pavyko „Žalgirio“ klubą išvesti iš skolų liūno?
– Norėčiau pasakyti sėkmės receptą, bet jo nežinau. Padėjo kryptingas visų darbuotojų tikslo siekimas, finansinė drausmė... Dabar viskas atrodo paprasta. Tuomet tiesiog žinojome, kaip pasiekti tikslą ir iš tiesų kantriai dėl jo stengėmės. Kažkokių specialių receptų nėra.
– Ar vadovaujant klubui pasitaiko konfliktų, asmeninių nesutarimų?
– Darbas su žmonėmis visada yra labai sudėtingas. Visi jie – skirtingos asmenybės, visi su savo ambicijomis. Nesutarimų visada pasitaiko ir, tiesą pasakius, komandoje jų turi būti. Svarbu, kad žaidėjai suprastų, kad asmeniniai tikslai negali būti aukščiau komandos tikslų. Jeigu nepavyksta rasti pusiausvyros, dažnai reikia priimti sunkius sprendimus. Bet tokia yra lyderio rolė.
– Ką yra tekę kažką paaukoti dėl aukštesnių komandos tikslų?
– Sunkūs sprendimai yra mano darbo dalis. Tiesą pasakius, darbe buvo daug tokių sprendimų, pavyzdžiui, žaidėjų atleidimo, asmeninių santykių praradimo... Būdavo, kad kai kurie žmonės pamatę mane nueidavo į kitą gatvės pusę.
Kalbant apie trenerius, Iliasas Zourosas buvo stipriausias santykių praradimo pavyzdys. Su juo turėjome dvejų metų sutartį, tačiau vos po trijų mėnesių darbo teko su juo išsiskirti. Dar prieš jį atleidžiant, mūsų santykiai buvo labai geri, tačiau po to jis su manimi nebendravo kelerius metus. Bet šiame darbe reikia galvoti ne apie santykius, o apie komandinį rezultatą.
– Kuo kliaunatės priimdamas svarbius sprendimus – intuicija ar logika?
– Lyderiui svarbu turėti šalia savęs palaikymą bei žmones, su kuriais galėtų padiskutuoti priimant svarbius sprendimus, nes tokiose situacijose vadovautis reikia įvertinant tiek pliusus, tiek minusus.
Dažniausia bėda – tobulumo siekis, o taip juk niekada nebūna. Net kalbant apie Šarūną Jasikevičių ar kitą žaidėją – jeigu jie būtų visiškai subrendę ir tobuli, žaistų ar dirbtų NBA, o ne Eurolygoje.
Kitas svarbus aspektas – tikėjimas savo pasirinkimu. Dažnai mes blaškomės, galvojame, kad kažkas galėjo būti geriau. Tačiau reikia pasirinkti ir dirbti su savo pasirinktimu, o ne blaškytis ir galvoti, kad kažkas galėjo būti geriau. Lyderiui reikia palaikymo ir komandos, kuria jis galėtų pasitikėti.
– Koks turi būti sporto komandos vadovas? Kokių savybių jam reikia?
– Kantrybė ir ramybė – svarbiausi bruožai, tačiau abiejų beveik neturiu. Sporto pasaulyje vyrauja labai greitas tempas. Kartais susimąstau, kad įvykiai pas mus vyksta tris kartus greičiau nei įprastame darbe. Labai svarbus yra darbo planavimas bei tikslo siekimas būtent pagal numatytą planą. Sporte visas sezonas, kuris trunka 10 mėnesių, gali sugriūti per kelias savaites, ir pasitaisyti proga dažnai ateina tik po sezono. Galima greitai būti aukštumoje, bet viskas – labai laikina.
– Kaip jūs tapote lyderiu, kaip ugdėte savo charakterį? Ar tai vyko nuo mažens?
– Ugdžiau ir ugdau save skaitydamas knygas, taip pat dirbdamas su koučingo treneriu. Kaip ir bet kokioje srityje, kiekvieną dieną tu turi siekti būti geresnis nei buvai vakar. Ar buvau lyderis nuo mažens – nežinau, bet, tiesą pasakius, man patikdavo, kai dalykai vykdavo pagal mano planą.
– Iš kur pats semiatės stiprybės, motyvacijos?
– Mano darbas yra man didžiausia motyvacija. Krepšinio pasaulyje esu nuo šešerių metų. Visada mėgau šią sporto šaką ir mėgstu iki šiol. Motyvacijos daryti tai, kas patinka, nereikia, jos man niekada netrūko.
Kai ateina blogesni etapai, stiprybės semiuosi gamtoje: miškas, vanduo, ugnis – tai mane ramina ir sutelkia darbui.
– Ar Lietuvoje yra daug lyderių? Ar galima išmokti lyderystės ir vadovavimo įgūdžių?
– Lyderių trūksta visur, ne tik Lietuvoje. Visgi labai tikiuosi, kad esu neteisus ir tiesiog nepavyksta juos sutikti.
O išmokti galima visko. Netikiu, kad lyderiais yra gimstama, jais – tampama.
