„Žalgiris“ išplėšė pergalę ir padarė tai, kas daug kam atrodė neįmanoma – gavo kelialapį į ketvirtfinalį. Jame serijoje iki trijų pergalių Kauno komanda kovos su Stambulo „Fenerbahce“. Pirmosios rungtynės – antradienį Turkijoje.
Įpusėjus kovui Miuncheno „Bayern“ treneris Dejanas Radonjičius kone šaipėsi iš „Žalgirio“ ir jo galimybės patekti į atkrintamąsias varžybas, o paskui buvo priverstas atsiprašyti.
Tas ketvirtfinalio bilietas – dar vienas įrodymas, kad „Žalgiris“ yra neeilinė komanda, o jos treneris Š.Jasikevičius – neeilinis strategas. Tačiau šalia krepšinio aikštėje kovojančių aukštaūgių ar prie aikštės jiems vadovaujančių trenerių visada yra ir klubo vadovas.
38 metų P.Motiejūnas stebi rungtynes ant suolo ir pirmasis pasveikina komandą su pergalėmis, o po pralaimėjimų stengiasi neaitrinti žaizdų.
Jis, kaip ir treneriai, maunasi žaliosiomis citrinomis ir dryžiais margintas skirtingų spalvų kojines, kai komanda taip nusprendžia atšvęsti laimės dieną. Tai jo ir jo pagalbininkų nuopelnas, kad „Žalgirio“ arena per Eurolygos rungtynes visada sausakimša – pagal lankomumą Kauno komanda pranoksta net kai kuriuos NBA klubus.
Dirbti „Žalgiryje“ būtų dar lengviau, jei klubas finansais pasiektų bent Eurolygos vidurkį. Tačiau Lietuvos klubas metai po metų pagal surenkamą biudžetą yra tarp autsaiderių – tokia šalies rinkos realybė.
Bet aikštėje krepšinį žaidžia ne kontraktai. Ir ne pinigai yra pergalių pamatas. Tad ir prieš ketvirtfinalio akistatą su reguliariojo sezono lyderiu ir turtuoliu „Fenerbahce“ Kauno komanda paslapčia viliasi, kad tai bus ne paskutinė jos serija šio sezono Eurolygoje.
O Kauno klubo vadovas paslapčia viliasi, kad šis sezonas bus ne paskutinis „Žalgirio“ burtininkui Š.Jasikevičiui, kuris įrodė, kad yra ne tik puikus strategas, bet ir išskirtinė asmenybė, į arenas atviliojanti ne vieną krepšinio spektaklio išsiilgusį žiūrovą.
– Prieš paskutines reguliariojo sezono rungtynes su „Real“ jums dovaną įteikė Milano „Olimpia“, Turkijoje pralaimėjusi Stambulo „Anadolu Efes“, tad tapo aišku, kad laimėję garantuotai pateksite į ketvirtfinalį. Ar stebėjote šią dvikovą, kuri baigėsi prieš pat „Žalgirio“ akistatą su „Real“? „Žalgiriui“ tai buvo impulsas ar papildomas spaudimas? – paklausiau P.Motiejūno.
– Nesidairėme į šalis – žinojome, kad bet kuriuo atveju reikia laimėti ir dėmesį skirti sau. Tačiau trenerių štabas visada stebi varžovus, tad žiūrėjome ir šias rungtynes – tik nesulaukėme jų pabaigos, nes į aikštę reikėjo eiti anksčiau.
Žiūrėjome ir kaip žaidžia Maskvos CSKA, ir kaip – Milanas, bet telkėmės į save, negalvodami, kad kiti ką nors padarys, nes pradžioje turime patys atlikti savo darbą.
– Įpusėjus vasariui sakėte, kad nesate ten, kur norite būti, bet kabinsitės. Ar pats dar tikėjote galimybe užsikabinti?
– Visą sezoną tikėjome komanda. Bet sezono pradžioje buvo daug dvikovų, kurių pabaigoje mums nepasisekė. Kiekvienas rungtynes žaidėme kaip lemiamas, tad tas mūsų nusiteikimas davė rezultatų.
Antroje sezono pusėje mums visos rungtynės buvo „gyvenk arba mirk“. Stengiausi negalvoti, kaip viskas baigsis, nes protu suvoki, kad ketvirtfinalis sunkiai pasiekiamas. Kaskart galvojau apie naujus varžovus ir tai, kaip išsaugoti viltį žaisti kitame Eurolygos etape.
– Kai „Žalgiriui“ itin nesisekė, paklaustas, kas pasikeitė komandoje palyginti su praėjusiu sezonu, Š.Jasikevičius atšovė: „Žaidėjai! Nepastebėjote?“ Kiek laiko reikėjo, kad šio sezono komanda pradėtų dirbti darniai, kad naujokai perprastų taisykles ir trenerio reikalavimus?
– Visada tam reikia laiko. O kad tai vyktų greičiau, reikia pergalių.
Sezono pradžioje nebuvo tokių pergalių, kur pabaigoje ištrauki lygias rungtynes – po tokių pergalių žaidėjai tampa tvirtesni, atsiranda pasitikėjimas ir tarpusavio ryšys. Baigiantis reguliariajam sezonui taip įveikėme ir Tel Avivo „Maccabi“, ir Pirėjo „Olympiakos“, ir galiausiai – „Real“.
Kita vertus, reikšmės mūsų žaidimui turėjo ir krepšininkų traumos. Kai kas nors iškrenta, kiti turi žaisti už traumuotus, galbūt net žaisti ne savo pozicijoje. Tad tas procesas tampa ilgesnis ir sudėtingesnis.
– Kiek kovojant dėl teisės žaisti ketvirtfinalyje buvo svarbi sėkmė?
– Fortūna prideda vieną procentą, o visa kita yra darbas. Atsakingas darbas. Ne vieno, o visų ta pačia kryptimi judančių žmonių – trenerio, jo asistentų, medikų, fizinio rengimo specialistų, skautų, žaidėjų. Taip pat – ir administracijos, kurios kiekvienas darbuotojas stengiasi daryti viską, kad komandai būtų geriau.
Džiugu, kad ir varžovų rungtynės mums buvo palankios, tačiau stebuklų ten nebuvo. Juk nebuvo taip, kad paskutiniame ture pirmoji komanda pralaimėtų šešioliktai.
– Sezonas dar nesibaigė, o kai kurie Europos klubai jau leidosi į Š.Jasikevičiaus medžioklę. Nors praėjusį tarpsezonį su treneriu pasirašėte trejų metų sutartį, kas vasarą ją galima nutraukti. Ar jau kalbėjotės su Š.Jasikevičiumi apie ateitį „Žalgiryje“?
– Dar ne. Kasmet sprendžiame galvosūkius, kaip bus toliau. Iki vasaros – dar daug laiko, dar nesibaigė sezonas.
Šarūnas žino mūsų sąlygas, mes puikiai pažįstame Šarūną. Manau, kad puikiai bendradarbiaujame, bet viskas priklausys nuo to, kas bus tie medžiotojai.
– Ar yra numatyta apribojimų Š.Jasikevičiui nutraukti kontraktą?
– Sutartyje aprašytos tos sąlygos. Bet jei Šarūnas ras darbą, kur jam bus geriau, uždegsime žalią šviesą ir netrukdysime.
Mes esame toks klubas, kuris stengiasi atskleisti geriausias trenerių ir žaidėjų savybes ir norime, kad jie kiltų dar aukščiau.
– Nors Š.Jasikevičius treneriu dirba vos kelerius metus, jau įrodė, kad yra puikus strategas. Tačiau jis yra ir išskirtinė asmenybė, turinti kerinčios magijos ir neįtikėtino žavesio. Kiek jis svarbus klubui rinkodaros prasme?
– Be galo svarbus. Kaip krepšininkas jis tapo Eurolygos legenda, manau, kad yra ir Europos ar net pasaulio krepšinio legenda. Savo legendą jis kuria ir kaip treneris.
Sutinku, kad daug sirgalių ateina vien dėl Šaro. Per komandos pristatymą puikiai girdime, kad aistruoliai labiausiai palaiko Š.Jasikevičių ir Paulių Jankūną.
Sunku pamatuoti, kiek Š.Jasikevičius reikšmingas kaip treneris, o kiek – kaip asmenybė. Jis unikalus, įdomus ir charizmatiškas – dėl to, jis sėkmingai vadovauja komandai ir dėl to, įdomu į jį žiūrėti.
– Praėjusią vasarą duodamas interviu ispanų portalui „Mundo Deportivo“, Š.Jasikevičius sakė: „Kauno klube yra direktorius P.Motiejūnas, kuris man leidžia daug dalykų, tačiau ateina momentas, kai jis pasako: „To daryti negalima“. Tuo viskas ir pasibaigia.“ Ar dažnai Š.Jasikevičiui pasakote „ne“?
– Man atrodo, kad ne, bet tik Šarūnas gali pasakyti. Klube laikomės hierarchijos, bet dirbame kaip komanda – neturime principinių „ne“.
Prieš priimdamas sprendimą, visada diskutuoju su visais. Tik kalbėdamiesi nusprendžiame, kuriuo keliu sukti. Visaip būna, bet man atrodo, kad niekada nesu pats vienas priėmęs kategoriško sprendimo.
Visą interviu su P.Motiejūnu skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“
