87-erių vienas garsiausių Lietuvos trenerių kaip reikiant atsivėrė Baltarusijos krepšinio žurnalistui Sergejui Čurkai, su kuriuo susėdęs kalbėjo kone pusdienį.
Lrytas.lt portale galėjote skaityti pirmąją interviu dalį.
Nemažiau V.Garasto perliukų – ir antrojoje dalyje, kurioje treneris prisimena ir labiausiai rinktinėje drausmę pažeidinėjusius krepšininkus.
„Kartą jis gėrė tris paras ir atėjo į treniruotę visiškai geltonas“, – apie vieną Lietuvos krepšinio garsenybę atviravo V.Garastas.
Dar savo laiku sklandė gandai, kad žalgiriečiai ne tik sėkmingai kovojo dėl SSRS čempionato aukso medalių, tačiau ir neblogai leido laiką už Kauno halės ribų.
Vos ne kas savaitę buvo galima tuomet išgirsti, kad vienus ar kitus žalgiriečius buvo galima pamatyti restorane kilnojant taurelę ar besilinksminančius naktiniame bare.
Tarp daugelio klausimų V.Garastas buvo paklaustas ir apie „Žalgirio“ krepšininkų pasilinksminimus, gėrimą ir lėbavimą iki paryčių.
„Ir vėl treneri pasakosite, ar daug tuo metu gėrė krepšininkai?“, – pasisveikinti su žurnalistu ir V.Garastu trumpam į konferencijų salę įžengęs kalbėjo Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis.
– Ar jaučiate nostalgiją SSRS laikams?
– Ne. Ir dabar apie tai net ir negalvoju. Jei kalbėtume apie SSRS krepšinio čempionatą, tai jis vienu metu buvo net padorus. Kad ir paimkime jūsų Minsko RTI komandą.
Labai geras klubas, buvo sunku su juo kovoti – jūsiškiai turėjo geležinį charakterį ir visiškai nepripažino autoritetų. Kai aš atėjau 1979 metais treniruoti „Žalgirį“, man davė suprasti, kad RTI yra labai neparankus Kaunui varžovas.
Ir aš tuo įsitikinau: Guzikas, Popkovas, Šukšinas. Matote, prisimenu šiuos vyrus – puikūs meistrai. Bet ir kiti klubai nebuvo dovana žalgiriečiams: Maskva – tai CSKA ir „Dinamo“, Kijevas – „Strojitel“ ir SKA.
O dar Leningrado „Spartak“, Tbilisio „Dinamo“, Latvijos VEF, Estijos – „Kalev“. Dar „Statyba“ iš Vilniaus. Taškente buvo gera ekipa.
– Leningrado rankinio klubo „Neva“ žaidėjas Sergejus Rybakovas prisipažino, kad komanda dėl šio pavadinimo turėtų dėkoti Kaunui. Pradžioje klubas vadinosi „Bolševik“. Bet atvykdami į Kauną iš tribūnų girdėjo šaukiant – „mušk bolševikus“. Tai jau buvo politika. Ekipą perpavadino.
– Gali būti. Bet lietuviai turėjo pilną teisę taip šaukti ir ne tik dėl pavadinimo. 1941-siais prasidėjo lietuvių deprotacija į Sibirą.
Užtekdavo net ir vieno įskundimo, kad klausaisi BBC radijo. Deportacijos prasitęsė ir po karo. Nors...
Kai buvo rusų caras, taip pat lietuviai buvo varomi per privertą į Sibirą. Matyt, toks jau senas kaimynų įprotis.
Bet iš esmės, pas mus visi labai mėgo atvykti pažaisti. Patys suprantate, buvome Vakarai kitiems. Kaunas sovietmečiu buvo uždaras miestas ir patekti į jį buvo sunkoka.
Jei tu turėjai giminių užsienyje, tai jiems atvykus tekdavo su jais susitikti ne Kaune, o vykti į Vilnių.
– Jums, lietuviams, kurie buvo tikrai labai gerai viskuo aprūpinti, matyt, nelabai norėjosi vykti į kitas respublikas?
– Kartą buvo krepšinio čempionato turas Kuibyševe. Atvykome, o ten vietinis partinis sekretorius su pasididžiavimu per pietus tarė: „Vyrukai, šiandien pietums bus net mėsa“. Mes tik susižvalgėme.
Ėjome pasivaikščioti po miestą, matome prie mašinos su cisterna stovi didžiausia eilė. Klausiu, kokį deficitą duoda – pasirodo, visi stovi prie aliejaus.
Jis tame mieste labai didelis deficitas buvo. Bet visi sovietiniai miestai buvo panašūs vienas – mėsos nėra, parduoda kaulus, visose lentynose konservai su jūros kopūstais.
Buvome dar kitame Rusijos mieste ir norėjome papietauti, tai padavėja pasakė, kad pietų nebus. „Ateikite rytoj, mes padarysime“, – buvo toks atsakymas.
– Atvykusiems rusams Lietuvoje buvo nekas?
– Turėjau tokią istoriją. Bet įspėju, bus necenzūrinis žodis, be jo neįmanoma apseiti. Einu Laisvė alėja, prieina žmogus.
Rusiškai klausia, kaip nueiti ten ir ten. Nežinojau, tai stovėdamas mąsčiau. Kai sugalvojau, jis tik ranka numojo: „Ch... aš iš tavęs ką nors gausiu“.
Apsisuka ir eina. Žmogelis net nedavė keliasdešimt sekundžių pagalvoti, kaip jam padėti – jis jau iš anksto turėjo nuostatą, kad jam niekas iš lietuvių nepadės.
– Lietuviams rusų taip pat nesuprasti. Jūsų pagalbininkas SSRS rinktinėje Zurabas Chromajevas tikino, kad 1989 metais per Europos čempionatą Aleksandras Gomelskis iš tribūnų siuntė raštelius, ką reikia keisti ir kokią strategiją naudoti.
- Jo, buvo toks įvykis, o kurjeriu tarp A.Gomelskio ir rinktinės buvo jo sūnus Kirilas. Nors A.Gomelskis tuomet jau neturėjo jokių reikalų su rinktine, jis kažkur viduje galvojo atvirkščiai.
Atsimenu ir 1990 metų Geros Valios žaidynes - žaidėme su JAV ekipa ir galvojau, jog pralaimėsime 20 taškų.
JAV ekipa juk norėjo atsirevanšuoti SSRS komandai už fiasko 1988 metų Seulo olimpiadoje. O tuomet Amerikoje nežaidė nė vienas lietuvis.
Taigi, pirmasis kėlinys, mes jį laimėjome – A.Gomelskis sėdi tribūnoje. Antrame kėlinyje, žiūriu, kažkas šaukia nuo atsarginių žaidėjų suolo – Aleksandras persikraustė ten.
O kai likus kovoti minutę mes pirmavome 9 taškais, per pertraukėlę A.Gomelskis jau bandė aiškinti žaidėjams strategijas. Įsivaizduojate? Gerai, apie velionius arba gerai, arba nieko. Apie A.Gomelskį galėčiau daug papasakoti – visa knyga gautųsi.
– O koks buvo A.Gomelskis?
– Reikia pripažinti, kad protingas. Nachališkas. Geras organizatorius. Jis sugebėdavo įkalbėti – tai labai gera savybė treneriui.
Galėjo bet kam įrodyti, kad už lango esanti diena iš tiesų yra naktis. Pradėjo treniruoti Rygos SKA ir tris kartus tapo SSRS čempionu, tiek pat iškovojo Čempionų taurę.
A.Gomelskis iš esmės buvo labai sudėtingas žmogus, bet mane mėgo. Ir galiu paaiškinti, kodėl jis mane mėgo.
1980 metų Maskvos olimpiadoje net ir nežaidžiant amerikiečiams, SSRS rinktinė buvo tik trečia. Ir visus aukščiausios lygos trenerius sporto vadovybė surinko į vieną krūvą aptarti situacijos. Ir prasidėjo...
Prisimenu Kijevo SKA klubo trenerio Boženaro kalbą. Jis užsipuolė A.Gomelskį – aš pagalvojau, kad po tokio puolimo strategas neišsilaikys poste.
Dar ir treneris Kondrašinas nepatylėjo: „Mes nuo kitų save atitvėrėme Kinijos siena, niekur nevažiuojame, šekit ir todėl toks rezultatas“.
Kijevo klubo strategas buvo teisus: nuo 1976-ųjų iki 1980 metų mes niekur negalėjome važiuoti į užsienį. Kauno „Žalgirio“ svajonių svajonė buvo nuvykti į Lenkiją.
Visa tai buvo daroma pagal A.Gomelskio iniciatyvą, kuris tuomet turėjo tokį šūkį: „Žaidėjas privalo veržtis į rinktinę ir tik jos dėka gali kur nors išvykti“.
Tai lietė net ir krepšinio teisėjus. Iš esmės, A.Gomelskis sprendė, kas iš arbitrų galės teisėjauti tarptautinėse varžybose, o kas sėdės tik SSRS. Įsivaizduojate, kokį ginklą turėjo šis treneris?
Taigi, atėjo laikas ir man pasisakyti – atsistoju ir rėžiu, kad A.Gomelskis nekaltas. Paskutinėmis pusfinalio mačo sekundėmis Vladimiras Tkačenka nepataikė iš po krepšio ir tik todėl SSRS pralaimėjo Italijai ir nepateko į finalą.
Jei V.Tkačenka būtų pataikęs – nebūtų ir šio pokalbio. Mačiau, kaip A.Gomelskio veidas pasikeitė – buvo nemenka nuostaba.
Jis net 180 laipsniu kampu apsisuko. Norėjo pamatyti tą lietuvį trenerį, kuris „Žalgiryje“ tik vieną sezoną, o turi tokią nuostatą. Greičiausiai, tuomet gavau iš jo dešimt balų.
– Labai protingas poelgis.
– Aš pasakiau, ką galvojau. A.Gomelskis po šio pokalbio vis dėlto liko savo poste. Tikrai ne dėl mano pasisakymo, bet dėl to, kad bičiuliavosi su labai aukštu partijos vaduku, atsakingu už kultūrą ir sportą.
– Galima tuomet labai nepavydėti treneriui Boženarui.
– Jis nutarė užbėgti už akių. Po kurio laiko atvyko į Maskvą, nuėjo prie A.Gomelskio buto durų, paskambino į jas, o kai pasirodė Aleksandras, atsistojo ant kelių, paėmė jo ranką, bučiavo ir sakė: „Atleisk man, tėveli, atleisk“. Tokio dalyko aš tikrai nesuprantu ir nepateisinu.
- CSKA klubas galėjo į savo gretas pasikviesti bet kokį žaidėją. Tuo tarpu „Žalgiris“ to padaryti negalėjo – kiek girdėjau, už kauniečius norėjo žaisti Valerijus Tichonenka ir buvo jau davęs sutikimą persikraustyti į Kauną.
– Reikia žaisti su savais krepšininkais – toks buvo Lietuvos sporto komiteto vadovų verdiktas.
– Kodėl jūsų šalies sporto komiteto vadovai nieko nepadarė, kad kaunietis Šarūnas Marčiulionis žaistų „Žalgiryje“, o ne Vilniaus „Statyboje“?
– O, tai kita istorija. Mane apgavo. Ir Šarūną – taip pat. Jis norėjo žaisti „Žalgiryje“. Bet pas mus buvo vienas treneris, pas kurio žmoną treniravosi Š.Marčiulionis.
Taigi, jis man pasakė, kad nesinervinčiau, nes, neva, Šarūnas įstos į Kauno kūno kultūros ir sporto institutą ir viskas bus gerai. Staiga Š.Marčiulionis išvažiuoja į Vilnių ir pradeda mokytis universitete.
1987-siais Europos pirmenybėse Atėnuose buvau SSRS rinktinės trenerio A.Gomelskio konsultantas. Paskutinę varžybų dieną, per Šarūno gimtadienį, jo paprašiau atsakyti tik į vieną klausimą – ar kas sakė, kad jam buvo atviri keliai į institutą Kaune?
Jis pasakė, kad apskritai niekas su juo dėl to nekalbėjo. O visos šios istorijos paslaptis buvo paprasta: to trenerio sūnus norėjo kartu su Šarūnu žaisti„Statyboje“ Ir žaidė.
– Įrodymas, kad negalima niekuo pasitikėti?
– Po to aš tapau protingesniu. Pradžioje buvau naivus ir galvojau, kad visi nori man padėti. Kažkur esu perskaitęs – galima pasitikėti tik dviem žmonėmis: savimi ir dar kartą savimi. Auksiniai žodžiai. Netikėkite niekuo.
– Treneriams visada buvo sunku kontroliuoti savo auklėtinius, ypač, kai jie turi savo laisvalaikį.
– Turėjau tokį grafiką: dvi savaites treniruojamės namie, dvi – kur nors išvykoje. Pati pavojingiausia vieta buvo Kaunas.
Buvo toks restoranas „Žaliakalnis“. Ir buvo visada žmonių, kurie dalijosi tam tikra informacija, kalbant apie žaidėjų laisvalaikį. Kartą skambina: „Mes matėme ten Visocką“. Ne pats puikiausias krepšininkas, tačiau aš jį pasikviečiu, o jis sako: „Paprasčiausiai tik vakarieniavau“.
O tuo pat metu Kauno „Granito“ rankininkai šventė savo vieno iš draugų gimtadienį – gėrė, valgė, šūkavo, darė, ką norėjo. Bet kažkodėl niekas nieko apie juos.
O vargšas Visockas buvo pastebėtas. Labai geru ginklu prieš režimo laužymą buvo bilietai į Kauno halę. Ji nebuvo didelė, todėl ne visi galėjo patekti, o „Žalgiris“ gaudavo 100 bilietų, kuriuos išsidalindavo tarpusavyje.
Už tuos bilietus buvo galima gauti Kaune bet ką ir jei vietoj priklausančių 4 bilietų prasižengėlis gaudavo vos du – tai buvo tragedija.
Aš nedariau, kaip darė kiti treneriai – jei vakar gėrei, tai rytoj aikštėje nepasirodysi. Nė velnio – bus kitaip: žaisi nuo pirmos iki paskutinė minutės. Jei moki gerti ir žaisti – Dieve, padėk, jokių problemų. Bet jei nesugebi šių dviejų dalykų suderinti – gerk tik pieną.
– Kaip negerti, jei dėkingi sirgaliai gundo pakelti taurelę?
- Grįžkime prie rankinio. Kartą Kauno „Granito“ komandos kapitonas man pasakė: „Jei Kaune aš eisiu Laisvė alėja nuo Soboro iki pašto pastato ir išgerčiau su visais to padaryti su manimi trokštančiais sirgaliais po šimtą gramų, tai po šios atkarpos manyje būtų pusantro litro degtinės“.
Taip jau sutverti tie sirgaliai: jie nori išgerti su žinomais sportininkais, kad apie tai kitą dieną papasakotų savo draugams.
Bet aš saviškiams žalgiriečiams sakiau – kam jūs suteikiate peno skleisti gandus apie save. Juk po to bus daug kas prikurta, o tą istoriją kiti dar labiau perpasakos su nebūtomis detalėmis ir jau gausis tikra istorija.
Praėjusiais metais iš manęs interviu ėmė viena moteris. Ir ji tarp kitą ko pasakė: „Jūsų auklėtiniai daug gėrė“.
Tada aš atsakiau: „Vadinasi, kiti gėrė dar daugiau, jei maniškiai tapo Sovietų Sąjungos čempionais“. Na kaip aš jai galiu kažką įrodyti, jei ji įsitikinusi savo nuomone? Ką, man reikėjo jai paaiškinti komandos dienotvarke?
Pas mus buvo taip – nuo 8 iki 9 valandos ryto mankšta – labai prisotinta, galima sakyti, kad tai pirmoji treniruotė.
Nuo 11 iki 13 valandų pas mus buvo žaidimo technikos šlifavimas – sakysime, vienas prieš vieną į vieną krepšį arba per visą aikštę. Net vykdavo rimti turnyrai komandos viduje, o prizas buvo juodųjų ikrų skardinė. Tai buvo labai geras stimulas laimėti.
O jau vakare vyko dviejų valandų ekipos treniruotė. Normalūs krūviai, po kurių iš esmės norėtųsi ilsėtis. Bet būtų neteisinga sakyti, kad visi tai ir darė.
Žinau, kad per SSRS rinktinės stovyklas pas A.Gomelskį vidurio puolėjai Aleksandras Belostenas ir Vladimiras Tkačenka sugebėdavo po treniruočių per naktį ir dėžę šampano patvarkyti.
– Kas buvo pagrindiniai sportinio režimo pažeidėjai „Žalgiryje“?
– Tai buvo Sergejus Jovaiša ir Mindaugas Arlauskas. Pastarasis dėl to neteko kapitono raiščio, kuris buvo perduotas Valdemarui Chomičiui.
Jie po to abu pasitaisė. Arūną Visocką dėl to žadėjo išsiųsti į Afganistaną, Rimas Kurtinaitis labai mėgo gerai praleisti laiką.
Kartą jis gėrė tris paras ir atėjo į treniruotę visiškai geltonas. Aš paprašiau daktaro, jis su Rimu teisingai pakalbėjo. Neva, tu žinok, kad esi taip arti, kad tau tuo bus …
Na, patys suprantate – Rimas yra sumanus vyrukas, iškart padarė išvadas. Mums pasisekė jį atpratinti.
– Buvo tokių, kurie „Žalgiryje“ negėrė?
– Valdemaras Chomičius. Dirbo kaip žvėris, kito tokio vyruko nesutikau. Einu į treniruotę, laukiu visų prie įėjimo, kada visa komanda susirinks.
Ir staiga įbėga apsiputojęs V.Chomičius. Pasirodo, jis prieš treniruotę nubėgo trijų kilometrų krosą su švininę liemene, kuri sveria 10 kilogramų. Aš tokias specialiai užsakiau komandai, kad atsikratytume nuo pratimų su štanga, kuri tiesiog žudo krepšininkų stuburus.
– 1980 metais V.Chomičių suėmė Šeremetjevo oro uoste bandžius išvežti kilogramą juodųjų ikrų.
– Papasakosiu, kaip buvo. Mes į Italiją turėjome skristi per Maskvos Šeremetjevo oro uostą ketvirtą valandą ryto. Buvo visiškai ramu – be žmonių.
Aš visada eidavau paskutinis ir šiuo atveju mačiau situaciją. Valdemaras pasilenkė prie savo kuprinės, o iš už švarko pasimatė dėžutė juodųjų ikrų. Ir iškart prisistatė du muitininkai ir nuvedė į kambariuką.
Pas mus lėktuvas – jis nelauks. Nuėjau gelbėti. O jau ten buvo įvykę tam tikri įvykiai. Sakau, kad nieko rimto, paleiskite, o ikrus galite pasiimti. Vienas lyg ir sutiko, o kitas – ne. Sako: „Jis man ranką laužė“.
Aš pasižiūrėjau į Valdemarą, o jis pasakė, kad muitininkai per patikrinimą pas jį surado dar ir dolerius, todėl vienam iš jų reikėjo išsukti rankas, kad jis atsiimtų tuos dolerius ir juos suvalgytų. Visus.
- Įdomūs tie negeriantys žmonės.
– Kaip suprantate, šį istorija pateko į viešumą. Ir mums sugrįžus namo Vilnius, kuris nelabai mėgo Kauno „Žalgirį, pareikalavo labai griežtos bausmės V.Chomičiui. Buvo pasakyta, kad reikia visam gyvenimui diskvalifikuoti. Nesutikome.
– 1992 metais su Lietuvos rinktine dalyvavote Barselonos olimpiadoje ir pusfinalyje kovojote su NBA „Dream Team“. Komanda buvo sudaužyta 51 taško skirtumu. Koks jausmas stebėti sutriuškinimą?
– Bet jus jūs suprantate, kad žaidėme antrąja sudėtimi. Puikiai supratome, kad prie Michaelą Jordaną ir kompaniją neturime šansų.
Reikėjo tausoti jėgas mačui dėl trečios vietos su Nepriklausomų Valstybių Sandrauga. Patys krepšininkai to norėjo.
Po pralaimėjimo JAV supuolė lietuviai žurnalistai: kaip galėjote pralaimėti 51 taško skirtumu? Juk kas, jei ne lietuviai gali tik pasipriešinti amerikiečiams?
Bet tai buvo mažiausia problema – mes grupės varžybose buvome pralaimėję Sandraugos rinktinei. O su jaus reiks kovoti dėl bronzos.
Taigi, ateina Rimas Kurtinaitis pas mane ir sako prieš šį mačą: „Treneri, o jūs žinote, apie ką kalbama dabar Kaune? Jūs jau susitarėte ir atiduosite rusams rungtynes už du milijonus“.
– Dolerių?
– Tai jau tikrai ne rublių. Ir galite įsivaizduoti, kokia mano nuotaika buvo? Pasakysiu, kaip buvo pirmoje dvikovoje: pradžioje viskas buvo gerai, o po to mūsų lyderiai A.Sabonis ir Š.Marčiulionis pradėjo žaisti blogai. Juos reikia pakeisti, o aš bijau. Ir palikau juos aikštėje. Mes pralaimėjome.
Kas tada darėsi rūbinėje – kad jūs tik žinotumėte. Aš įeiti negalėjau kokias penkioliką minučių. Bijojau. Susiėmiau ir atidariau duris, o ten vos ne muštynės. Visi žiūri į mane – sakau, vyrai, jūs nekalti, tai aš pralaimėjau rungtynes.
Po to žodį paėmė Š.Marčiulionis. Jis pasakė aiškiai, jog jei po kiekvieno pralaimėjimo NBA persirengimo kambaryje muštųsi vieni su kitais, visi jau seniai būtų durnyne. Po tokių žodžių emocijos rimo ir aprimo. O kovoje dėl trečios vietos pastatėme gynybą „1-3-1“ , kurios rusai neįveikė.
– Tai dviejų milijonų negavote?
– Ne. Bet juk kažkas sugalvojo tą istoriją. Manęs labai kai kas nenorėjo matyti Lietuvos rinktinės stratego poste – juk prieš tai vadovavau SSRS komandai. Neva V.Garastas bučiavo Maskvai šikną, todėl naujai Lietuvai tokių žmonių nereikia.
Bet krepšininkai nutarė, kad aš turėčiau būti nacionalinės komandos strategu. Man tada paskambino V.Chomičius ir po dešimties minučių pokalbio paklausė: „Treneri, jūs su mumis?“. Tada jam pasakiau: „Kur jūs, ten ir aš“.
– Jums 87 metai. Pasveikino su gimtadieniu buvę žaidėjai?
– Kai sukako 85 metai, Arvydas Sabonis padovanojo mano biustą. Jis puikiai tiktų antkapiui (juokiasi). Tada televizininkai padarė apie mane filmą. Paskambina žaidėjai – į metus bent kartą.
– Jūsų pensija yra gera?
– Paprasta. Mano darbo stažas yra šešiasdešimt metų – net ir nežinau, ar Kaune kas tokį turi. Tikrai nebadauju.
