„Jeigu negaliu kovoti dėl čempiono vardo, aš nebegaliu būti T.Parkeriu. Nebenoriu taip žaisti, – lemtingus žodžius savaitės pradžioje ištarė 37 metų įžaidėjas, kurio minties magiją teko pajusti visiems NBA galiūnams ir net Lietuvos rinktinei. – Vaikystėje net negalvojau apie tokią karjerą, todėl nieko nesigailiu. Tai buvo beprotiška.“
Dar neseniai apie 20 sezonų NBA kalbėjęs T.Parkeris nutarė pasitraukti anksčiau ir nė kiek nesigaili – tokių 18 sezonų pajėgiausioje krepšinio lygoje galėtų pavydėti beveik kiekvienas krepšininkas.
Jau jaunystėje T.Parkeris varė į neviltį varžovus. Tuo kadaise įsitikino ir į senąją „Ekinstos“ salę sugužėję Vilniaus „Sakalų“ aistruoliai – dar 18-metis T.Parkeris vilkėjo Paryžiaus „Racing“ marškinėlius. Legendinės Raimundo Saportos taurės rungtynėse Vilniuje T.Parkeris pelnė 20 taškų. Tai buvo 2000-2001 metų sezonas.
Praėjus ne tiek ir daug laiko T.Parkeris jau girdėjo savo vardą NBA naujokų biržoje. 2001 metų vasarą jis įsiliėjo į „San Antonio Spurs“ gretas, greitai tapo vienu iš komandos veidų.
28-asis NBA naujokų biržos šaukimas garsiojoje Greggo Popovichiaus komandoje žaidė iki 2018-ųjų ir pasidabino keturiais čempionų žiedais.
Jis tapo vieno garsiausių trejetų NBA klijais – T.Parkeris kartu su jau irgi karjeras baigusiais Timu Duncanu ir Manu Ginobiliu giliais rėžiais įsirašė į krepšinio istoriją.
Todėl nestebina, kad apie savo karjeros pabaigą T.Parkeris paskelbė su šypsena ir visiškai ramus.
Šį sezoną į „Charlotte Hornets“ perėjęs įžaidėjas nenorėjo dažnai tradicija tampančių atsisveikinimo metų, kokius pasirinko Vokietijos legenda Dirkas Nowitzki.
Skambus finišas jo galvoje buvo sudėliotas gerokai anksčiau nei apie tai sužinojo pasaulis.
„Lengvai galėčiau žaisti dar dvejus metus, nes jaučiuosi gerai. Bet aš nenoriu žaisti tik tam, kad žaisčiau – niekada to nedariau dėl pinigų ar tiesiog smagumo. Aš noriu laimėti“, – ESPN projektui „The Undefeated“ sakė T.Parkeris.
Vargingoje šeimoje Belgijoje gimęs, bet Prancūzijoje augęs žaidėjas tapo iškalbingu europietiško krepšinio ambasadoriumi NBA – viską apie jį pasako nuostabus žaidimo stilius, įspūdinga trofėjų kolekcija ir tas paprastumas, kurio nepaveikė nei aukso žiedai, nei medaliai.
„Vaikystėje aš neturėjau nieko. Buvo sunkūs laikai. Visada atsiminsiu, kai šaldytuve nebuvo jokio maisto ar kai į mūsų namus atėjo vyrai ir išsinešė televizorių, nes laiku neapmokėjome sąskaitų. Galiausiai tai man suteikė motyvacijos“, – sakė jau apie gausybę kitų darbų galvojantis T.Parkeris.
Interviu „The Undefeated“ T.Parkeris pasakojo apie svaigią karjerą, naujus planus, įtaką NBA ir Europai bei vidinius jausmus, dedant tašką.
Su pabaiga susitaikė gerokai anksčiau
– Kada supratote, kad jau nebegalite būti Tony Parkeriu?
– Praėjęs sezonas man visiškai skyrėsi nuo ankstesnių. Šarlotėje laiką leidau puikiai, tačiau po 17 metų praleistų San Antonijuje viskas buvo kitaip. Supratau, kad keičiasi laikai, todėl jaučiau stiprią nostalgiją.
Tai, kad buvau toli nuo San Antonijaus prisidėjo prie sprendimo baigti karjerą. Supratau, kad atėjo laikas judėti pirmyn. Savo gyvenime pasiekiau daug puikių dalykų, turiu gražią šeimą ir nuostabius vaikus. Norėjau su jais praleisti daugiau laiko.
– Ar buvo rungtynės, ar kažkoks momentas, kada supratote, kad jau laikas?
– Sezono pabaigoje jau žinojau, kad išmušė ta valanda.
– Kaip su tuo susitaikėte?
– Keista, nes mano šeima net labiau už draugus ragino žaisti dar vienerius metus. „Dar vieną sezoną, nagi“, – sakė jie. O aš jau ilgą laiką buvau susitaikęs su sprendimu, nes ruošiau save, kūriau kitus planus.
Prancūzijoje turiu dvi komanda, rugsėjį atsidarys mano tarptautinė mokykla. Mano gyvenime vyksta daug dalykų, tad buvau pasiruošęs baigti karjerą.
Žinojau, kad kai ateis laikas, būsiu pasiruošęs viską palikti jaunesniems vyrukams. Krepšinis priklauso jauniems žaidėjams. Labai seniai supratau, kad kai ateis laikas padėti tašką, galėsiu ramiai tai padaryti.
– Prieš porą metų gan primygtinai kalbėjote, kad ketinate žaisti 20 sezonų. Kas pasikeitė?
– Žinoma, kad norėjau žaisti 20 sezonų. Esu tikras, kad ir galėčiau. Su „Hornets“ turėjau gerą sezoną, buvau sveikas, tačiau dabar aš nematau prasmės, kodėl turėčiau tiek rungtyniauti.
Atsisveikinimo sezono nenorėjo
– Koks buvo skirtumas tarp žaidimo „Spurs“ ir „Hornets“?
– Per visus 17 metų kiekvieną sezoną pradėdavau su „Spurs“. Visada buvau tikras, kad turime gerą progą laimėti čempionatą. Buvo keista atvykti į komandą, kur aišku, kad nėra jokių šansų laimėti. Šarlotėje praleidau puikų laiką, žaidžiau su puikiais krepšininkais, tačiau viskas veda į vieną – norą kažką laimėti. Taip buvo su „Spurs“, taip buvo ir su Prancūzijos rinktine.
Ir kai nežaidžiau dėl čempionų titulo, kilo klausimas, kodėl iš viso žaidžiame. Toks ir buvo skirtumas. Reikėjo kitaip nusiteikti, atrasti motyvacijos.
– NBA ir aistruoliai šį sezoną tarė „sudiev“ įspūdingas karjeras turėjusiems Dirkui Nowitzki ir Dwyane'ui Wade'ui. Ar norėtumėte atsisveikinimo sezono?
– Ne, nė kiek. To paties klausė ir mano brolis. Pasakiau jam, kad ne, nes tai daryčiau vilkėdamas ne „Spurs“ marškinėlius. Dwyane'as atsisveikino „Heat“ komandoje, Dirkas – „Mavericks“ klube. Mano situacija buvo kitokia, nes aš žaidžiau jau „Hornets“ komandoje. Nejaučiau tokio atsisveikinimo poreikio.
Mano atsisveikinimas įvyks, kai į „Spurs“ arenos palubes bus iškelti mano marškinėliai arba pateksiu į Šlovės muziejų.
Didysis trejetas persikėlė į teniso aikštyną
– Kaip dabar įvertintumėte savo reziumė ir tai, ką pavyko nuveikti?
– Man labai pasisekė, nes žaidžiau nuostabiose komandose su puikiais krepšininkais bei labai geru treneriu. Tai, ką turėjome buvo ypatinga.
Šiek tiek juokinga, nes per Šarlotėje praleistus metus gal netgi geriau suvokiau tai, ką mes išties turėjome San Antonijuje. Su komandos draugais buvome labai artimi.
Štai prieš keletą dienų žaidžiau tenisą su Timmy (Timu Duncanu, – red.) ir Manu (Manu Ginobiliu, – red.). Kalbėjome apie praėjusias dienas. Tada ir supranti, kaip viskas buvo ypatinga.
Kartu buvome 17 metų, iškovojome pergalių, pasiekėme rekordų. Tik dabar po truputėlį imu suprasti, ką mes nuveikėme.
– Per pastaruosius metus karjeras baigė ir T.Duncanas, ir M.Ginobili. Ar tai turėjo įtakos jūsų sprendimui?
– Šiek tiek. Kita vertus, daugybėje interviu esu sakęs, kad noriu su „Spurs“ žaisti 20 sezonų. Pokalbiai su Timmy ir Manu pagelbėjo apsispręsti. Jie jau nežaidė, todėl viskas buvo nebe taip.
– Ką jie sakė, kai pranešėte apie karjeros pabaigą?
– Paklausė, ar esu tikras. Kai patvirtinau savo norą, pridūrė: „Esame laimingi dėl tavęs. Nuėjome puikų kelią ir nekantraujam, kada galėsime praleisti daugiau laiko kartu ir triuškinti tave teniso aikštyne.“
– Pasakėte žaisdamas tenisą?
– Ne. Padariau tai per pietus.
„Nenoriu žaisti tik tam, kad žaisčiau“
– Kaip manote, kaip jūsų trijulė bus prisimenama?
– Visada būsime prisimenami kartu. Buvo nuostabu tais momentais dalintis su jais. Tiesiog beprotiška. Atėjome iš skirtingų pasaulių ir susijungėme. Stebėjau, kaip į palubes keliami Timmy ir Manu marškinėliais. Buvo daug emocijų. Žiūrėjau ir svarsčiau, ką pats turėsiu pasakyti.
Dalintis išgyvenimais su jais buvo nuostabu.
– Kaip įsivaizduojate savo marškinėlių iškėlimo dieną? Ar dažnai apie tai galvojate?
– Ne, nelabai galvoju. Nežinau. Sunku įsivaizduoti. Aišku tik tiek, kad tai bus paskutinis kartas, kai švęsime Didžiojo trejeto erą. Viliuosi, kad visiems tai bus išskirtinis vakaras.
– Ar apie savo sprendimą asmeniškai pranešėte ir treneriui Greggui Popovichiui?
– Pasakiau jam. Nuvykau susitikti.
– Ir jis nebandė jūsų sugrąžinti?
– Ne, ne.
– Kaip vyko pokalbiai su „Hornets“ savininku ir krepšinio legenda Michaelu Jordanu?
– Viskas buvo gerai. Jis suprato. Visi manimi džiaugiasi. Kai pasakiau treneriui Jamesui Borrego, jis pasidžiaugė kartu, nes aš turėjau gerą karjerą. Jie paklausė manęs: „Ar esi susitaikęs su sprendimu?“ Atsakiau, kad taip. Dėl savo sprendimo jaučiuosi labai gerai. Žinau, kad nepasigesiu krepšinio.
– Kaip jaučiasi jūsų kūnas?
– Puikiai. Dar tikrai galėčiau žaisti dvejus metus. Lengvai. Fiziškai jaučiuosi gerai, juolab, kad pastaruoju metu žaidžiau kaip atsarginis.
Dar tikrai galėčiau žaisti dvejus metus, bet aš nenoriu žaisti tik tam, kad žaisčiau. Niekada nežaidžiau krepšinio dėl pinigų ar tiesiog smagumo. Aš noriu laimėti.
Lieka ištikimas San Antonijaus miestui
– Ar ketinate palikti JAV?
– Ne. Gyvensiu San Antonijuje, kur gyvename dabar. Tai bus mūsų namais. Visada. Tiesiog iš čia visur keliausiu.
– Ką San Antonijaus miestas jums reiškia?
– Tai – namai. Čia atvykau dar būdamas 19 metų ir jie mane priėmė. Jie su manimi elgėsi tarsi su savo sūnumi. Tai mano šeima.
– San Antonijuje yra daug jūsų sirgalių...
– Visada turėsiu geriausiu prisiminimus. Puikiai pamenu, kai sausio 14 dieną čia sugrįžau su „Hornets“. „Spurs“ sirgaliai man parodė neįtikėtiną meilę. Buvo neįtikėtina. Nekantrauju, kada vyks tikroji šventė ir dar kartą švęsime kartu.
Visada sakiau, kad jie – geriausi sirgaliai NBA. Kartu iškovojome keturis čempionų titulus ir aš tai prisiminsiu visuomet.
– Esate patenkintas, kad vykote į „Hornets“ ar labiau norėjote likti „Spurs“?
– Džiaugiuosi, kad prisijungiau prie „Hornets“. Tai buvo puiki patirtis, sutikau puikių žmonių. Esu labai dėkingas M.Jordanui, generaliniam direktoriui Mitchui Kupchakui, treneriui J.Borrego už suteiktą galimybę. Šie vyrukai buvo nuostabūs.
Nieko nesigailiu. Aš labai norėjau žaist ir man reikėjo parodyti, kad aš dar galiu tai daryti. Žaidžiau gerą sezoną, buvau sveikas. Nesigailiu.
Komiška, tačiau atrodo, kad man išvykus į „Hornets“ „Spurs“ sirgaliai mane pradėjo mylėti dar labiau.
Rankose – daugybė darbų
– Kaip atrodys jūsų „pensija“?
– Būsiu užsiėmęs. Mano Liono-Vilerbano ASVEL klubo moterų komanda triumfavo Prancūzijoje, tad turime atšvęsti pirmąjį trofėjų. Daug tikiuosi ir iš vyrų. ASVEL klubas yra Lione, o tai – antras pagal dydį Prancūzijos miestas.
Klubo savininku esu nuo 2014 metų, tad tai – didelis projektas. Kitą sezoną ASVEL žais Eurolygoje.
Rugsėjo mėnesį duris atvers mano akademija, tad jau turėsiu ir tarptautinę mokyklą. Taip bandau atiduoti duoklę savo šaliai, jaunajai kartai.
Labai nekantrauju dėl naujojo projekto.
– Akademija – tai krepšinio mokykla?
– Ne. Čia galės lankytis visi.
– Ar ateityje save matote sugrįžtantį į NBA, kaip generalinį direktorių ar prezidentą?
– Tai – viena mano svajonių. Dabar esu susitelkęs ties darbu su ASVEL klubu. Kaupiu patirtį. Dabar statome naują areną, ruošiamės žaisti Eurolygoje. Ši organizacija auga labai greitai. Tačiau galutinis tikslas – turėti NBA klubą. Jau dabar kalbu su įvairiais žmonėmis, kurie stebi, ką aš veikiu Prancūzijoje.
Turiu patirties ir man patinka tai daryti. Reikia daug darbo, tačiau aš tai dievinu. Galbūt vieną dieną pasitaikys palanki proga. Jos tikrai lauksiu.
– Koks jausmas būti profesionalios komandos savininku?
– Dievinu jį. Ir aš nenoriu tik dirbti su krepšinio dalimi. Man patinka ir verslo pusė, rinkodara, bandymas į arenas pritraukti daugiau žmonių, darbas su skaitmeninėmis technologijomis.
Žinoma, nuostabi ir krepšinio pusė: krepšininkų paieška, jaunų vyrukų stebėjimas. Dabar turime įžaidėją Theo Maledoną, kuris kitąmet NBA naujokų biržoje bus pirmajame dešimtuke.
Jis greitai auga ir mes esame to dalimi.
Vaikystę temdė nepriteklius
– Į NBA buvote pakviestas 28-uoju šaukimu. Staiga tapote pagrindiniu įžaidėju čempionų komandoje. Ar apie tai bent svajojote? Kokie buvo jūsų lūkesčiai, kai patekote į NBA?
– Mano karjera buvo geresnė nei didžiausia svajonė vaikystėje. Kai atvykau į NBA, maniau, kad man aukštas pasiekimas tapti geru atsarginiu. Aš tiesiog džiaugiausi, kad esu NBA. Niekada nemaniau, kad tapsiu starto sudėties krepšininku ar pirmuoju europiečiu, išrinktu NBA finalų naudingiausiu žaidėju.
Apie tai niekada net nesvajojau.
– Kokią įtaką turėjote Prancūzijai ir Europai?
– Tikiuosi, kad kartu su D.Nowitzki ir Pau Gasoliu padarėme teigiamą įtaką. Po to, kai atvykome, viskas tarsi sprogo – dabar NBA turime net 80 ne amerikiečių krepšininkų. Dvylika iš jų – prancūzai. Aš visada labai rimtai į tai žiūrėjau, stengiausi būti geru Prancūzijos krepšinio ambasadoriumi.
– Žmonės linkę manyti, kad jūsų gyvenimas – tarsi rožėmis klotas, nes jūsų tėvas buvo profesionalus krepšininkas. Koks buvo jūsų gyvenimas?
– Žmonės nesupranta, kad užaugau neturėdamas nieko. Nieko. Tai buvo sunkūs laikai. Jie man suteikė motyvacijos siekti tikslų, nes visada norėjau, kad mano šeima turėtų geresnį gyvenimą. Manau, kad G.Popovichius tai pamatė jau per pirmąjį mūsų pokalbį. Galbūt dėl to jis buvo toks griežtas, nes žinojo, kad gali net ir peržengti liniją, nes aš vis tiek būsiu motyvuotas ir norėsiu padaryti viską.
Jis man metė visus iššūkius, bet aš nesitraukiau ir buvau pasiruošęs veikti.
– Kokie buvo jūsų sunkiausi išgyvenimai vaikystėje?
– Kai šaldytuve nebuvo jokio maisto ar kai į mūsų namus atėjo vyrai ir išsinešė televizorių, nes laiku neapmokėjome sąskaitų. Visa tai lieka galvoje ir to neužmiršti niekada. Niekada nenori, kad tai pasikartotų.
Širdį šildo ir auksas su rinktine
– Koks yra jūsų ryškiausias krepšinio karjeros momentas?
– Keturi čempionų žiedai. Savaime aišku – ir auksas su Prancūzijos rinktine, nes tada tapome pirma prancūzų rinktine istorijoje, kuriai pavyko iškovoti aukso medalį (2013 metų Europos krepšinio čempionatas).
– O didžiausias nusivylimas?
– 2013 metų NBA finalo serijos šeštosios rungtynės su „Miami Heat“. Su rinktine – 2005 metų dvikova su Graikija. Likus žaisti 40 sekundžių pirmavome 7 taškais, tačiau pralaimėjome. Tai galėjo būti mano pirmasis aukso medalis. Šie pralaimėjimai buvo skaudžiausi.
– Pralaimėta finalo serija „Heat“ klubui taip įsirėžė?
– Buvo skaudu. 2014 metais sugrįžome į finalą ir laimėjome. Išpirkome kaltę, tačiau tai buvo gera proga laimėti du sezonus iš eilės. Mūsų pergalė po metų parodė stiprų charakterį. 2014-aisiais mes praktiškai sunaikinome „Heat“ komandą. Tada žaidėme gražų krepšinį.
– Ką žmonės turėtų žinoti apie „Spurs“ dinastiją?
– Mes neturime ego ir neleidžiame, kad pinigai turėtų įtakos.
Atvėsti – į Alpes
– Ko labiausiai pasiilgsite?
– Pergalių, pergalių ir dar kartą pergalių. Tai niekada nepabos. Todėl labai smagu, kad laimėjo ASVEL moterų komanda. Labai sunku nupasakoti, ką jauti, kai tampi čempionu. Kai žaidžiau, buvo nuostabu laimėti, o dabar, kaip savininkas, kai viską pradedi nuo mažiausių detalių, džiaugiesi žaidėjais.
Neįkainojama pamatyti jų veidus.
– Ką dabar galėsite daryti, ko negalėjote, kai buvote krepšininku?
– Daug dalykų. Vienas pirmųjų, apie kuriuos pagalvojau – slidinėjimas. Noriu slidinėti.
– Prancūzijos Alpėse?
– Taip. Noriu slidinėti Prancūzijos Alpėse.
Parengė Martynas Suslavičius
