Lietuvos krepšinio rinktinė pirmadienį baigė savo pasirodymą pasaulio čempionate Kinijoje – tai ji padarė kur kas anksčiau, nei galima buvo tikėtis.
Po įspūdingo starto ir Senegalo triuškinimo 101:47 mūsiškiai galiausiai itin svarbiose akistatose krito nuo Australijos 82:87 bei Prancūzijos 75:78 ir nepateko į turnyro ketvirtfinalį ir tenkinosi 9 vieta.
Tai blogiausias mūsų nacionalinės ekipos pasirodymas pasaulio čempionatuose, o po kovų apie pasitraukimą iš trenerio posto pareiškė strategas Dainius Adomaitis.
Kas lėmė galutinę nesėkmę čempionate ir kas dabar galėtų užimti atsilaisvinančią rinktinės vedlio vietą? Ar tikrai teisėjų klaida mače su prancūzais tapo svarbiausiu akcentu, kodėl lietuviai dar iki lemiamų akistatų dėl medalių susikrovė lagaminus kelionei namo.
Apie tai su portalo žurnalistu Modestu Krukausku kalbėjosi du olimpiniai prizininkai treneriai Tomas Pačėsas ir Andrius Giedraitis.
– Ar galėjo Lietuvos rinktinė su esama sudėtimi žingsniuoti pasaulio čempionato etapais iki svarbiausių akistatų dėl medalių?
Tomas Pačėsas (T.P.) – Gal ir galėjo, o gal net ir turėjo. Jai reikėjo laimėti dvi sudėtingas rungtynes ir ji eitų toliau – reikėjo sužaisti tuos du mačus pilna jėga visus keturis kėlinius, o ne po du.
Visos nacionalinės ekipos prieš čempionatą nukraujavo, kas žino, kiek stipresni būtų australai, jei surinktų visus norimus žaidėjus. Dabar australai tikrai buvo įveikiami, nepasisekė, reikia daryti išvadas ir gyventi toliau.
Kitas dalykas, juk mes net nepatekome į tikrą mėsmalę dėl medalių – į ketvirtfinalius ir kalbėti, ką būtų galima nuveikti turnyre su rinktinės sudėtimi atsimuša į elementarius dalykus: nesugrįžimą į gynybą, klaidas. Tokie veiksniai nepriklauso nuo trenerių darbo ar sudėties surinkimo. Tai yra privalomas darbas, kuris neatliktas.
Andrius Giedraitis (A.G.) – Galima kalbėti apie teisėjų klaidas, tačiau nereikia kaltinti nei vienų, nei kitų. Komanda galėjo žengti toliau, kitą vertus, jai tikrai pritrūko sėkmės.
– Kontrolinėse rungtynėse su serbais aiškiai matėsi, kad Lietuva nemoka ir nežino kaip žaisti lemiamas ketvirtojo kėlinio minutes. Tai pasikartojo ir mačuose su prancūzais bei australais. Kas tai – psichologiniai aspektai ar vis dėlto plano neturėjimas?
T.P. – Patirties ekipa tikrai turi – juk joje žaidžia jau ne vieną sezoną nacionalinei komandai atstovaujantys Jonas Valančiūnas, Mantas Kalnietis, Jonas Mačiulis ar Renaldas Seibutis – visi jie yra patyrę žaidėjai ir gali mesti lemiamą metimą.
Gal tik Paulius Jankūnas šįkart nebuvo tokioje sportinėje formoje, kokios reikėjo ir neturėjo pasitikėjimo savimi. Kas turėjo vienu ar kitu atveju atlikti tą lemiamą metimą, kuris privalėjo padėti ekipai išbristi iš sunkių situacijų, aš nežinau. Tačiau statistiškai tai turi daryti gynėjas.
Žinoma, keičiantis situacijai, tai gali daryti ir vidurio puolėjas... Lietuvių mače su prancūzais iniciatyvos ėmėsi atakuojantis gynėjas Nando de Colo, o su australais visus taškus sudėliojo gynėjas Paatty Milsas.
Mūsų situacijoje daugelis žaidėjų buvo optimalios sportinės formos, kad galėtų įmesti lemiamus taškus, tačiau aš negaliu pasakyti, ar komanda išpildė visus trenerio nurodymus. Aš nežinau, kam mesti liepdavo D.Adomaitis. Taigi, reikia žinoti, ar lemiamu momentu ekipa vykdė stratego nurodymus.
A.G. – Visą laiką buvo akcentuojama, kad bet kuris žaidėjas gali iššauti ir Lietuvos rinktinėje nėra išreikšto lyderio – tai ir yra mūsų komandos stiprybė.
Tačiau toks požiūris atsisuko prieš mus pačius – Lietuvos rinktinei mačų pabaigoje reikėjo aiškiai išreikšto lyderio, kuris imtųsi iniciatyvos. Tiesiog reikėjo žaidėjo, kuris individualiais gabumais vienas prieš vieną sužaistų ir pelnytų reikiamus taškus.
Abiem atvejais matėsi, kad Lietuvos rinktinės žaidėjai aikštėje nežinojo, kam imtis iniciatyvos, kas turi būti lyderiu. Tai galima sakyti, kad aiškaus lyderio nebūvimas svarbiausiais momentais mūsų ekipai kišo koją.
– Svarbiausias klausimas – D.Adomaitis per trejus metus nelaimėjo su rinktine nė vieno trofėjaus. Jis kaltas dėl tokių prastų ekipos pasirodymų?
A.G. – Jei būtų įkritęs vienas ar kitas lemiamas metimas, būtų atliktas teisingas perdavimas ar taiklus baudos metimas – tuomet treneris būtų geras, Lietuvos krepšinio federacija dirbtų gerai, viskas būtų labai gerai. Dabar sakoma, kad viskas blogai. Aš nesutinku, kad D.Adomaitis vienas kaltas dėl nesėkmių, nes buvo daromas darbas, siekiama pergalių ir buvo kovojama.
T.P – Jei kalbėsime apie faktus, o ne vadovausimės emocijomis, treneris visada buvo, yra ir bus atsakingas už rinktinės rezultatus. Ar kaltas jis, ar ne – tai neteisingai keliamas klausimas. Yra stratego atsakomybė – už vaizdą aikštėje atsakomybę prisiima treneris.
Kalbėkime ne emocijomis – koks rezultatas pasaulio čempionate? Neigiamas. Tai pasakyti, kad padarytas geras darbas vargu ar galima. Suprantu, kad tiek trenerių štabas, tiek ir rinktinės aptarnaujantis personalas darė gerus darbus, kad komandai sektųsi, tačiau faktas, kad jis neigiamas.
Ir čia ne vien tik tos nelemto baudos metimo klausimas. Aš dabar puikiai atsimenu, kai prancūzams pirmaujant 67:63, Evanas Fournier metė metimą, o už lanko užsikabinęs Domantas Sabonis sugebėjo nupūsti tą kamuolį. Prancūzijos strategas apeliavo, kad būtų taškai, tačiau mačas vyko toliau ir niekas neužaštrino situacijos.
Tad modeliuoti, jog viską lemia tik vienas momentas – nereikia. Privalu žiūrėti į detales, faktus, argumentus ir logiką. Aš nekaltinu D.Adomaičio, tačiau rezultatai yra neigiami.
– Treneris turi savo atsakomybę už komandos rezultatus. Bet šiuo atveju itin svarbią atsakomybę turi turėti ir Lietuvos krepšinio federacija su jos vedliu Arvydu Saboniu priešakyje – juk A.Sabonis palaimino D.Adomaičio kandidatūrą į šį postą. Tačiau nieko nesigirdi, kad LKF prisiimtų bent kokią atsakomybę už rezultatą. A.Sabonis tik žadėjo pasiskambinti FIBA prezidentui...
T.P. – Visų pirma norėčiau pasakyti, kad D.Adomaitis tikrai labai gražiai pasielgė, kad prisiėmė atsakomybę ir atsistatydino. Tai nėra kažkuo išskirtinis žingsnis – deja, visi treneriai baigia panašiai. Vieną dieną esi aukštinamas, o jau kitą – turi atsistatydinti. Bet kuriuo atveju, toks poelgis vertas pagarbos.
Žmogiškai labai tai vertinu – tai daug ką pasako apie strategą. Tačiau dabar galima mesti ne vieną akmenį į federacijos pusę – jau po pirmųjų rungtynių su australais mes turėjome pretenzijų teisėjams dėl darbo.
Apie tai kalbėjo treneriai, ir žaidėjai. Tai nereikia laukti antrosios akistatos, kad paskambintum kažkam, su kažkuo pasikalbėtum, kažką padarytum, kad tokie niuansai su arbitrais nepasikartotų. Tai imi telefoną ir skambini. Nežinau, gal iš taksofono reikėjo skambinti, tačiau reikėjo eiti ir skambinti – ir kovoti už rinktinę, kaip tai darė treneriai ir žaidėjai.
A.Sabonio atsakomybėje yra lobizmas, įtakos sfera ir vien tik jo atėjimas ir bandymas pakovoti ne už Europos reikalus, o už savo rinktinę, yra be galo svarbus. Jis galėjo ateiti pas FIBA atstovus ir pasakyti: mums netinka, kaip teisėjauta mače su australais – vienose švilpiama vienaip, kitose – kitaip.
Jis galėjo pasakyti: jei dar kartą tai pasikartos, mes išeisime iš aikštės – neleisime iš savęs tyčiotis. Tai turėjo būti aiškūs signalai, kad mes esame čia ir kovosime ne tik aikštėje, bet ir už aikštės ribų. Nes tai yra gyvenimo dalis, sporto dalis – savotiškas spaudimas teisėjams yra trenerio darbas, bet įtaka ir lobizmas – federacijos vadovų prerogatyva.
Jei toks legendinis krepšininkas-federacijos vadovas ateitų ir tai pareikštų, į tai būtų įsiklausyta, galbūt, kažkas keičiama. Mes turėjome ieškoti visų įmanomų kelių pergalei pasiekti – tarpu jų turėjo būti ir A.Sabonio lobizmas bei įtakos darymas.
Įsivaizduojate, kaip jaustųsi FIBA prezidentas ar generalinis sekretorius, jei A.Sabonis kaskart eitų ir domėtųsi situacija ar klausinėtų, kas daroma gerinant tam tikrus klausimus su teisėjais. O kas būtų, jei rinktinė tiesiog po neteisingo teisėjavimo nutrauktų rungtynes...
– Bet to nebuvo ir LKF vadovas net nepuolė aiškinti rinktinės rezultatų, nekalbant apie lobizmą FIBA užkulisiuose.
T.P – Na, A.Sabonis, kiek skaičiau, pasakė, kad rinktinė žaidė gražiai, bet rezultato nėra. Bet aš pasakysiu, kad man geriau, kad rinktinė žaistų negražiai, žaistų bjauriai ar net šlykščiai, tačiau būtų rezultatas, būtų medaliai. Dabar mes net nepapuolėme į medalių dalybų etapą.
– Nemažai kritikos šiame čempionate gavo veteranas Paulius Jankūnas – per lėtas, ne geriausios sportinės formos. Tačiau rinktinės strategas tikino, kad P.Jankūnas reikalingas labiau kaip rinktinę vienijanti grandis, kuri labiau dirbs ne aikštėje, o persirengimo kambaryje. Ar nebuvo klaida į rinktinę įtraukti šį 35 metų veteraną?
A.G. – Toks žmogus turi būti komandoje. Ankščiau šį vaidmenį atliko Robertas Javtokas, kuris savo autoritetu, patarimais buvo savotiška pereinamoji ir jungiamoji grandis persirengimo kambaryje tarp žaidėjų ir trenerių. Toks žaidėjas būtinas rinktinėje ir pasielgta teisingai.
– Nors esame išaukštinę ir manome, kad turime geriausią Europoje priekinės linijos tandemą – Joną Valančiūną ir Domantą Sabonį, tačiau tiek australai, tiek ir prancūzai šį riešutą lengvai perkando, o šiuos žaidėjus užgožė prancūzas Rudy Gobertas. Kodėl?
T.P. – Visas mūsų rinktinės pajėgumas paaiškėjo akistatose ne su vargšu Senegalu ar nukraujavusia Kanada, bet su australais ar prancūzais. Tai nebuvo kažkokios atsitiktinės rungtynės – tai skirtingi, bet ir panašūs varžovai. Jie žaidė greitą krepšinį.
Mes pamatėme, kad žaisdami su dviem aukštais lyg ir laimime kovą po krepšiais, bet D.Saboniui trūksta stabilaus metimo, kad jis galėtų praretinti varžovų gynybą, palengvintų darbą tam pačiam J.Valančiūnui. Taip, šie žaidėjai net kai kada maišė vienas kitam.
Tai yra stiprus duetas, tačiau buvo privalu prieš kiekvieną mačą kombinuoti abiejų žaidimą – juk D.Sabonis gali kovoti ir ketvirtoje pozicijoje, bet visi žinojo, kad metimu iš vidutinio nuotolio jis neblizga, todėl gynyboje buvo koncentruojamasi ties baudos aikštėje. Todėl tiek su australais, tiek ir su prancūzais mes rinkome nedaug taškų metimais iš baudos aikštelės.
Bet nelaikyčiau mūsų „stulpų“ žaidimo minusus nesėkmingame ekipos pasirodyme. Viskas susidėdavo į paprasčiausius kasdienius dalykus – jei rinktinė sugebėdavo per trečiąjį kėlinį sugrįžti į žaidimą turėdama minus 17, tai kodėl tokio intensyvumo, tokios kovos nebuvo rodoma nuo pirmojo kėlinio pirmųjų minučių?
Tai jau ne talento, o elementarios koncentracijos klausimas. Kai užpakaliai svilo, tuomet jau visi bėgo, nedavė erdvės žaidimui, provokavo klaidas. Kodėl nuo pat pirmojo kėlinio to daryti nebuvo galima? Su australais du kėlinius sužaidėme prastai, tuos pačius du kėlinius blogai žaidėme ir su prancūzais.
– Kam iš rinktinės veteranų reikėtų jau padėkoti ir su jais atsisveikinti?
A.G. – Mes galime turėti savo nuomonę, tačiau treneriai gali matyti kur kas geriau ir pastebėti tai, ko nematė Dainius ar atvirkščiai. Be to, reikia kalbėti, kas iš jaunimo galėtų pakeisti tuos veteranus. Nežinau, ar koks treneris tiesiog imtų ir pasakytų, kad penki ar šeši veteranai jau nereikalingi ir reikia imti jaunimą. Tai būtų drąsu. Viskas sprendžiasi rinktinės stovyklose, kuriose aiškiai matosi, kas yra geresnės sportinės formos, kas pajėgesnis.
T.P. – Neturi būti klausimo, su kuriais žaidėjais jau reikia atsisveikinti ir padėkoti – rinktinė, tai yra rinktiniai žaidėjai, kurie yra geriausi: nepriklausomai nuo amžiaus.
Argentinos sudėtyje esantis 39-erių Luisas Scola vienas sudaužė Lenkiją. Negalima vien tik dėl amžiaus nurašyti krepšininką: niekada nesutikčiau taip pasielgti. Kiekvienas treneris žino, kad su jaunais žaidėjais rungtynių nelaimėsi – reikalinga patirtis.
Tad atsisakyti veteranų negalima – jie laimi svarbiausius mačus, padaro rezultatą. Tai nediskutuotinas dalykas – jei veteranas yra geroje sportinėje formoje, jis turi atstovauti rinktinei.
– Kuriam iš rinktinės žaidėjų po šio čempionato parašytumėte aukščiausią pažymį?
T.P. – Geriausią pažymį – dešimtuką – parašyčiau Lukui Lekavičiui. Bet ir kiti nusipelnė gerų pažymių – sakysime, visi turėjo savo žaidime daugiau pliusų nei minusų.
A.G. – Negaliu išskirti nė vieno, todėl visai komandai parašyčiau aštuonetus.
– D.Adomaitis atsistatydino, tačiau jo atsistatydinimo Lietuvos krepšinio federacija gali ir nepriimti – juk sutartis pasirašyta iki 2020 metų Tokijo žaidynių. Ar gali būti toks scenarijus?
T.P. – Dainiaus poelgis yra vyriškas ir niekas negali jo priversti daryti kitaip. Dėl federacijos pozicijos, tai nežinia, kas dabar jai yra prioritetai – rinktinė ar tas mauzoliejus, atsiprašau, krepšinio muziejus ir siekis rinkti iš visų gyventojų pinigus jo statybai.
Niekas nežino, kuo dabar užsiims dabar federacija ir koks klausimas bus prioritetu. Aišku, rinktinės stratego klausimas dar turi laiko ir jis spręsis per ateinančius tris-keturis mėnesius.
Dėl galimo scenarijaus, tai tikrai nežinau, kokia dabar D.Adomaičio emocinė būsena, bet kad neigiamų emocijų daug – tai be kalbų. Visa jo kūno kalba rodė, kad jis stengiasi, pergyvena dėl rinktinės ir tai verta pagarbos.
– Žiniasklaida jau numatė galimus pretendentus į D.Adomaičio kėdę – Kazys Maksvytis, Kęstutis Kemzūra. Tarp pretendentų nėra Rimo Kurtinaičio ir Šarūno Jasikevičiaus pavardžių. Kaip galvojate, kam atiteks rinktinės stratego postas, prisiminus 2016-siais A.Sabonio tartus žodžius, kad konsultuotasi dėl stratego ir su rinktinės veteranais.
A.G. – Prognozuoti, kad tai visi galimi kandidatai – negalėčiau. Manau, kad naujasis vedlys turės žiauriai sunkią užduotį – parengti ekipą olimpiniam atrankos turnyrui. Jei ir jis nesugebėtų padaryti savo darbo, tuomet Lietuva tikrai to nesuprastų. Tai labai sunki užduotis.
T.P. – Tai vis tiek, vienas ar kitas treneris bus. Tas trejetas-ketvertas aiškus, tik klausimas, kuris iš jų sutiks kišti galvą į giljotiną.
– Ar nebus taip, kad LKF vėl išsirinks sau patogų rinktinės trenerį, o ne būtiną rinktinei?
T.P. – Tas trejetas ar ketvertas tikrai gali vadovauti nacionalinei komandai ir nebūtinai jie bus patogūs federacijai. Aš manau, kad trenerių mes turėsime rinktinei, kitas klausimas, ar už jų paskyrimą prisiims atsakomybę pati Lietuvos krepšinio federacija.
Dabar tokie pasakymai, kad bandysime padaryti taip, jog atranka į olimpiadą vyktų Lietuvoje yra labai komplikuotas. Juk reikės skambinti į FIBA – bet ar suspėsime paskambinti, jei dar iki šio nepaskambinome.
– Iš esmės palaikote idėją, kad Lietuva turėtų sumokėti 3 mln. eurų įnašą FIBA, kad ši leistų mūsų šaliai surengti olimpinį atrankos turnyrą?
T.P. – Visomis įmanomomis priemonėmis turime turėti savo balsą ne tik pasaulinėje žiniasklaidoje, bet ir FIBA. Ir tai gali padaryti tik A.Sabonis. Bet tai ne tik įtakos ar lobizmo klausimas, kuris galėtų lemti sprendimus FIBA.
Juk mūsų krepšinio federacija jau pravalgė tą pelną, kurį užsidirbo už 2011 metų Europos krepšinio čempionatą Lietuvoje ir dabar bando viską, kas įmanoma, investuoti į fantasmagorinį projektą, kuris vadinasi krepšinio muziejus ar krepšinio namai.
O tų lėšų statyboms juk nėra – prezidentas jau atvirai prašo visų pinigų paremti tą veiklą. Dabar reikės rinkti pinigus ir tam turnyrui. Ir ar nėra paradoksalu, kad su vienu žinomiausiu veidu pasaulyje mūsų krepšinis turi vos ne penkiskart mažiau pinigų nei Lietuvos futbolas?
Bet jei kalbėsime ne apie pinigus, o tik apie turnyrą, tai tikrai jį reikia rengti Lietuvoje, nes krepšininkams namie bus kovoti ir siekti kelialapio į Tokiją kur kas lengviau nei išvykoje.
– Andriau, klausimas tuomet jums – turite dešimt eurų. Kam paaukosite: Krepšinio namų statybai ar galimybei skirti juos nusipirkti olimpinį atrankos turnyrą Lietuvoje?
– Investuočiau pinigus į atrankos turnyrą.
