Jau kelintus metus iš eilės sirgaliai išgyvena apmaudą dėl svarbiausios mūsų šalies komandos – vyrų krepšinio rinktinės. Šįkart pasaulio čempionate Kinijoje nepatekta į ketvirtfinalį.
Tauta drauge su rinktinės vyrais vertė kaltę teisėjams, kurie nepamatė taisyklių pažeidimo lemiamą akimirką mače su Prancūzija.
Kartu pyko, kad arbitrai toleravo į regbį panašią kovą su Australija. Dėl visko kaltino Tarptautinę krepšinio federaciją (FIBA) – išvien su rinktinės treneriu D.Adomaičiu keikdamiesi rusiškai ir angliškai.
Po paskutinių čempionato rungtynių rinktinė dėkojo už ištikimybę savo sirgaliams. Pastarieji savo ruožtu lenkėsi vyrams, kurie po klubinio sezono aukojo atostogas liedami prakaitą aikštėje.
Matant, kaip ramiai į savo rinktines spjauna ne viena užsienio žvaigždė, galima tik žavėtis mūsų krepšininkų patriotiniu užtaisu.
Bet nustūmę šalin emocijas atsakykime: Lietuvos rinktinė iš tiesų buvo geresnė už Prancūziją? O už Australiją?
Nebuvo. Ir tikrai nebuvo taip, kad teisėjai švilptų į vieną pusę.
Maža to, dabar jau nesužinosime, ar mūsiškiams Kinijoje nebūtų pasibaigę dar blogiau, jei Kanada į pasaulio čempionatą būtų atsivežusi bent pusę savo tikrosios rinktinės.
Realybė tokia: Lietuva iš krepšinio supervalstybės yra virtusi vidutinioke. Kad šalies krepšinis pastaraisiais metais ritasi į apačią, yra A.Sabonio vadovaujamos Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) darbo ir sprendimų rezultatas.
Už talentą krepšinio aikštėje A.Sabonis vertas paminklo. Bet kadaise buvęs genialus krepšininkas dabar yra ne savo ratuose sėdintis vadovas.
Nominalus ar faktinis – kita kalba, bet jo prezidentavimo metu išryškėjo Lietuvos krepšinio nuopuolis, kurio naujausias akcentas – D.Adomaičio atsistatydinimas.
D.Adomaitis paliko postą nelaimėjęs jokio apdovanojimo nė vienose pagrindinėse rinktinių varžybose – kitaip nei visi jo pirmtakai nepriklausomybę atgavusios Lietuvos istorijoje V.Garastas, J.Kazlauskas, A.Sireika, R.Butautas ir K.Kemzūra.
Per atrankos varžybas sėkmingai nuvedęs rinktinę į pasaulio čempionatą D.Adomaitis nėra prastas treneris.
Bet ar jo potencialo pakanka būti rinktinės pergalių vedliu žaidžiant su elitinėmis ekipomis?
Jei dar kas nors abejojo po graikams pralaimėto 2017-ųjų Europos čempionato aštuntfinalio, dabar pripažįsta – ne.
Darbštaus, rinktinės žaidėjų pasitikėjimą turėjusio D.Adomaičio kaip trenerio lubos pasirodė esančios ne taip aukštai.
Galime jį teisinti, galime nemėgti, bet pažiūrėkime į situaciją kitaip: juk treneris ne pats įsiprašė į rinktinę. Būtent LKF prezidentas A.Sabonis ir faktinis LKF vadovas – generalinis sekretorius-direktorius M.Špokas prieš trejetą metų surežisavo trenerio rinkimų-skyrimo spektaklį: savo nuomonės neturinčių LKF vykdomojo komiteto narių balsais nacionalinė komanda iš J.Kazlausko buvo perleista D.Adomaičiui.
LKF vadovai į rinktinę jį įsitempė už ausų kaip patogų sau žmogų, kuris nedrėbs į akis neparankios nuomonės – kitaip nei, pavyzdžiui, Š.Jasikevičius ar R.Kurtinaitis.
Į trenerio pasirinkimo procesą įtraukti rinktinės veteranai, aišku, irgi norėjo minkštesnio vadovo.
Regis, toks yra A.Sabonio ir M.Špoko valdymo stilius skiriant bet kurio amžiaus rinktinės trenerius: kandidatai vertinami pagal kriterijų „patogus“ arba „nepatogus“ – nesvarbu, kad ne sporto profesionalas, o tik entuziastas.
Lietuvos vyrų krepšinio ateitis – vaikinų rinktinės, kurių piramidei diriguoja vieno LKF vadovų pusbrolis, – spėjo pamiršti, kaip atrodo planetos ir Europos čempionatų apdovanojimai.
Taip dėl savo asmeninių interesų ir gerovės – kas moralinės, kas finansinės – LKF vadovai ir jų artimiausia aplinka smukdo mūsų nacionalinio sporto prestižą pasaulyje.
Tarptautinės krepšinio politikos fronte irgi negirdėti, kad A.Sabonis ir M.Špokas būtų nuveikę ką nors reikšmingesnio Lietuvos krepšinio labui.
Vien ko vertas faktas, kad šiame pasaulio čempionate nebuvo nė vieno teisėjo iš Lietuvos!
„Reikės paskambinti. Ne tai kad pasiklausti, bet padėkoti už viską ir papasakoti“, – taip į klausimą, ar su FIBA prezidentu kalbėjo apie teisėjų klaidą mače su Prancūzija, teatsakė A.Sabonis, privalantis būti svarbiu žaidėju krepšinio politikos užkulisiuose.
Kad dvi kadencijos LKF viršūnėje nevirstų istoriniu fiasko, A.Sabonio ir M.Špoko kompanija turi paskutinę galimybę. Po nepriklausomybės atgavimo mūsų rinktinė dar nėra praleidusi nė vienos olimpiados. Po nesėkmingo pasaulio čempionato kelias į 2020-ųjų Tokijo žaidynes ves per atrankos turnyrą.
Jau prabilta, kad LKF šias varžybas norėtų surengti Kaune. Tam reikėtų nemažų lėšų, kurių būtų prašoma ir iš rėmėjų, ir iš valstybės.
Pati LKF pinigų neturės, nes ankstesnių federacijos vadovų nuo 2011-ųjų Europos čempionato sukauptas visas rezervas buvo paskirtas ne krepšinio plėtrai, o sukištas į Krepšinio namų cementą.
Tik ar tikrai reikia tų milijonus kainuosiančių Krepšinio namų, jei naujų eksponatų bent jau kol kas nesitikima?
