Tarp 12-os geriausių pasaulio komandų besivaržysiančiai Šakių „Gulbelei“ tai yra galimybė atsiriebti po praėjusio pasaulio turo etapo, vykusio Džedoje, kai kovas teko baigti ketvirtfinalyje.
8 valanda ryto. Prieš mažiau nei tris paras į Lietuvą grįžusi Šakių „Gulbelės“ ketveriukė būriuojasi oro uoste tam, kad leistųsi į dar vieną ilgą ir tolimą kelionę.
Šįkart prie jų prisijungia ir 3x3 krepšinio asociacijos steigėjas Rolandas Skaisgirys. Šios kompanijos laukia daugiau nei pusę paros truksianti kelionė į Džedą. Arabų kraštai per gan trumpą laiką tapo svarbia 3x3 krepšinio žemėlapio dalimi, o šįkart Saudo Arabijos miestui teko garbė surengti 11-ąjį – paskutinį prieš finalą – „Masters“ turnyrą.
„Gulbelė“ po dviejų solidžių pasirodymų iš eilės – pirmosios vietos Monrealyje (Kanada) ir antrosios pozicijos Nandzinge (Kinija) – į Arabų pusiasalį vyksta kaip vieni iš favoritų.
„Esame ir kiek pavargę, ir kupini entuziazmo. Duok Dieve, kad panašią formą pavyktų išlaikyti iki atrankos į Tokiją“, – keliaudamas oro uosto patikros link ištaria vienas komandos lyderių Marijus Užupis.
„Kai bandžiau juos prikalbinti užsiimti šiuo sportu, nei jie, nei galbūt aš nesupratome, kuo tai gali baigtis, kaip toli nueisime. Dabar jie kupini entuziazmo, laimi didžiulis piniginius prizus, dega noru patekti į olimpines žaidynes. Kita vertus, niekas nesupranta, koks tai didelis vargas“, – pastebėjo „Gulbelės“ komandą prieš bene metus suburti ėmęsis R.Skaisgirys.
„Skrendi 15 valandų, naktį būni mieste, kur vyks turnyras, ryte keliesi, vakare žaidi. Kitą dieną – tas pats. Dar kitą dieną – vėl 15-os valandų skrydis. Grįžti namo, trumpai pabūni su šeima, artimaisiais ir po trijų dienų vėl skrendi.
Ir taip – beveik visą pavasarį, rudenį ir vasarą. O dar kokioje nors Kinijoje su niekuo susikalbėt negali. Tas vargina, reikia išmokti taip gyventi. Vyrai, atrodo, jau sugeba rasti komforto, rasti išeitis tokiose situacijose“, – sakė vienas 3x3 asociacijos steigėjų.
Kai kurie egzotiški kraštai, kuriuose vyksta trijulių krepšinio turnyrai, išties pažeria kuriozų.
„Ko tik nematėme šiemet – ir viešbučių, kurie nuotraukose su langais, o nuvažiavus – be langų, ir Mongolijoje ant asilų jodinėjome... Ta egzotika kartais išsekina, kartais tenka žaisti esant beveik 40-ies laipsnių karščiui, bet mes į tai žiūrime kaip į unikalią galimybę pamatyti pasaulį darant tai, ką mėgstame – žaidžiant krepšinį“, – kalbėjo M.Užupis.
Saudo Arabijoje vakaruose esančios Džedos populiacija didesnė nei Lietuvos – joje gyvena apie 4-is milijonus žmonių. Organizaciniai klausimai čia sprendžiami sklandžiai, dalyvių komfortu pasirūpinta maksimaliai.
Jie įsikūrę „Hilton“ viešbutyje, o varžybos vyksta ant Raudonosios jūros kranto sukonstruotoje lauko arenoje.
„Tai kuria unikalią atmosferą. Mano svajonė – turėti tokią areną Lietuvoje. Su kolegomis padarysime viską, kad ji čia atsirastų“, – apie 2500 žiūrovų talpinantį mobilų statinį prabyla R.Skaisgirys.
„Turbūt tai geriausiai įrengta renginio vieta ir geriausias turnyras, kokį mačiau šiemet. Net aš su savo ribota anglų kalba sugebėjau susikalbėti visais klausimais. Aptarnaujančio personalo čia gausu ir visi tau nori padėti.
Jeigu varžybų metu eini į tualetą, tave palydi, tau atidaro duris“, – apie organizatorių paslaugumą kalbėjo televizijos prodiuseris, renginio metu spėjęs pažinti ir neformaliuosius šalies aspektus.
„Apie 70 proc. moterų, ten žinoma, užsidengusios veidus, bet moterų, dirbusių aptarnaujant renginį veidai – atidengti. Tiesą sakant, buvo itin gražių moterų. Kaip iš pasakų. Jų apranga gan uždara, bet tai taip pat atrodo žiauriai seksualiai – rūbai pasiūti taip kokybiškai, kad gali matyti visus kūno linkius ir netgi tai, kuri pasididinusi krūtinę, kuri – ne.
Jeigu dar prie viso šito yra aukštakulniai, tai iš viso… Jų nakties kultūra irgi atrodo kitaip. Nors alkoholio ten negausi – vien už kvapą tave galėtų pasodinti į kalėjimą – bet apie vidurnaktį visi pradeda važiuoti į miestą, susidaro netgi spūstys, kurios trunka iki trijų nakties. Pirmąjį kartą gyvenime pamačiau tokius dalykus kaip kolos barai. Ir jie labai daug vaikšto – kalbasi ir vaikšto“, – Saudo Arabijos kultūrą apžvelgė R.Skaisgirys.
„Mes tiek daug pamatyti nespėjome“ – paklaustas apie tai, kaip Džeda atrodė žaidėjų akimis, nusijuokia M.Užupis. – Mūsų šalies pažinimas per šią kelionę apsiribojo 11x15 metrų stačiakampiu ir poilsiu viešbutyje.
Tiesa, po kelionių Azijoje čia labai pradžiugino maistas – pusryčių, pietų ir vakarienės metu kartu sudėjus buvo galima rinktis iš turbūt arti šimto patiekalų“, – kalbėjo „Uzi“ pravardžiuojamas žaidėjas, jaučiantis kartėlį dėl kelią į patekimą tarp keturių geriausiųjų užkirtusio mačo.
„Gaila, kad ketvirtfinalis susiklostė taip, bet Japonijoje tikimės finišuoti stipriai“, – pridūrė krepšininkas.
„Pavyzdžiui, toks „Limanas“ (kol kas geriausius rezultatus šiame pasaulio ture fiksuojanti komanda, – red. past.) žiauriai džiaugėsi, kad mes „gavome“ tame ketvirtfinalyje ir net leido sau tą parodyti.
Sakiau žaidėjams – nepykite dėl to, bet tą prisiminkite. Buvo ir liūdinčių. Kaip nekeista, net tokiuose kraštuose ir „Gulbelė“, ir kiti spėja rasti savo fanų, kurie juos palaiko, su jais fotografuojasi, vėliau jiems rašo per feisbuką“ – pridūrė R.Skaisgirys.
Paskutinis „Gulbelės“ laukiantis iššūkis šiame sezone – išvyka į Ucunomiją. Ten 12 geriausių pasaulio komandų lapkričio 2-3 dienomis kovos dėl 60-ies tūkstančių JAV dolerių piniginio prizo.
„Gulbelė“ šį sezoną jau laimėjo 118 500 tūkst. dolerių, o pasaulio reitinge rikiuojasi penkta.
Skaičiuojant komandos pasirodymus nuo pirmojo „Masters“ turnyro, kuriame pasirodė tik šių metų rugpjūtį, „Gulbelė“ pagal demonstruojamus rezultatus ir pelnytus pasaulio turo taškus nusileidžia tik „Liman“ ekipai iš Serbijos ir per šią atkarpą yra antra pasaulyje.
