Buvęs ilgametis „Barcelona“ krepšinio komandos strategas ir daugelio „mėlynų-granatinių“ pergalių kūrėjas ne tik tęsia trenerio karjerą, bet ir įžengęs į aštuntąją dešimtį pirmą kartą išvyko treniruoti užsienio komandą. Šiais metais jis grįžo į Eurolygą su Berlyno ALBA klubu. Kone jauniausiai Europos elito komandai vadovaujantis A.Garcia Renesesas šį sezoną yra vyriausias Eurolygoje dirbantis treneris.
Barselonoje išgarsėjęs madridietis
Susiję straipsniai
Didžioji A.Garcios Reneseso gyvenimo dalis praėjo Katalonijoje – ne vien „Barcelona“, bet ir kitose šio krašto krepšinio komandose. Geriausias jo karjeros laikotarpis daugeliui sirgalių į atmintį tikriausiai įsirėžė taip stipriai, jog jie net primiršo, kad A.Garcios Reneseso sportinis kelias prasidėjo visai ne svarbiausiame Katalonijos mieste, o Ispanijos sostinėje Madride.
Aito gimė Madride, šiame mieste augo, o 1963 metais, būdamas vos 16-os, debiutavo vienoje stipriausių Ispanijos krepšinio komandų Madrido „Estudiantes“. Tuo metu šalies pirmenybėse „studentai“ nuolat kovodavo dėl prizinių vietų ir neretai aplenkdavo „Barcelona“ krepšininkus, kurie septintajame dešimtmetyje net buvo iškritę į antrąją lygą.
1968 metais A.Garcia Renesesas padėjo „Estudiantes“ iškovoti sidabro medalius, tačiau tais pačiais metais persikėlė į Barseloną, ilgainiui tapusią jo namais.
Vilkėdamas „Barços“ aprangą Aito dar kartą tapo Ispanijos vicečempionu, bet per žaidėjo karjerą jam taip ir nepavyko iškovoti nė vieno aukso medalio. Kita vertus, atvykėlis iš Madrido tarp „mėlynų-granatinių“ buvo vertinamas taip aukštai, kad net buvo paskirtas „Barcelona“ krepšinio komandos kapitonu.
Vis dėlto savo krepšininko įgūdžius buvęs „Barcelona“ kapitonas vertino gana kritiškai: „Buvau lėtas ir netaiklus. Tiesa, gerai išmaniau žaidimą“. Aito manymu, aikštėje jo trūkumai nusvėrė privalumus, todėl būdamas vos 26-erių jis pakabino sportinę aprangą ant vinies. Ir tapo treneriu.
Įžvelgė trenerio talentą
Į Barselonos komandą A.Garcią Renesesą pakvietė tuo metu „mėlynus-granatinius“ treniravęs baskas Xabieras Añua.
Pasak X.Añuos, jis iškart suprato, kad Aito vieną dieną pats taps puikiu treneriu. „Vos jam pradėjus žaisti mano komandoje, po poros savaičių supratau, kad krepšinį jis išmano daug geriau negu aš. Jis buvo tikras genijus – ne kaip krepšininkas, bet kaip treneris. Jis nuolat pateikdavo įdomių pasiūlymų ir mane kaip trenerį išmokė daugiau, negu aš jį išmokiau kaip žaidėją“, – praėjus pusšimčiui metų apie kartu praleistą laiką prisiminė X.Añua.
A.Garcia Renesesas žaidėjo karjerą baigė 1973 metais. Tais pačiais metais jis pradėjo treniruoti pirmosios lygos debiutantę Badalonos „Circol Catolic“ komandą (šalies pirmenybėse ji žaidė ispanišku „Circulo Catolico“ ir pagrindinio rėmėjo „Cotonificio“ pavadinimais). Šią komandą Aito treniravo dešimt sezonų ir su ja kartą užėmė trečiąją vietą Ispanijos lygoje, dukart pateko į Ispanijos taurės pusfinalį ir sykį – į R.Koračo taurės pusfinalį.
„Circol Catolic“ žaidimo stilius dėl itin agresyvios gynybos buvo pakrikštytas „karatė spaudimu“. „Dėl tos įkyrios gynybos kitos komandos mūsų labai nemėgo, – prisiminė A.Garcia Renesesas. – Bet jeigu palygintumėte tuometinę mūsų gynybą su dabartine, sakytumėte, kad anuomet mes būdavome už dviejų metrų nuo varžovų“.
„Circol Catolic“ buvo gana neturtingas klubas, todėl nekviesdavo pajėgių žaidėjų iš šalies. Tačiau A.Garcios Reneseso rankose iki Ispanijos rinktinės užaugo vienas geriausių XX amžiaus Ispanijos krepšininkų Andresas Jimenezas (jis Aito treniruojamoje komandoje debiutavo būdamas vos 16 metų) ir Quimas Costa.
Žvaigždėms gailėjo pinigų
1983 metais A.Garcia Renesesas persikraustė iš pagrindinį rėmėją praradusio „Circol Catolic“ į kitą Badalonos komandą „Joventut“, bet joje dirbo tik du sezonus (1985 m. pateko į Ispanijos lygos finalą ir Ispanijos taurės finalą). Jau 1985-aisiais Aito sulaukė garsiausio Katalonijos klubo „Barcelona“ kvietimo.
Barselonos komandos vyriausiuoju treneriu A.Garcia Renesesas su nedidelėmis pertraukomis dirbo trylika sezonų (1985-1990, 1992-1997 ir 1998-2001 m.). Per šį laikotarpį „mėlyni-granatiniai“ devynis kartus tapo Ispanijos čempionais, keturis kartus iškovojo Ispanijos taurę, laimėjo Europos Taurių laimėtojų taurę ir dukart – R.Koračo taurę.
Verta pažymėti, kad „Barcelona“ klubo vadovybė labai ilgai į krepšinio komandą žvelgė pro pirštus. Iki atvykstant A.Garciai Renesesui „mėlynų-granatinių“ krepšininkai Ispanijos čempionais buvo tapę vos tris kartus (1959, 1981 ir 1983 m.). „Barcelona“ krepšinio reikalais rimčiau užsiėmė tik po to, kai 1978 metais klubo prezidentu buvo išrinktas Jose Luizas Nuñezas (jis šias pareigas ėjo iki 2000-ųjų).
Visgi net ir jo vadovavimo metais „Barcelona“ krepšinio padaliniui neskirdavo tiek pinigų, kiek jų skirdavo amžinas varžovas Madrido „Real“. Jei „Real“ nuolat papildydavo užsienio superžvaigždės, tai „Barcelona“ labiau remdavosi žaidėjais, išugdytais jos krepšinio mokykloje.
„Mes galėjome pasikviesti Arvydą Sabonį, Draženą Petrovičių arba Tonį Kukočą. Bet J.L.Nuñezas neskyrė pinigų garsiems krepšininkams ir lėšų negailėjo tik garsiausiems pasaulio futbolininkams. J.L.Nuñezas laikėsi nuostatos, kad jo klube nė vienas krepšininkas negali uždirbti daugiau nei futbolininkas.
Dėl to mes nepasinaudojome galimybėmis įsigyti kai kuriuos geriausius krepšininkus ir negalėjome konkuruoti su kitais geriausiais Europos klubais, – tvirtino A.Garcia Renesesas. – A.Sabonis buvo išskirtinis. Kai baigėsi jo sutartis su Valjadolido klubu, jis nuėjo į „Real“ ne dėl to, kad mes jo nenorėjome, o dėl to, kad „Real“ pasiūlė daugiau pinigų“.
Skaudžiausias pralaimėjimas
Aito darbo metais „Barcelona“ trūko tik vieno trofėjaus. Madridiečio vadovaujami Barselonos krepšininkai net šešis kartus pateko į Europos Čempionų taurės-Eurolygos finalo ketvertą, bet svarbiausio žemyno prizo taip ir neiškovojo.
Mažiausiai trūko 1996 metais, kai „mėlyni-granatiniai“ finale vieno taško skirtumu pralaimėjo Atėnų „Panathinaikos“ klubui, o varžovų pergalę nulėmė teisėjų klaida. „Panathinaikos“ vidurio puolėjas Stojanas Vrankovičius paskutinėmis akimirkomis numušė nuo lentos atšokusį kamuolį, kuris jau leidosi į krepšį, bet teisėjai nusprendė, kad S.Vrankovičius blokavo Jose Antonio Montero metimą nepažeisdamas taisyklių.
A.Garcia Renesesas šios teisėjų klaidos nesureikšmino: „Po to teisėjai pripažino, kad suklydo, bet tai galėjo atsitikti kiekvienam“.
„Barcelona“ lemiamas dvikovas dažniausiai pralaimėdavo komandoms, kurias treniravo buvusios Jugoslavijos krepšinio specialistai. XX amžiaus pabaigoje Jugoslavijos krepšinio mokykla buvo itin vertinama, bet A.Garcios Reneseso požiūris į Pietų Slavų kraštų trenerius yra gana savitas: „Tais laikais buvo madinga kalbėti, kad jugoslavų treneriai yra geriausi, nes jie sukuria geriausias žaidimo sistemas.
Jie iš tiesų viešpatavo Europos krepšinyje, bet skyrėsi kitkuo. Nors mes irgi turėjome daug gerų krepšininkų, jų krepšininkai buvo visapusiškesni. Jie laimėdavo ne dėl geresnės sistemos. Kadangi jugoslavai turėdavo įvairiapusius krepšininkus, jų sistema atrodydavo geresnė, net jei būdavo tokia pati. Tai, ką anksčiau turėjo Jugoslavija, dabar turi Ispanija“.
Atvėrė duris jaunimui
Palikęs Barselonos komandą A.Garcia Renesesas dirbo dar keturiuose Ispanijos klubuose. Jo nurodymų klausėsi Badalonos „Joventut“ (2003-2008 m.), Malagos „Unicaja“ (2008-2011 m.), „Sevilla“ (2012-2014 m.) ir Las Palmaso „Gran Canaria“ (2014-2016 m.) krepšininkai.
Nė vienas iš šių klubų nei finansinėmis galimybėmis, nei sudėtimi nė iš tolo neprilygo „Barcelona“. Nieko stebėtino, kad Aito daugiau nė karto netapo Ispanijos čempionu. Vis dėlto jo vadovaujama Badalonos komanda laimėjo du tarptautinius prizus: 2006 metais – FIBA Iššūkio taurę, 2008 metais – ULEB taurę.
Pasak A.Garcios Reneseso, jis buvo sulaukęs ir keleto garsių užsienio klubų pasiūlymų, bet jie tituluoto trenerio nesudomino. Vos tik klubų vadovai išdėstydavo savo viziją, Aito tapdavo aišku, kad naujoje darbo vietoje terpės įgyvendinti savo sumanymus jis neras.
Buvęs ilgametis „Barcelona“ treneris niekada nesiskundė dėl to, kad jam teko dirbti mažesnius tikslus keliančiuose klubuose: „Darbas mažesnėse komandose turi savo žavesio. Šių komandų sirgaliai labiau vertina darbštumą ir atsidavimą. Šios komandos yra vieningesnės“.
A.Garcia Renesesas pirmiausiai ieškojo komandų, kuriose galėjo brandinti profesionalo karjerą dar tik pradedančius krepšininkus. Visos keturios jo treniruotos Ispanijos ekipos pasižymėjo vienu bendru bruožu – jose buvo daug jaunų talentų, kuriems treneris visada suteikdavo ne tik pirmą, bet jei reikėdavo – ir antrą, ir trečią šansą.
2005 metų spalį būtent A.Garcia Renesesas pirmą kartą per ACB lygos rungtynes į aikštę įleido be kelių dienų 15-metį „Joventut“ krepšinio mokyklos auklėtinį Ricky Rubio. Aito treniruojamose komandose būdami vos 18 metų starto penketo žaidėjais tapo irgi „Joventut“ klube profesionalo kelią pradėjęs Rudy Fernandezas (2003-iasiais) bei „Sevilla“ klubo atrastas latvis Kristapas Porzingis (2013-aisiais), būdamas 20-ies startiniame „Joventut“ penkete įsitvirtino Pau Ribasas (2007-aisiais).
Galima prisiminti, kad ir žvaigždžių perpildytoje Barselonos ekipoje Juanas Carlosas Navarro ir Pau Gasolis vienais svarbiausių žaidėjų tapo būdami apie 20-ies.
Skambutis iš Berlyno
Nemažai į pensiją išėjusių vokiečių apsigyvena šiltuose kraštuose. Tarp mėgiamiausių krypčių – Ispanijai priklausančios Balearų ir Kanarų salos, kuriose nuolat gyvena beveik 50 tūkstančių atvykėlių iš Vokietijos.
Pensinio amžiaus sulaukęs A.Garcia Renesesas patraukė prieš srovę ir saulėtus Kanarus, kuriuose dirbo šio dešimtmečio viduryje, iškeitė į žvarbų Berlyną.
ALBA vadovai patyrusį specialistą kalbino dar 2016 metų vasarą, kuomet baigėsi berlyniečių sutartis su Saša Obradovičiumi, o Aito baigė darbą „Gran Canaria“ klube. Tačiau tuomet A.Garcia Renesesas panoro bent kelis mėnesius pailsėti ir užsiimti kitais projektais, pirmiausiai – Ispanijos universitetų lygos steigimu, todėl vokiečių kvietimą atmetė.
ALBA sukirto rankomis su turku Ahmetu Çaki, tačiau klubo vadovų netenkino nei komandos žaidimo stilius, nei rezultatai. Po kelių mėnesių ALBA sporto direktorius, iš Kanarų salų kilęs Himaras Ojeda vėl rinko A.Garcios Reneseso telefono numerį ir papasakojo, kad pasiūlymas vis dar galioja.
„Apie šį kvietimą galvojau visus metus“, – sakė A.Garcia Renesesas. Iš tiesų, daug galvoti net nereikėjo. Treneriui viskas tiko – ir tai, kad ALBA kelia maksimalias užduotis, ir tai, kad siekia ugdyti jaunus krepšininkus.
Ryžtis visiškai naujam iššūkiui ir sulaukus 70-ies pirmą kartą išvykti į užsienį irgi nebuvo sudėtinga. „Amžius nėra svarbus. Galima mokytis ir esant 35-erių, ir 18-os, ir 70-ies. Bet galima ir visai nesimokyti. Tai – kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas“, – savo gyvenimo filosofiją atskleidė Aito.
Prieš persikeldamas į Vokietijos sostinę A.Garcia Renesesas perskaitė kelias knygas apie Berlyną ir Vokietijos istoriją, tačiau pagyvenęs Vokietijoje prisipažino, kad daug kas jį nustebino. Ypač – daug didesnis gyvenimo tempas ir gatvėse nuolat kažkur skubantys žmonės.
Patyrusiam treneriui teko įprasti net ir prie kitokio treniruočių ritmo – ALBA rytines treniruotes pradeda daug anksčiau negu Ispanijos klubai.
Delsė dėl sveikatos
2016 metais Berlyno komanda su S.Obradovičiumi bundeslygos reguliariajame sezone užėmė vos šeštąją vietą. 2017 metais su A.Çaki – pakartojo šį rezultatą. Abu šiuos sezonus per atkrintamąsias varžybas ALBA pralaimėjo jau ketvirtfinalio dvikovą.
Atvykus A.Garciai Renesesui, „albatrosai“ per du sezonus pateko į penkis finalus: du – bundeslygos, du – Vokietijos taurės ir vieną – Europos taurės. Nors visas penkerias svarbiausias rungtynes Berlyno krepšininkai pralaimėjo, jie iškovojo teisę po ketverių metų pertraukos grįžti į Eurolygą.
Geri rezultatai buvo anaiptol ne viskas. Sirgaliams labai patiko, kad ALBA pradėjo žaisti greitai, lengvai ir vaizdžiai, o į aštuntą dešimtį įžengęs treneris nebijojo į starto penketą įtraukti nė 20-ies nesulaukusius Franzą Wagnerį (šis 18-metis šiais metais išvyko mokytis į Mičigano universitetą) ir Jonasą Mattissecką.
ALBA vadovybė šių metų pavasarį pasiūlė Aito pratęsti sutartį, bet treneris neskubėjo. Praėjusį sezoną sirgaliai tikriausiai pastebėjo, kad Aito per rungtynes beveik visada užsidėdavo beisbolo kepuraitę. Jos reikėjo, nes ALBA treneris suprastėjus regėjimui saugojo akis nuo ryškių arenos šviesų. A.Garcia Renesesas buvo numatęs vasarą atlikti akių operaciją ir tik po jos įsitikinti, ar galės toliau dirbti mėgiamą darbą.
Birželį po pralaimėto bundeslygos finalo Miuncheno „Bayern“ klubui A.Garcia Renesesas pasakė jausmingą kalbą, kuri dėl dažnai vartoto būtojo laiko daug kam nuskambėjo lyg atsisveikinimas su Berlynu. O vasarą treneris kelioms savaitėms dingo iš visuomenės akiračio, visai nebendravo su žurnalistais ir netgi nepaskelbė nė vieno pranešimo „Instagram“ paskyroje.
ALBA vadovai kantriai laukė žinių iš Katalonijos. Klubo sporto direktorius H.Ojeda sakė esąs pasižymėjęs kelių kandidatų pavardes, bet tikino neketinęs nė su vienu galimu Aito įpėdiniu aptarinėti konkrečių detalių, kol nesulaukė neigiamo A.Garcios Reneseso atsakymo.
O atsakymas visgi buvo teigiamas ir šių metų rugpjūčio 8 dieną ALBA paskelbė, kad pratęsė sutartį su Berlyne pamėgtu ispanu.
„Mūsų klubo filosofijai Aito yra tobulas treneris. Mūsų požiūris į žaidimo braižą ir jaunų krepšininkų ugdymą visiškai sutampa“, – džiaugėsi H.Ojeda.
Patenkintas buvo ir A.Garcia Renesesas: „Du Berlyne praleisti sezonai pateisino mano lūkesčius. Su žaidėjais, treneriais, vadovybe ir sirgaliais sukūrėme puikią ir darbingą atmosferą, kuri buvo viena svarbiausių mūsų pergalių priežasčių. Eurolygoje mūsų lauks dar stipresni varžovai, todėl džiaugiuosi, kad mums pavyko išsaugoti beveik nepasikeitusią sudėtį. Tęstinumas mums yra labai svarbus“.
„Kitaip ir negalėjo būti“, – apie ALBA ir Aito sprendimą pratęsti bendradarbiavimą parašė Berlyno dienraštis „Der Tagesspiegel“