Antradienio vakarą žalgiriečiai įžengė į „Štark“ areną, kurioje trečiadienį surems ginklus su vietos sirgalių „Raudonąja žvaigžde“ vadinamu klubu.
„Crvena zvezda“ išgyvena geriausią sezono atkarpą: serbai Eurolygoje jau laimėjo keturis kartus iš eilės, o didžiausiu šios sėkmės faktoriumi yra laikomas 67-erių D.Šakota.
„Nėra lengva, kai prie komandos prisijungi sezono viduryje, – teigia strategas, prieš mėnesį „Crvena zvezda“ klube pakeitęs vilčių nepateisinusį Milaną Tomičių. – Vis dėlto mums dar liko 17 rungtynių. Tai didelis skaičius. Aš mąstau apie tai, kaip šią komandą išlaikyti iki sezono pabaigos.“
D.Šakota galima vadinti tikru krepšinio „rykliu“. 1983 metais trenerio karjerą pradėjęs strategas, ko gero, matė ir šilto ir šalto: 1991 m. jis kartu su Salonikų PAOK klubu laimėjo FIBA Saportos taurę, o 2018 m. su Atėnų AEK į viršų kėlė ir FIBA Čempionų taurę.
„Žinoma, nenorėjau viso gyvenimo praleisti Graikijoje, tad, kai gavau pasiūlymą prisijungti prie Belgrado komandos, sutikau“, – šypsojosi pražilęs strategas, patogiai įsitaisęs „Stark“ arenos koridorių puošiančiame fotelyje.
Graikijos ir Serbijos pilietybes turintis strategas trečiadienį surems ginklus su Š.Jasikevičiumi, kuris buvo tik pradėjęs profesionalaus krepšininko karjerą, kai D.Šakotos kostiumą jau puošė auksiniai medaliai.
„Šaras žaidė vienoje komandoje su mano sūnumi“, – į klausimą apie Šaro transformaciją iš žaidėjo į trenerį reagavo D.Šakota, kurio sūnus Dušanas Šakota kartu su Š.Jasikevičiumi keletą metų gynė Atėnų „Panathinaikos“ klubo garbę.
„Prisimenu, sūnus man sakė, kai Šaras baigs karjerą, jis taps didžiu treneriu“, – pranašiškus žodžius prisiminė „Crvena zvezda“ strategas.
Vėlyvą antradienio vakarą D.Šakota atvirai prabilo ne tik apie komandą kamuojančias bėdas, Š.Jasikevičiaus fenomeną, „Žalgirio“ vilioto legionieriaus indėlį, bet ir apie Eurolygos vadovų klaidas.
– Ką manote apie Š.Jasikevičiaus treniravimo sistemą, jo stilių?, – buvo paklaustas D.Šakota.
– Aš trenerius skirstau į dvi kategorijas, su instinktu ir be jo. Be instinkto irgi galima treniruoti, bet aukštumų nepasieksi. Šaras turi instinktą, jis vienas iš nedaugelio trenerių, kurie turi krepšinio instinktą.
„Žalgiris“ ir Stambulo „Fenerbahce“ yra dvi Eurolygos komandos, kurios didžiausią dėmesį skiria detalėms. Jie turi daug taisyklių gynyboje ir derinių puolime. Aš mėgaujuosi žiūrėdamas „Žalgirio“ rungtynes, nes kiekvieną kartą pamatau vis kažką naujo: kaip yra atakuojami atskiri žaidėjai, kaip jis taktiškai bando apžaisti varžovų trenerius.
Tai leidžia manyti, kad jis yra kelyje, kuris veda geriausio trenerio titulo Europoje link.
– Kas bus svarbiausia dvikovoje su „Žalgiriu“?
– Tai bus naujas puslapis, naujos rungtynės, lyginant su pirmuoju tarpusavio maču (61:59 laimėjo Belgrado klubas, – red. past). Šiuo metu jie yra geresnėje formoje, komandoje dabar svarbų vaidmenį atlieka Lukas Lekavičius, jis yra puikioje formoje, ko nematėme sezono starte.
Žinoma, kauniečiams trūksta Mariaus Grigonio, tačiau kiti žaidėjai pasitempė. Žiūrėjau „Žalgirio“ rungtynes su „Real“. Jie kovėsi iki pabaigos. Tai bus vienos sunkiausių sausio mėnesio rungtynių, kokias aš galiu tik įsivaizduoti.
– Ką pirmiausia norėjote pakeisti komandoje, kai prisijungėte prie jos?
– Pakeitėme keletą žaidėjų, komandą papildė nauji žaidėjai. Tai ir buvo svarbiausias ėjimas, kurį norėjau atlikti. Kol kas esame laimingi, suprantame, kad duobių pasitaiko visiems, bet reikia mokėti pakilti, kai būna sunku.
– Kevinas Punteris ir Vladimiras Štimacas prieš keletą savaičių papildė komandą. Ko jie įnešė į „Crvena zvezda“ žaidimą?
– Jie mums suteikė agresyvumo puolime. Mes negalėjome greitai pulti. Mes turime gerą metiką Billy Baroną, tačiau dabar komandą papildė tie žaidėjai, kurių labiausiai reikėjo.
– Lorenzo Brownas žaidžia vis geriau ir geriau. Kiek jis yra svarbus sėkmingam komandos žaidimui?
– Jis mus pakelia į aukštesnį lygį. Bet jis yra tik vienas, šiuo metu neturime antro tikro įžaidėjo, kuris galėtų jį keisti. Tai yra problema. Nežinau, ar jam užteks jėgų 100 procentu sužaisti ir antrąją sezono pusę.
Jis jau du kartus patyrė čiurnos traumą, jis pervargo, todėl jam reikia laiko atsigauti. Dėl to aš labiausiai ir nerimauju.
– Ar jis bus pasiruošęs trečiadienio rungtynėms?
– Jis rungtyniaus.
– Į Eurolygą grįžote po 15 metų pertraukos. Ką jums tai reiškia?
– Jei atvirai, tai dabar yra ir FIBA Čempionų lyga, yra ir Europos taurė bei Eurolyga. Seniau buvo tik viena lyga – Eurolyga. Į ją buvo galima patekti laimėjus nacionalinį čempionatą.
Gavęs pasiūlymą iš Belgrado, pamaniau, kad reikia pabandyti dar kartą, pažiūrėti, kaip dirba geriausios organizacijos. Manau, kad viskas gerai, tik rungtynių skaičius yra beprotiškas. Tai yra mano nuomonė. Vis dėlto džiaugiuosi, kad galiu dirbti aukščiausiame lygyje.
– Sakėte, kad dabartinė Eurolyga labai skiriasi nuo tos, kurioje komandos žaidė prieš 15 metų. Kas pasikeitė?
– Mes kalbame tarpusavyje su treneriais, manome, kad visos komandos privalo galėti svajoti vienodai – apie Eurolygą.
Pavyzdžiui, Atėnų AEK klubas, kuriame dirbau ne vienerius metus, negali svajoti apie Eurolygą. Nesvarbu, ar jie taps Graikijos čempionais, jie neturi galimybių. Ką tai reiškia?
Daugybė komandų nusprendė persikelti į FIBA Čempionų lygą, bet ten rungtyniauja komandos, kurių biudžetai arba labai maži, arba gerokai didesni. Čia taip pat yra problema.
Manau, kad Eurolygos esmė turėtų būti kitokia: kiekvieno Europos klubo svajonė turi būti žaisti Eurolygoje ir turėti galimybę į ją patekti.
