EUROLYGA 2023

Lietuvos krepšinį įvertinęs V. Garastas: „O kurį žaidėją pasiimtumėte į savo ekipą – A. Sabonį ar Š. Marčiulionį?“

Lietuva ir krepšinis žengė greta visą šimtmetį, tačiau buvo tokių laikotarpių, kai sportui teko išgyventi ir krizę. „Vis dėlto prisimeni tik geriausią – koks buvo nerealus jausmas, kai 1937-siais lietuviams tapus Europos čempionais visi daužė nuo silkių bačkų lankus ir juos kabino ant sienų, durų, medžių – mėtė į juos kamuolius“, – euforiją prisimena vienas žymiausių šalies krepšinio specialistų 88-erių Vladas Garastas.

Vladas Garstas<br>G.Šiuparys
Vladas Garstas<br>G.Šiuparys
 Vladas Garastas<br>M.Kulbio nuotr.
 Vladas Garastas<br>M.Kulbio nuotr.
 Vladas Garastas<br>M.Patašiaus nuotr.
 Vladas Garastas<br>M.Patašiaus nuotr.
 Vladas Garastas<br>AP nuotr.
 Vladas Garastas<br>AP nuotr.
 Vladas Garastas<br>G.Bitvinsko nuotr.
 Vladas Garastas<br>G.Bitvinsko nuotr.
Arvydas Sabonis<br>G.Bitvinsko nuotr.
Arvydas Sabonis<br>G.Bitvinsko nuotr.
Lietuvos sporto universitetas (LSU) prie Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU), diskusija dėl prijungimo, Vladas Garastas<br>G.Bitvinsko nuotr.
Lietuvos sporto universitetas (LSU) prie Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU), diskusija dėl prijungimo, Vladas Garastas<br>G.Bitvinsko nuotr.
 LKF prezidentas A.Sabonis tęsia V.Garasto pradėtus darbus.<br>N.Povilaitis
 LKF prezidentas A.Sabonis tęsia V.Garasto pradėtus darbus.<br>N.Povilaitis
Vladas Garstas<br>G.Bitvinsko nuotr.
Vladas Garstas<br>G.Bitvinsko nuotr.
Vladas Garstas<br>LR archyvo nuotr.
Vladas Garstas<br>LR archyvo nuotr.
Vladas Garstas<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Vladas Garstas<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Vladas Garstas<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Vladas Garstas<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Vladas Garstas
Vladas Garstas
 Šarūnas Marčiulionis<br>kiti
 Šarūnas Marčiulionis<br>kiti
Daugiau nuotraukų (14)

Lrytas.lt

Mar 11, 2020, 3:10 PM, atnaujinta Mar 11, 2020, 7:43 PM

Lietuva kovo 11-ąją švenčia 30-ąsias Nepriklausomybės atgavimo metines, o šalies krepšinis kitą mėnesį perkops 100 metų gyvavimo ribą.

Tiesa, pirmosios oficialios krepšinio rungtynės mūsų šalyje buvo sužaistos 1922-ųjų balandžio 22 dieną, tačiau bandymai susipažinti su šiuo žaidimu prasidėjo dar 1920-ųjų kovą-balandį.

„Čia kaip ir su mano gimtadieniu. Nors esu gimęs vasario 2 dieną Joniškėlyje, kol tėvai mane atsivežė į Linkuvą, po savaitės pakrikštijo, tai dokumentuose įrašyta, kad gimiau vasario 8-ąją“, – juokėsi dabartinis Lietuvos krepšinio federacijos Garbės prezidentas V.Garastas.

Daugiau kaip 60 metų krepšiniui atidavęs ir ne vieną garsų titulą Lietuvai iškovojęs specialistas tikina, kad jo mėgstama sporto šaka jubiliejų pasitinka geros sveikatos ir nuotaikos.

„Kai mintimis eini per krepšinio gyvavimo laikotarpius, tai matai, kad buvo skausmingų momentų, gal dabar negali sutikti su tam tikromis realijomis, tačiau iš esmės, Lietuvos krepšinis labai nesirgo“, – kalbėjo nuo lengvosios atletikos, plaukimo iki krepšinio kelią nuėjęs biržietis V.Garastas.

Baigęs gimnaziją, dabar jau viena garsiausių krepšinio vardų V. Garastas 1952-siais įstojo į Kūno Kultūros institutą kaip lengvaatletis, bet aštuonerius metus žaidė krepšinį Kauno „Žalgirio“ ekipoje. Baigęs mokslus jis grįžo į Biržus ir iš pradžių įsidarbino sezoniniu plaukimo treneriu sporto mokykloje, o 1958-ais tapo ir jos direktoriumi.

Vėliau sekė darbas rajono sporto komiteto pirmininko pareigose, vadovavimas krepšinio sporto mokyklai, Lietuvos jaunių ir jaunimo rinktinių trenerio pareigos

1979 metais V.Garasto gyvenime „sprogo“ krepšinio bomba: tragiškai tuomet žaidęs Kauno „Žalgiris“ pasikvietė mažai kam žinomą biržietį prie ekipos vairo.

„Kiek žinau, buvau kažkur šeštas specialistas, kuriam buvo siūlytas „Žalgirio“ trenerio postas. Bijojau, bet pagalvojau apie suteiktą šansą“, – prisiminė V.Garastas.

Po to sekė 10 auksinių metų „Žalgiryje“, Tarybų Sąjungos rinktinės vyriausio trenerio pareigos, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę – darbas Čekoslovakijoje.

Kitas V. Garasto gyvenimo tarpsnis – 1992-1996 metai ir bronzos medaliai su Lietuvos rinktine Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse, 1995 metų Europos čempionato sidabras ir iki šiol atsimenamas skandalingas finalas su Jugoslavija.

Baigęs Lietuvos rinktinės trenerio darbą, V. Garastas dirbo Alytuje, konsultavo Lietuvos moterų rinktinę, buvo Lietuvos trenerių asociacijos prezidentu.

2003–2011 metais V. Garastas buvo LKF prezidentas ir jo darbo viršūnę simboliškai vainikavo Lietuvoje 2011-ais surengtas Europos vyrų krepšinio čempionatas.

2011 metų pabaigoje LKF prezidentu buvo išrinktas garsiausias Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis, o V. Garastas, pagerbiant jo nuopelnus Lietuvai, paskelbtas federacijos Garbės prezidentu.

– Esate jau iš tų žmonių, kuris ne tik gali palyginti, tačiau ir pats buvote daugelio įvykių sūkuryje. Kodėl dvi savo laiku konkuravusios sporto šakos – futbolas ir krepšinis – pasuko skirtingais keliais?,lrytas.lt paklausė V.Garasto.

– Žinote, buvo toks praėjusiame amžiuje rusų šūkis: „Viską lemia kadrai“. Krepšinis iš kartos į kartą perduodavo turimas tradicijas – kiekvienas laikotarpis turėjo savo kadrus ar trenerius, tuos žmones, kurie perimdavo tradicijas ir po to jas perduodavo kitai kartai.

Krepšinis šiuo atveju sugebėjo išlaikyti savo tradicijų liniją – tai vienur gerai dirbo krepšinio žmonės, tai kažkur vyko judėjimas, patirtis persiduodavo kitiems, žiūrėk, jau kitoje vietoje krepšinio daigai pradėdavo dygti.

SSRS laikotarpiu Lietuvos futbolas, reikia pripažinti, buvo labai gero lygio. Ir problemos su mūsų futbolu prasidėjo su pirmaisiais Nepriklausomybės atkūrimo metais.

Ir tai jau lėmė ne kadrų klausimas – viską pradėjo griauti pati futbolo federacija, jos vadovai, kurie vietoj savo sporto šakos puoselėjimo suskubo darytis verslus, pirko stakles majonezo kamšteliams gaminti ar kišti pinigus į kažkokius neaiškius sandorius.

Tai buvo esminis persilaužimo momentas – nuo tada prasidėjo Lietuvos futbolo nuosmukis, nes treneriai nesugebėjo be pagalbos tempti futbolo vežimą. Po truputį, federacijai to nejaučiant, futbolas degradavo.

Dar pasakysiu tokį dalyką, kuris yra taip pat labai svarbus – žmonės myli nugalėtojus, o jaunimas eina ten, kur yra pergales. Kai futbolas savo lygio neišlaikė, prigeso, visi atsisuko į krepšinį, kuris rinko pergalių vaisius – trys olimpiados iš eilės su bronza, Europos sidabras, galiausiai 2003 metų Senojo žemyno auksas.

– Tai sporto šakos „griūtis“ dažnai priklauso nuo federacijos požiūrio?

– 1947-siais Lietuvos jauniai futbolininkai tapo SSRS čempionais. Tuomet jau rimtai šalyje dirbo futbolo federacija, o krepšininkų vadovybė buvo vis dar silpna.

Gal ir todėl labai greitai buvo suformuota Vilniaus „Spartako“ futbolo ekipa, kuri po kurio laiko persivadino į „Žalgirį“.

Tačiau ir vėl – futbolui buvo palikta pačiam viską spręsti, nebuvo jokios kontrolės. Jei krepšinyje atsirado taisyklė, jog dešimt metų vienam ar kitam treneriui nepateikus į rinktines savo auklėtinių, jo grupė buvo išformuojama. Bet tokia kontrolė atsirado jau aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. To futbole apskritai nebuvo.

– Tai Lietuvos krepšinyje nebuvo jokių nuopolių?

– Kodėl? Buvo ir labai rimtų. Sakysime 1956-siais pirmoje SSRS Tautų spartakiadoje Lietuva, vedama Butauto, Lagunavičiaus ir Petkevičiaus, užėmė trečiąją vietą, tačiau po to jie pasitraukė iš didžiojo krepšinio. Ir kas tada? Kauno „Žalgiris“ iškart krito SSRS čempionate net iki 14-osios vietos.

Žalgiriečių ekipą perėmęs Vytautas Bimba daugiau kaip 15 metų ieškojo variantų kilstelėti šalies krepšinį į aukštesnį lygį ir tai padarė tik 1971-siais, kai „Žalgiris“ buvo vėl trečias.

Tai buvo labai didelė duobė Lietuvos krepšinyje, kuri parodė Federacijai kas būna, kai nesirūpini savo ateitimi. O dabar šioje duobėje yra mūsų šalies futbolas, tačiau jo vadovai galbūt aiškiai nesuvokia, kad iš jos išbristi bus labai ilgas ir sunkus darbas.

– Šiuo atveju krepšinis dabar Lietuvoje žiba po sėkmės žvaigžde?

– Tai reikia tiesiog melstis, kad turėjome 2011 metų Europos krepšinio čempionatą, kuris tapo puikiu išsigelbėjimu iš galimos krizės: jei nebūtų pastatytos naujos arenos, sunkiai krepšinis karaliautų šalies sporto padangėje. Tiek arenų, tokia infrastruktūra.

Ką futbolas padarė per kelis dešimtmečius, kad atsistotų ant kojų? Esame vos ne vienintelė šalis Europoje, kuri neturi stadiono.

Tiesiog pasižiūrėkime – Kauno „Žalgirio“ stadionas „netikėtai“ virto prekybos centru, Vilniaus „Žalgirio“ stadionas, kuriam pats Dievas liepė būti pačiame sostinės centre ir tapti tikru traukos centru – sunaikintas ir ten dygsta viešbučiai su verslo centrais.

Net Vilniaus jaunimo stadionas, kuriame bėgiojau, tyliai „persiorientavo“ į Seimo rūmų pastatą. Tai ko tas futbolas nori, kodėl jis turi būti aukščiau krepšinio?

Lietuvos futbolo federacija yra kaip tas žmogelis, kuris šaukia, kad myli jūrą, tačiau tai visa gerkle rėkia nuo kranto, net nebandydamas įsėsti į laivelį.

– Per 80 metų laikotarpį, kokį įvykį reikėtų vadinti svarbiausiu šalies krepšinyje?

– Šimtmečio įvykį išskirti yra labai sunku. Kiekvienas laikotarpis turėjo savo karalių, savo komandą. Jei vis dėlto mes kalbame apie Lietuvos krepšinį, kuris yra toks, kokį turime, reikia šnekėti apie 1937 metų ir 1939 metų lietuvių pergales Europos čempionate. Tada buvo pasėta krepšinio bacila. Iki to laiko apie krepšinį pas mus buvo mažai kas žinoma, jis nebuvo populiarus – visur karaliavo futbolininkai.

Po to, jau atkūrus Nepriklausomybę, įspūdingiausiu postūmiu tapo Lietuvos rinktinės bronzinė pergalė 1992 metų Barselonos olimpiadoje.

Dar vienas svarbiausias šalies krepšinio akcentas – 2003-ųjų lietuvių triumfas Europos pirmenybėse.

Jei paimsime tą dešimtmetį – 1992,1996, 2000 metų olimpines bronzas, 1995 metų Europos sidabrą ir 2003 metų auksą – jį galima drąsiai vadinti Lietuvos krepšinio aukso amžiumi.

– Jei yra Lietuvos krepšinio aukso amžius, tai yra ir laikotarpis, kai kažkas buvo nepadaryta. Ko turėtų gailėtis šalis kalbant apie krepšiniui neišnaudotas galimybes?

– Kaip jau sakiau, 2011-ųjų Europos čempionatas buvo labai gerai išnaudotų galimybių laikas: pasistatėme labai daug gerų sporto bazių.

Galima kalbėti apie tuos penkioliką metų, kai iki 1971-ųjų buvo visiškas krepšinio štilis, tačiau visi matė, kas vyksta, buvo steigiamos mokyklos, galvojama, kaip gelbėti situaciją. Tad buvo pasinaudota šansu dar labiau nesusmukti.

Gal reikia tik pasidžiaugti, kad Lietuvos krepšinis neturi ko gailėtis, nes savo šansų nepraleisdavo.

– Kokiam krepšinio žaidėjui Lietuva turėtų pastatyti paminklą?

– Žinokite, dabar yra užmirštas prieškario krepšinio žvaigždė Feliksas Kriaučiūnas.

Jis padarė labai didelę įtaką Lietuvos krepšinio raidai. Pranas Lubinas yra Pranas Lubinas, tačiau F.Kriaučiūnas, atvykęs į Lietuvą iš JAV, sutvarkė visą pasirengimo ir treniruočių kovoms procesą. Jis buvo ir žaidėjas, ir treneris.

Maža to, jis treniravo ir moterų rinktinę, kuri 1938 metais Romoje iškovojo sidabrą. Ar žinote dar nors vieną šalies krepšininką ir trenerį, kuris laimėtų du Europos titulus, o dar ir sidabrą kaip moterų treneris?

Todėl jei klausia, kas yra Lietuvos geriausias treneris, ramiai visada atsakau – Feliksas Kriaučiūnas. Toks buvo laikotarpis, bet jis sudėliojo Lietuvoje viską į lentynėles.

– O save kur nors tarp geriausiųjų trenerių matote?

– Tai ne mano, o kitų reikalas. Bet paminklą tikrai statyčiau F.Kriaučiūnui.

– Tuomet grįžkime prie geriausio Lietuvos krepšininko.

– O jūs turite kitą kandidatūrą? Žinoma, kad Arvydas Sabonis. Aš dar vis noriu skirstyti žaidėjus pagal pozicijas, bet jau suprantu, kad viską lemia ne pozicijos, o profesionalumas. Kartą turėjau ginčą: kalbėjau, kad rinkti geriausiuoju reikia A.Sabonį, man aiškino, kad tokio titulo nusipelnęs Šarūnas Marčiulionis.

Tai to žmogaus paklausiau: jei būtų galimybė, ką imtum į savo komandą? Sako – Sabonį. Sakau jam, vadinasi, jis ir yra geriausias.

Jokios matavimo skalės renkant geriausią žaidėją niekas neturi – vienas greitesnis, kitas šoklesnis, trečias aukštesnis.

– O ką jūs pasiimtumėte į komandą – F.Kriaučiūną ar A.Sabonį?

– Aišku, kad A.Sabonį. Treneris nėra toks svarbus kaip žaidėjas. Kitą vertus, žinant F.Kriaučiūno talentą, galima buvo tikėtis ir kažko neįtikėtino.

Juk 1940-siais olimpiada turėjo vykti Suomijoje, ir jei ne karas ir rusų okupacija, nežinia, ką Feliksas būtų nuveikęs su Lietuvos rinktine žaidynėse.

Manau, tai būtų triumfas, nes lietuvių ekipos amžiaus vidurkis buvo 25 metai. O po to turėjo dar vykti ir 1941 metų Europos pirmenybės...

– Pakalbėkime apie Kauno „Žalgirio“ klubą. Kodėl ši ekipa, įkurta 1944-siais, tapo Lietuvos krepšinio flagmanė?

– Kauno „Žalgirio“ sporto draugija buvo įkurta dar tebevykstant Antrajam pasauliniam karui. Kai kada pagalvoju, kodėl be visokių „Dinamo“, „Lokomotiv“, „Darbo rezervų“, „Nemuno“ ar „Spartako“ draugijų buvo leista įkurti lietuvišką pasididžiavimą skleidžiančią draugiją.

Ir turi tik vieną paaiškinimą: prie Žalgirio vietovės buvo sutriuškintas Kryžiuočių ordinas arba paprasčiau – vokiečiai. Tai rusams tiko, buvo bendras priešas, todėl neįžvelgė lietuviškumo.

Taip jau atsitiko, kad Kaunas ir Vilnius pasidalino – buvusi Kauno „Bangos“ futbolo komanda persikėlė į Vilnių su Benjaminu Zelkevičiumi priešakyje, o krepšinis taip ir liko Kaune. Tad Kaune įsišaknijo krepšinio ekipa.

Vilnius taip pat pabandė įkurti Vilniaus „Žalgirio“ krepšinio klubą, kuris po metų tapo „Plastikas“, o 1964-siais treneris Zenonas Sabulis sužinojo, kad jo asistentas Antanas Paulauskas tapo perpavadinto iš „Plastiko“ į „Statybą“ strategu.

Bet negaliu pasakyti, kad Kauno „Žalgiris“ taip jau iškart buvo flagmanas: sakysime, 1979-siais „Statyba“ SSRS čempionate buvo trečia, o „Žalgiris“ – vos vienuoliktas. Būtent tuomet įvyko lūžis, kai Kaunas padarė viską, kad krepšinis sugrįžtų – pakeisti treneriai, žaidėjai, atsirado talentingi krepšininkai ir Arvydas Sabonis.

– Tai tada ir atsirado žodis „antroji religija“?

– Man patinka serbo Aleksandro Trifunovičiaus pasakyti žodžiai – jis juk treniravo tiek Kauno „Žalgirį“, tiek ir Vilniaus „Lietuvos rytą“.

Jis man yra leptelėjęs: „Jūs sakote, kad krepšinis pas jus yra antroji religija, tačiau kažkodėl kunigus šiai religijai samdotės iš kitur“.

Kai buvau Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu, man siūlė, kad nacionalinei ekipai vadovautu užsienietis, tai pasakiau, kad tik per mano lavoną.

Aš iki šiol negaliu pasakyti, kad krepšinis yra mūsų antroji religija, nes iš tiesų, pas mus komandose labai daug tų užsienio kunigėlių, o mūsų vietiniai krepšininkai priversti labiau būti statistais.

– Ar galėtumėte įvardinti vieną iš Lietuvos rinktinių, kuri taptų visų laikų auksine krepšinio ekipa?

– Deja, kaip ir jau esu minėjęs, yra savo laiko karaliai. Logiškai tariant, geriausia ekipa yra 2003 metų Europos čempionė. Tačiau visi atsimename 1995 metų rinktinę su A.Saboniu ir Š.Marčiulioniu priešakyje.

Ar ji blogesnė buvo už po 8 metų suburtą komandą? Abejoju. Bet kriterijus tik vienas – apdovanojimai.

Kaip sakoma, viską lemia galutinis rezultatas, nes kitaip niekaip neišmatuosi to gerumo. Tai ne lengvoji atletika, kur nubėgai greičiau, diską numetei toliau...

– Lietuvos krepšinis ir skandalai. Ar galime sakyti, kad sporto šaka yra skandalinga?

– Ne, ji neskandalinga. Nes SSRS laikais niekas neleido jokių skandalų laikraščiuose, o gandai būdavo laibai perdėti – kažkas kažką pasakė apie tai, ką kiti pasakė.

Garsiausias skandalas buvo susijęs su manimi, kai mano žodžiai buvo ištraukti iš konteksto po „Žalgirio“ skaudaus pralaimėjimo.

Tuomet mane, Lietuvos krepšinio federacijos prezidentą, klausinėjo apie legionierius, o po to parašė, jog mano žodžiai skambėjo rasistiškai.

– Po jūsų prie Lietuvos krepšinio federacijos vairo stojo Arvydas Sabonis. Tai buvo jūsų siūlymas kviesti jį į šį postą. Dabartinė legenda yra kritikuojama dėl vadovavimo federacijai – Tarptautinėje organizacijoje mūsų balsas nėra girdimas, šalies viduje tarp visuomenės ir vadovo komunikacijos taip pat nėra. Kaip jūs vertinate A.Sabonio prezidentavimą?

– Matote, mes tuomet ėmėm pavyzdį iš Graikijos, Serbijos ar Italijos, kur garsūs buvę krepšininkai vadovavo federacijoms.

Mums po 2011 metų Europos čempionato labai reikėjo autoritetingo vadovo, nes iš esmės, juk vadovui reikėjo eiti ištiesus ranką. Tai reikia lėšų, reikia išsikovoti vieną ar kitą nuolaidą – be autoriteto nieko nebus.

Vis dėlto reikia ir A.Sabonį suprasti – jis dirba kaip gali, tačiau ir tas infarktas turėjo įtakos ir dabar su sveikata nėra gerai.

Jei reikėtų įvertinti jo aštuonerius vadovavimo metus, tai reikia pasakyti, kad nieko blogo Lietuvos krepšinyje tikrai neįvyko.

Kažkas kaltina Arvydą, kad jam esant rinktinės nieko nelaimi – bet juk jis netreniruoja ekipų, Federacijos darbas yra organizuoti varžybas, surinkti komandas toms kovoms. Manau, nereikėtų blogai kalbėti apie A.Sabonį.

Yra sporto šakų, kuriose apskritai nieko nevyksta, bet labai žiūrime į tą organizaciją, kuri labiausiai stengėsi.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.