EUROLYGA 2023

Estijos krepšinio pažiba H. Endenas, iškeitęs „Žalgirį“ į CSKA: „Kaune buvo durnynas“

Vienas garsiausių Estijos krepšininkų Heino Endenas jaunystėje atidavė duoklę Talino „Kalev“ ekipai ir, būdamas 24 metų, patraukė į galingiausią tuomet SSRS klubą – Maskvos CSKA. Ten jis kariškių klubui atstovavo šešerius metus ir pateko į taip vadinamą „Aukso karštinę“, kai dėl čempionų titulo ketverius metus iš eilės aikštėje grūmėsi CSKA ir Kauno „Žalgiris“ su Arvydu Saboniu priešakyje.

 Heino Endenas ir Rimas Kurtinaitis<br> RIA Novosti nuotr.
 Heino Endenas ir Rimas Kurtinaitis<br> RIA Novosti nuotr.
CSKA komandos dvikova su Kauno „Žalgiriu“<br> RIA Novosti nuotr.
CSKA komandos dvikova su Kauno „Žalgiriu“<br> RIA Novosti nuotr.
 Rimas Kurtinaitis ir Heino Endenas<br> RIA Novosti nuotr.
 Rimas Kurtinaitis ir Heino Endenas<br> RIA Novosti nuotr.
 Valdemaras Chomičius ir Heino Endenas<br> heino.enden. facebook.com nuotr.
 Valdemaras Chomičius ir Heino Endenas<br> heino.enden. facebook.com nuotr.
 Krepšininkų vakaronė<br> heino.enden. facebook.com nuotr.
 Krepšininkų vakaronė<br> heino.enden. facebook.com nuotr.
SEB BBL finalo ketvertas Tartu. Treneris Rimas Kurtinaitis ir Heino Endenas.<br>G.Šiupario nuotr.
SEB BBL finalo ketvertas Tartu. Treneris Rimas Kurtinaitis ir Heino Endenas.<br>G.Šiupario nuotr.
Buvęs krepšininkas, krepšinio agentas Heino Endenas.<br>G.Šiupario nuotr.
Buvęs krepšininkas, krepšinio agentas Heino Endenas.<br>G.Šiupario nuotr.
 Estijos krepšinio legenda Heino Endenas su sūnumi.<br>G.Šiupario nuotr.
 Estijos krepšinio legenda Heino Endenas su sūnumi.<br>G.Šiupario nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

2020-05-05 06:08, atnaujinta 2020-05-05 08:14

Žinomas Estijos krepšininkas, kuriam sukako 60 metų, davė didelį interviu portalui mačtv.ru, kuriam papasakojo apie savo gyvenimą Maskvoje, akistatas su „Žalgiriu“.

Pasirodo, kad H.Endenas buvo kviečiamas žaisti į Kauną, tačiau apsisprendė būti CSKA klubo dalimi. Pasibaigus krepšininko karjerai jis buvo ir treneriu, ir laikraščio redaktoriumi Australijoje, ir sporto komentatoriumi televizijoje.

Pateikiame įdomesnius su Lietuva susijusius H.Endeno atsakymus į klausimus.

Kaip jūs iš „Kalev“ ekipos prasimušėte į jaunimo rinktinę, su kurią laimėjote Europos čempionatą?

– Patekti į bet kokią sovietinę rinktinę buvo išprotėjusiai sunku. Atsimenu, kai kartą, vaikščiojant po suomių miškus, aš tada sugebėjau suorganizuoti CSKA klubui stovyklą Suomijoje, įžaidėjas Stanislavas Jeriominas paklausė: „O tu nors kada nors susimąstei, iš kiek žmonių mus atrinko į komandą?“.

Tada pasakiau, kad ne, o po to pastoviai apie tai galvojau. Neseniai į feisbuką įdėjau 1985 metų SSRS rinktinės nuotrauką, tai mano draugas suomis po ją parašė: „Vien tik patekti į tokią kompaniją – išprotėjęs dalykas“.

Aš turėjau be kitą ko labai rimtą problemą – 1974-siais medikai man diagnozavo tuberkuliozę. Uždraudė treniruotis ir liepė metus gulėti ligoninėje. Sakė, iki 1975 metų pavasario viskas bus gerai. Bet gerai nebuvo – ligoninėje voliojausi trejus metus.

– Kodėl taip ilgai?

– Niekaip negalėjo išgydyti, nes mano organizmo resursai buvo nukreipti į staigų kūno augimą. Pirmus metus apskritai neišleido iš ligoninės, antrus ir trečius – leido namo per atostogas ir savaitgalius.

Be kitą ko – tuo metu gulėjau ligoninėje su rusu jaunuoliu, tai jis bandė su manimi kalbėtis estiškai, o aš – rusiškai. Rinkau žodžius, kuriuos savo laiku buvau išmokęs kieme gainiodamas futbolo kamuolį.

– Tuberkuliozė sutrukdė krepšiniui?

– Mano plaučių apimtys labai didelės, taip kad liga nieko nesutrukdė. Iš ligoninės išėjau 1977 metų birželio 13 dieną, bet mane vis kaskart iš jos ištraukdavo treneriai dėl jaunimo turnyrų.

Po mėnesio laisvės mane vienas pažįstamas treneris pasiėmė kartu į talentingų estų jaunųjų krepšininkų stovyklą, dar po mėnesio atsidūriau „Kalev“ komandos treniruotėse, o jau lapkritį vykau į Jesintukų kurortą į SSRS jaunimo rinktinės treniruotes.

Važiavau ir galvojau – na koks iš manęs rinktinės žaidėjas, kai iš ligoninės dėl tuberkuliozės išėjau prieš pusmetį. Pamąsčiau, aj, gerai, pasižiūrėsiu į tikrus meistrus ir sugrįšiu.

Apsigyvenau viename kambaryje su Valdemaru Chomičiumi, pradėjau treniruotis ir pamačiau, kad susitvarkau su krūviais. Ta stovykla man davė labai rimtą postūmį į priekį.

– Jus prisiviliojo į CSKA tuometinis SSRS rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis?

– Jis sugebėjo manyje įžiebti naują krepšininko tipą – dvimetrinį universalų gynėją. Po 1979 metų SSRS Spartakiados, kur buvau pripažintas geriausiu jaunuoju krepšininku, A.Gomelskis mane paėmė į treniruočių stovyklą JAV.

Man devyniolika, o aplink tik žvaigždės – Belovas, Jeriominas, Žigilijus, tačiau treneris specialiai jaunimui sudarė itin komfortiškas sąlygas, įskiepydamas, kad reikia pasitikėti savimi, todėl aš žaidžiau neblogai.

Jis mane prašė daryti tai, ką mokėjau geriausiai ir mėgau – žaisti komandai. Jis sakė – „Sūneli, pamaitink didelius kamuoliais“ ir prašė stabdyti varžovų lyderius.

Tiesa, pirmą savo tarptautinį turnyrą buvau priverstas praleisti 1981-siais, nes pasukau koją treniruočių stovykloje Novogorske.

Tačiau 1983-siais jau Estijoje žinojo, kad pereinu į Maskvos CSKA. Per stovyklą Suchumyje A.Gomelskis mane išsikvietė į savo kabinetą ir sako: „Heino, man paskambino iš Talino ir pasakė, kad tu savaitgalį gėrei ir linksminaisi su prostitutėmis“.

Pasakiau jam, kad jis mane jau žino keturis metus, tai tik jo teisė tikėti ar netikėti tokiomis žiniomis.

Kitą rytą A.Gomelskis priėjo ir pasakė: „Sūneli, nesijaudink. Žinau tave ir tikiu tavimi.“ Jis į žaidėjus žiūrėjo kaip į savo vaikus ir gelbėjo iš įvairių sunkių situacijų. Jis tą vakarą norėjo pajusti, ar aš pradėsiu teisintis. O už ką? Gėrė visi, tačiau visi žinojo saiką – aš sau leisdavau tik šampano taurę.

– Šitas skambutis iš Talino buvo kerštas, kad pereinate į CSKA?

– Greičiausiai kad taip. Pavydas ir visi kiti reikalai. Į Maskvos CSKA buvau kviečiamas dar 1981 metais, bet norėjau padėti „Kalev“ ekipai ir todėl likau klube. Be to, dėl tuberkuliozės gavau atidėjimą ir neturėjau tarnauti SSRS kariuomenėje.

Kai perėjau į CSKA, man pusmetį niekas iš Estijos neskambino. Tik kai pamatė, kad žaidžiu startiniame penkete – atšalimas baigėsi.

Pasakysiu dar kiečiau – neperėjęs į Maskvos klubą 1981-siais aš labai daug ką praradau kaip krepšininkas. Treniruotės „Kalev“ ekipoje buvo silpnesnės nei CSKA.

Manęs niekas negalėjo sulaikyti nuo šio žingsnio – man buvo taip lengva tai padaryti, kad net pačiam buvo koktu. Tam, kad nedegraduočiau, turėjau palikti Taliną.

Mane pas save norėjo matyti ir Kauno „Žalgiris“. Ypač įkalbinėjo V.Chomičius ir Sergejus Jovaiša.

Sakė, kad įkiš kažkur į Lietuvos armiją. Aš pasakiau: „Jūs turite labai gerą komandą. Bet jei pereisiu pas jus, tai tarp Maskvos, Lietuvos ir Estijos prasidės karas.“ Tikrai būtų nemaloni situacija. Svarbiausia, kad CSKA mane pasikvietė anksčiau nei Kaunas.

– Kuo įsiminė pirmasis finalas dėl SSRS čempiono titulo su „Žalgiriu“?

– Labai stiprūs jausmai – pirmasis kartas, kai išėjau CSKA starto penkete tame Kauno ažiotaže. Ten buvo tikras durnynas.

Tada mes laimėjome seriją ir už pergalę mums priklausė premija po 300 rublių, tačiau davė tik po 100 ir paaiškino: „Gynybos ministras pasakė, kad laimėjote neužtikrintai“.

Po to pralaimėjote „Žalgiriui“ tris super finalus iš eilės. Kada buvo apmaudžiausia?

– 1985-siais mes be jokių šansų nusileidome Maskvoje, o antrame mače Kaune pirmavome tai mes, tai jie.

Dėl traumos praktiškai negalėjau bėgioti, sėdėjau ant atsarginių žaidėjų suolo. Rungtynių pabaigoje prie manęs priėjo antrasis treneris Zurikas Chromovas ir sako: „Heino, gali tris taškus įmesti?“. Pasakiau, kad jei nereikės bėgioti – įmesiu. Ir mane išleido į aikštę.

Mes pralaimėjome dviem taškais. Aš atsistojau kairiame kampe, o mane dengė S.Jovaiša. Tuo metu Tarakanovas suko, suko, suko kamuolį ir pamatė, kad S.Jovaiša šiek tiek užsižiūrėjo ir jį atidavė man.

Kai jau rengiausi mesti, buvo likusios 2,5 sekundės. Bet tuo metu pasigirdo finalinis teisėjo šūvis, kuris reiškė rungtynių pabaigą. Aš pataikiau tą tritaškį, tačiau vietoj mūsų pergalės ir trečiojo mačo, čempionu tapo „Žalgiris“.

Tuo metu tribūnoje sėdėjęs latvis Valdis Valteris patvirtino pasakęs: „Mačiau, tau metant buvo likusios dar dvi su puse sekundės“.

– O 1987 metais?

– Dar apmaudesnis variantas. Aš kelis kartus peržiūrėjau trečią finalo mačą ir manau, kad pagrindiniu mūsų komandos pralaimėjimo autoriumi tapo treneris Selichovas.

Mes pirmavome dvidešimt taškų, o jis sumanė eksperimentuoti su keitimais, per anksti apsiramino.

– Buvo sunku žaisti Kaune?

– Po rungtynių pradžios visada koncentruodavausi tik žaidimui – tribūnų tiesiog nepastebėdavau. Net su teisėjais nesiginčydavau ir negaudavau techninių pražangų.

Išvykose aš niekada nepasimesdavau. Kai treniravau Suomijoje komandą, mes važiavome į išvykos akistata ir vienas krepšininkas pasakė: „Mes vis tiek šiandien pralaimėsime“.

Aš jam „Ką, ką tu pasakei?“. Jis man pakartojo, kad žaisime išvykoje. Rėkdamas jam atsakiau: „Ir kas? Ten lankai aukščiau ar kamuolys kitoks?“. Varžovų aikštė yra tik psichologinis faktorius, kurį žmogus pas sau įsikala į galvą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.