Kartu su uteniškiais Katare svečiuojasi ir 3x3 krepšinio asociacijos įkūrėjas Rolandas Skaisgirys, nusprendęs „Dohos Masters“ įspūdžius aprašyti savo dienoraštyje.
Pirmajame dienoraščio įraše – R. Skaisgirio mintys apie neįprastą skrydį, gerą „Juventus“ nusiteikimą, sužadintą norą keliauti ir slegiantį viešbučio kambarį, iš kurio ištrūkti – jokių variantų.
R. Skaisgirio dienoraščio įrašas: „Į Dohą išskridome pirmadienį. Lėktuve visiems reikėjo būti ir su skydais, ir su kaukėmis, nusiimti galima tik valgant ir geriant. Kadangi aptarnaujančio personalo daugiau nei skrendančių žmonių, kiekvienas turėjome po asmeninį aptarnautoją. Todėl valgyti ar gerti gali tiesiog nuolat. Jausmas kaip privačiame lėktuve, nes be mūsų buvo gal dar kokie penki keleiviai.
Gali kartoti kiek nori ir ką nori. Skrydžio kainą tikrai atmušėme. Vyrai, aišku, keliavo žaisti, todėl sau leido ne viską, bet aš puikaus serviso tikrai neatsisakiau.
Iš Berlyno skridome beveik septynias valandas, kurios, kaip suprantate, neprailgo ir, regis, visiškai netrukus nusileidome Katare. Dohos oro uostas yra vienas didžiausių pasaulyje, o šį kartą atrodė kaip Marsas – erdvė didelė ir ji visa tavo. Atrodo, kad oro uostą atidarė dėl tavęs.
Beveik tuo pat metu nusileido keli lėktuvai, atvyko ir mūsų varžovai: Ryga, Lozana, Princetonas, Harlemas. Greitai gavome po žmogų, kuris nuvedė į apsaugos zoną, ten visiems tvarkingai atliko COVID-19 testus. Šiaip ir vėl – aukščiausio lygio aptarnavimas.
Užtrukome, nes pateikiant dokumentus katariečiams buvo labai sunku įskaityti Skučo pavardę. Trumpa ta pavardė, bet jiems pasirodė labai sudėtinga. Tiek sudėtinga, kad suabejojo, ar reikia čia jį praleisti. Žaidėjai tada juokavo, sakė „ačiū, kad palydėjai, Skučai, o dabar skrisk atgal.“
Pasaulio, išėję iš oro uosto, matėme nedaug – tik pro mašinos ir viešbučio langą. Bet tai, ką pamačiau, sukėlė didžiulį norą vėl keliauti po pasaulį – jokių eilių nėra, žmonių mažai ir gatvėse, ir oro uoste, niekas niekur nevėluoja. Eini kaip fantastiniame filme, lyg pasaulis būtų tavo. Oras Katare, tarp kitko, taip pat nuostabus – dieną 32°C, o vakare apie 25-26°C.
Tik taisyklės labai griežtos. Nors po poros parų, sulaukus neigiamų testų rezultatų, sulaukėme laisvės, galiu pasakyti, kad ta laisvė – ne kažką. Galima nueiti tik į fitneso centrą ir naudotis kambarių tarnybos paslaugomis – jokio baro, baseino ar kitokių pramogų.
Neišėjiimas iš kambario – keistoka patirtis. Kambaryje nėra baro, todėl tenka graužti nykštį. Viskas, ką darau – skaitau ir žiūriu serialus. Per TV rodo visą pasaulį: nuo CNN iki BBC ar „Al Jazeera“. Radau būdų pažiūrėti ir „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje.
Maistą atneša į kambarį, bet procedūra tokia, kad pirmą kartą pasijaučiau lyg sirgčiau raupsais: aptarnaujantis personalas pabarškina į duris, o jas atidarius maistas paduodamas dežutėse ir kaip įmanoma stengiantis laikytis 2 metrų atstumo. Viešbutyje mes nuo visų atskirti – yra atskiras įėjimas, vienas liftas, kuriuo galime važinėti, o visos komandos apgyvendintos per du aukštus.
Maistas super. Tai gali tapti problema – tiek apsiėsiu, kad nutuksiu.
Dabar jau nekantrauju pamatyti, kaip atrodys pats turnyras. Silpnų komandų čia nėra, bet mūsų vyrai juokauti nenusiteikę.
Šiuo metu uteniškiai, kaip ir aš, yra kambariuose ir skautina kitas komandas. Chebra atvažiavo laimėti, nori gerai pasirodyti. Jie rimtai žiūri į tai, supranta tiek taškų, tiek pinigų reikšmę ir jau nėra jokių chi chi cha cha. Daugmaž vieni kitus pažįsta ir žino, kas ir kaip žaidžia. Vyrai nusiteikę gerai ir kovingai, o tai man patinka.“
