Danai pergalę iškovojo per paskutines 30 sekundžių, kai įmetė 4 taškus, o lietuviai neatsakė niekuo.
Atrodo, kad Lietuva neįvertino grupėje be pergalių žengusios danų ekipos – jos sudėtyje nebuvo lyderių, tad mūsų komanda mažiausiai planavo užmėtyti svečius kepurėmis.
Danija savo istorijoje turi liūdną pasiekimą – jie prieš 70 metų Europos pirmenybėse buvo pralaimėję 104 taškų skirtumu. Tad penktadienį „Siemens“ arenoje specialistai kalbėjo apie Lietuvos pergalę 25 taškų skirtumu.
Ir atrodė, kad prognozės išsipildys – lietuviai jau pirmosiomis minutėmis pabėgo 10:2. Bet danai ramiai naudojosi lietuvių padriku žaidimu bei klaidomis ir pasivijo šeimininkus.
Antrojo kėlinio pradžioje Lietuva susikrovė 10 taškų persvarą – 32:22 ir atrodė, kad pasipriešinimas baigtas.
Bet apie tai galvojo tik lietuviai – danai atkakliai kabinosi į žaidimą ir ne tik trečiame ketvirtyje pasivijo mūsų šalies ekipą, tačiau po 30 min. kovos pirmavo 60:59, o lemiamo kėlinio pradžioje net susikrovė 5 taškų pranašumą 64:59.
Tik Deivido Gailiaus ir Mano Kalniečio tritaškiai vėl leido Lietuvai susigrąžinti persvarą – 65:64. Šeimininkų ekipą terorizavo Gabrielis Lungbergas, kuris įpusėjus kėliniui buvo įmetęs 26 taškus.
Jam vedant likus grumtis 3 minutes danai jau pirmavo ir šešių taškų skirtumu 73:67. Priešpaskutinę minutę D.Gailius išlygino rezultatą 73:73.
Danai ir vėl pabėgo, bet J.Mačiulio dvitaškis ir vėl sugrąžino pusiausvyrą 76:76.
Paskutinėje savo atakoje G.Lungbergas pelnė du taškus ir Lietuvai išlyginti rezultatą buvo likę 18 sekundžių.
Mūsiškiai ne tik nepataikė, tačiau ir buvo priversti bauduoti, o du metimus įmetę danai triumfavo.
Lietuva: Deividas Gailius 16, Tomas Dimša 15, Marekas Blaževičius 10 (4/4 dvit.), Regimantas Miniotas 8 (5 atk. kam.), Arnas Velička 6 (4 rez. perd.), Eimantas Bendžius (6 atk. kam.) ir Mindaugas Kuzminskas – po 5, Mantas Kalnietis ir Jonas Mačiulis po 4, Laurynas Birutis 3.
Danija: Gabrielis Lundbergas 28 (7 atk. kam., 4 rez. perd.), Mathiasas Bakas Christensenas 13 (3/4 trit.), Jonas Zohore’as ir Adama Darboe (1/4 trit.) – po 8.
Rungtynių statistika:
Lietuva – Danija
Dvitaškiai: 21/34 (61,76 proc.) – 17/32 (47,22 proc.)
Tritaškiai: 7/23 (30,43 proc.) – 9/23 (39,13 proc.)
Baudų metimai: 13/21 (61,9 proc.) – 19/23 (82,61 proc.)
Atkovoti kamuoliai (puolime): 37 (15) – 28 (11)
Rezultatyvūs perdavimai: 15 – 11
Perimti kamuoliai: 6 – 7
Klaidos: 15 – 12
Blokai: 0 – 2
Naudingumas: 82 – 79
Krepšinyje skambiai nesireiškiantys danai atrankoje prieš tai 71:75 nusileido Čekijai ir 72:88 grupės lyderei Belgijai.
Tuo tarpu lietuviai nepasipriešino tiems patiems belgams 65:86, tačiau įveikė čekus 97:89.
Amžinas rekordas
Kalbant apie įspūdingiausius Europos krepšinio pirmenybių rekordus, Danijos pavadinimas minimas dažnai. Tačiau patys danai klausytis apie šį rekordą visai nenorėtų, nes XX amžiaus viduryje – 1953 metų gegužės 25 dieną – padarytas įrašas byloja, kad Danijos rinktinė Senojo žemyno pirmenybėse SSRS krepšininkams pralaimėjo milžinišku 104 taškų skirtumu.
Šiais laikais, ir žaidimui, ir krepšinio varžybų struktūrai neatpažįstamai pasikeitus, sunku įsivaizduoti, kad per Europos pirmenybes kuri nors komanda sutriuškintų varžovus triženkliu skirtumu. Tad danams nemalonias emocijas sukeliantis rekordas gali likti nepasikeitęs amžinai.
Per tas rungtynes, kurias SSRS rinktinė laimėjo rezultatu 118:14, vien vidurio puolėjas Algirdas Lauritėnas įmetė 22 taškus – daugiau nei visa Danijos komanda. O lietuvis net nebuvo rezultatyviausias nugalėtojų žaidėjas. Beje, SSRS rinktinės aprangą tuomet vilkėjo dar trys Lietuvos krepšininkai: Kazimieras Petkevičius, Justinas Lagunavičius ir Stepas Butautas.
Rankininkų komanda
Anų laikų Danijos rinktinės bejėgiškumą lengva paaiškinti. Danai buvo ką tik pradėję žaisti krepšinį, šalyje net nebuvo rengiamos nacionalinės pirmenybės (pirmosios įvyko 1958 metais), o Danijos krepšinio rinktinės žaidėjai iš tiesų visai nebuvo krepšininkai.
XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje per Europos krepšinio pirmenybes Danijai atstovaudavo rankininkai, tik kartais per treniruotes į rankas paimdavę didesnį kamuolį.
Krepšinis Daniją pasiekė daug vėliau nei kitas Europos šalis. Naujas žaidimas Kopenhagoje buvo pristatytas tik po Antrojo pasaulinio karo, kuomet Danijos Kūno kultūros instituto sporto inspektorius ir Danijos rankinio federacijos pirmininko pavaduotojas Nielsas Petersenas (1892-1975) paprašė, kad krepšinį viešai parodytų po karo Europoje likę JAV kariškiai. 1946 metais jų rungtynes stebėjusiems Kopenhagos sportininkams „amerikietiška rankinio versija“ visai patiko, todėl rankinio komandų žaidėjai pradėjo kartais žaisti krepšinį norėdami paįvairinti savo treniruotes.
Nors krepšinis šiems sportininkams nebuvo pagrindinė sporto šaka, nauju žaidimu užsidegęs N.Petersenas, kuris 1947 metais tapo pirmuoju ką tik įkurtos Danijos krepšinio federacijos (DBBF) pirmininku, įkalbėjo juos nuvykti ir į Europos krepšinio pirmenybes. Juolab kad tais laikais krepšinio geografija dar nebuvo labai plati, atrankos turnyrai nebuvo rengiami ir žemyno pirmenybėse galėjo dalyvauti visos šalys.
Šeštajame dešimtmetyje danai žaidė trejose Europos pirmenybėse. Jau pirmosiose rungtynėse, kurios vyko 1951 metų pavasarį Paryžiuje, Danijos rinktinė triuškinamai pralaimėjo SSRS komandai 13:109. Tačiau per kitas dienas paaiškėjo, kad į turnyrą atvyko kelios dar silpnesnės komandos. Danai pasiekė pergales prieš Liuksemburgo, Škotijos bei Portugalijos krepšininkus ir tarp 18 komandų užėmė 14-ąją vietą.
Prasčiau sekėsi 1953 ir 1955 metų Europos pirmenybėse. Jose Danijos rinktinė nelaimėjo nė vienerių rungtynių.
Keli Europos krepšinio pirmenybėse dalyvavę sportininkai (Erikas Wilbekas, Peteris Tantholdtas, Ove Nielsenas, Erikas Melbye, Johnas Christensenas) tuo metu žaidė XIX amžiaus pabaigoje Danijos sukurto ir šioje šalyje nepalyginamai populiaresnio žaidimo rankinio rinktinėje. Vis dėlto didžiausia komandos garsenybė buvo Knudas Lundbergas (1920-2002), kuris šeštajame dešimtmetyje buvo net trijų Danijos rinktinių (futbolo, rankinio ir krepšinio) kapitonas ir tapo keturių žaidimų (dar ir kriketo) Danijos čempionu.
K.Lundbergas ryškiausią pėdsaką paliko Danijos futbolo istorijoje. Jis buvo rinktinės kapitonas, kai danai 1948 metais laimėjo Londono olimpinių žaidynių bronzos medalius. Lėtą, bet technišką futbolininką kvietė keli Vokietijos klubai ir netgi „Barcelona“, tačiau jis nenorėjo išvykti iš tėvynės ir atsisakė tapti profesionalu.
„Futbolą žaisdavome du mėnesius pavasarį ir tris mėnesius rudenį. Rankinį ir krepšinį buvo galima žaisti žiemą. Vis dėlto man labiausiai patiko futbolas. Kartą atsisakiau žaisti rankinio rinktinėje, nes tuo pačiu metu vyko „Gladsaxe“ futbolo komandos rungtynės. Po to manęs nebekvietė į rankinio rinktinę“, – atsiminimų knygoje rašė visą karjerą „Gladsaxe“ komandose žaidęs K.Lundbergas.
Sporto mediko išsilavinimą įgijęs K.Lundbergas turėjo Daktaro pravardę, bet pagal specialybę nedirbo. Baigęs sportininko karjerą, jis tapo sporto žurnalistu, parašė daugiau nei pusšimtį knygų sporto ir sveikos gyvensenos temomis, dalyvavo kuriant „Faxe Kondi“ gaivinamąjį gėrimą.
2005 metais K.Lundbergas buvo išrinktas tarp dvylikos labiausiai pasižymėjusių visų laikų Danijos sporto asmenybių.
Tylos dešimtmečiai
Rinktinei dvejose iš eilės Europos pirmenybėse nelaimėjus nė vienerių rungtynių, Danijos krepšinio vadovai nusprendė, kad daugiau kolekcionuoti triuškinamus pralaimėjimus neverta. Danai visą dešimtmetį net nekišo nosies į tarptautines varžybas ir jėgas vėl išbandė tik 1967 metais, kai padavė paraišką dalyvauti Europos pirmenybių atrankos turnyre.
Nuo tada Danijos rinktinė retai praleisdavo žemyno čempionatų atrankos turnyrus, bet dažniausiai iškrisdavo pirmajame atrankos etape, kuriame kovodavo tik silpniausios Europos komandos. Danijos rinktinės varžovai būdavo kitų Skandinavijos šalių, Liuksemburgo, Didžioios Britanijos šalių, Airijos, Kipro, Portugalijos krepšininkai. Kartais danai įveikdavo šias komandas, bet vienos ar dviejų pergalių neužtekdavo, kad patektų į kitą atrankos etapą ir galėtų susirungti su aukštesnio lygio varžovais.
Garsių klubų viešnagės
Danijos krepšininkai geresnę galimybę pačiupinėti Europos krepšinio žvaigždes turėjo žemyno klubų turnyruose. Nors Danijos komandos Europos turnyruose dalyvaudavo ne kiekvieną sezoną, aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose į šią šalį žaisti oficialių rungtynių buvo atvykę Madrido „Real“, Zagrebo „Cibona“, Sarajevo „Bosna“, Maskvos CSKA, Tel Avivo „Makabi“. Europos turnyrų burtai ypač „pamėgo“ į Daniją siųsti „Real“ krepšininkus. Jie su Danijos komandomis žaidė triskart.
Suprantama, Danijos klubai garsiems varžovams nepasipriešindavo. Danams būdavo sudėtinga kovoti net su varžovais iš ne krepšinio valstybių. Pavyzdžiui, 1961 metų rudenį pirmasis langą į Europą pramušęs Kopenhagos SISU klubas Europos Čempionų taurės pirmajame etape atsakomąsias rungtynes Helsinkio „Kisa Toverit“ komandai išvykoje pralaimėjo 53 taškų skirtumu.
Vėliau varžovai Danijos komandas triuškino ir dar žiauresniu skirtumu. Itin negailestinga buvo Prahos „Slavia“, kuri 1970 metų rudenį nugalėjo Kopenhagos „Virum“ komandą 146:42.
XX amžiuje Danijos klubai žemyno turnyruose žaidė 54 rungtynes, bet per jas pasiekė vos tris pergales. Pirmasis 1981 metų rudenį pasižymėjo „Skovlunde“. Šis klubas Europos Taurių laimėtojų taurės pirmajame etape du kartus nugalėjo Norvegijos komandą „Sandvika“. O 1995 metų pabaigoje tikrą Danijos krepšinio sensaciją sukūrė „Århus“, R.Koračo taurės pirmojo etapo pirmosiose rungtynėse išvykoje 113:95 įveikęs Pezinoko „Slovakofarma“ klubą iš Slovakijos. Orhuso krepšininkai namie pralaimėjo atsakomąsias rungtynes 95:102, tačiau varžovų aikštėje sukauptos persvaros užteko, kad patektų į kitą etapą.
„Magico avantiūra“
Prieš du dešimtmečius Danijoje įskelti krepšinio kibirkštį bandė Lietuvos sporto legenda Šarūnas Marčiulionis ir buvusi NBA superžvaigždė Magicas Johnsonas.
XX amžiaus pabaigoje Baltijos ir Skandinavijos šalyse pradėjo veikti Š.Marčiulionio iniciatyva įkurta Šiaurės Europos krepšinio lyga (NEBL), kurios steigėjai tikėjosi išjudinti ir suvienyti visą Šiaurės Europos krepšinį. Iš pradžių NEBL turnyre dalyvavo tik trijų Baltijos šalių, Suomijos ir Švedijos klubai, bet geografija labai greitai plėtėsi ir lyga įsiskverbė net į tas šalis, kurios nepasižymėjo stipriomis krepšinio tradicijomis.
1999-2000 metų sezone NEBL pirmenybėse debiutavo Danijos krepšinio federacijos suburta „Great Danes“ komanda, kuri iš tikrųjų buvo trijų stipriausių šalies klubų „Skovbakken“, „Horsens“ ir SISU rinktinė. Net suvieniję pajėgas, danai regioniniame turnyre tą sezoną iškovojo tik vieną pergalę ir užėmė paskutinę vietą.
2000 metų vasarą prie Danijos projekto, tarpininkaujant Š.Marčiulioniui, prisidėjo M.Johnsonas. Magicas dar prieš tai bendradarbiavo su Boroso klubu, bet kilus nesutarimams su šio Švedijos miesto krepšinio bendruomene, priėmė „Great Danes“ vadovų kvietimą. Jis už solidų honorarą leido naudoti savo vardą „Great Danes“ pavadinime ir pažadėjo šioje Kopenhagos komandoje sužaisti kelerias rungtynes.
M.Johnsonas debiutavo 2000 metų lapkričio 5 dieną per rungtynes su Kauno „Žalgiriu“. NBA legenda pelnė 9 taškus ir atliko 14 rezultatyvių perdavimų, bet jo komanda pralaimėjo 68:97. „Great Danes“ nesukeldavo sunkumų ir kitiems NEBL favoritams, bet kelias pergales iškovojo ir 2000-2001 metų sezone tarp 16 komandų užėmė dvyliktąją vietą.
Užjūrio garsenybė buvo pažadėjęs žaisti ir kitą sezoną, bet po rugsėjo 11-osios įvykių atsisakė skristi į Europą.
Danijos krepšinio federacija tikėjosi, kad bendradarbiavimas su M.Johnsonu padės pritraukti rėmėjų ir sudaryti pelningesnę sutartį su televizija. Tačiau atsitiko priešingai – trumpai gyvavęs „Magic Great Danes“ projektas sukėlė didelę Danijos krepšinio krizę.
„M.Johnsonui išleidome nesaikingai didelę pinigų sumą, – tvirtino „Stevnsgade“ klubo vadovas ir vienas DBBF vadovų Clausas Fogde. – Išmokos jam įstūmė federaciją į gilią finansinę duobę. NEBL mums padėjo mažiau nei tikėjomės. Pinigus galime išleisti protingiau, negalime išardyti rinktinės vien dėl to, kad M.Johnsonas sužaistų kelerias rungtynes NEBL komandoje“.
Po „Magico avantiūros“, kaip šį įvykį pavadino Danijos dienraštis „Politiken“, šalies krepšinio federacija 2002 metų vasarą suskaičiavo, kad jos skolos pasiekė 2,5 mln. kronų (apie 340 tūkst. eurų). Pritrūkus lėšų, Danijos moterų krepšinio rinktinė praleido kelis Europos pirmenybių atrankos ciklus, oficialiose varžybose kelerius metus nedalyvavo ir Danijos jaunių rinktinės. Krepšinio vadovai vargais negalais pinigų sukrapštė tik vyrų rinktinei, kuriai irgi buvo iškilusi didelė grėsmė likti be oficialių varžybų.
Krizė iš kėdės išvertė tuometinį DBBF pirmininką Helgę Homanną, kuris buvo kone didžiausias sumanymo pakviesti Magicą entuziastas. „Dabar mums pirmiausiai reikia atkurti pasitikėjimą vienas kitu. O tada atkurti Danijos krepšinį ir kurti naujus projektus“, – sakė laikinuoju federacijos vadovu išrinktas Michaelis Pilozas.
Neišpildyta danų svajonė
Kone garsiausias visų laikų Danijos krepšininkas yra Christianas Drejeris, kuris geriausiu karjeros laikotarpiu žaidė „Barcelona“ komandoje ir buvo pašauktas NBA naujokų biržoje. Prieš du dešimtmečius buvo manoma, kad Ch.Drejeris turėtų tapti pirmuoju į NBA lygą patekusiu danu, tačiau sudėtingas charakteris ir nuolatinės traumos sutrukdė išsipildyti daniškai krepšinio svajonei.
Ch.Drejeriui (gimė 1982 m.) nebuvo nė dvidešimties, kai jis žaisdamas Kopenhagos SISU klube pelnydavo vidutiniškai 31,6 taško ir tapo rezultatyviausiu Danijos lygos krepšininku. Išgarsėti žaidžiant vien Danijos pirmenybėse tikriausiai būtų buvę nelengva, bet kaip tik tuo metu „Great Danes“ klubas dalyvavo NEBL pirmenybėse, tad jaunuolis gavo progą prisistatyti platesnei auditorijai.
Kylanti žvaigždutė padarė įspūdį net Magicui Johnsonui. „Leiskite man nuvežti Ch.Drejerį į Ameriką ir po dvejų ar trejų metų jis bus gerai žinomas NBA krepšininkas“, – 2001 metais žadėjo NBA legenda.
Danijos talentas į Ameriką išvyko 2002 metais, tačiau krepšinio tėvynėje neužsibuvo. Mokytis Floridos universitete pradėjęs Ch.Drejeris nebuvo patenkintas nei trenerio jam skirtu vaidmeniu, nei santykiais su komandos draugais, todėl nebaigęs antrojo kurso metė mokslus ir grįžo į Europą. Jis 2004 metų pradžioje sudarė sutartį su „Barcelona“.
Katalonijos klubas už nepilnus pusantro sezono danui paklojo vieną milijoną dolerių (Ch.Drejeris sutartį su „Barcelona“ pasirašė 2004 m. vasarį ir žaidė iki 2005 m. vasaros), bet pinigai buvo paleisti vėjais. Ch.Drejeris vilkėdamas „mėlyną-granatinę“ aprangą pelnydavo vos 4,4 taško, tad sutarčiai pasibaigus, „Barcelona“ neturėjo nė mažiausio noro ją pratęsti.
Po to Ch.Drejeris du sezonus atstovavo Bolonijos „Virtus“, kuriame irgi uždirbo apie milijoną dolerių (po 450 tūkst. eurų per sezoną), o 2007 metais pasirašė trijų sezonų sutartį su kitu Italijos klubu Romos „Virtus“.
Romos komandoje Ch.Drejeris žaidė tik septynerias rungtynes. Danui per pusmetį buvo atliktos dvi pėdos operacijos, o 2008 metų kovo mėnesį nesibaigiančių traumų nukamuotas puolėjas, būdamas vos 25-erių, paskelbė, kad baigia profesionalo karjerą. „Priimti šį sprendimą nebuvo sunku. Aš tiesiog negaliu žaisti“, – tuomet sakė Ch.Drejeris.
Ch.Drejeris visuomet kalbėjo, kad jo svajonė – patekti į NBA lygą. Dar 2004 metų NBA naujokų biržoje krepšininką 51-uoju šaukimu pasirinko „New Jersey Nets“, o 2005 metais Ch.Drejeris buvo nuvykęs į „Nets“ vasaros stovyklą, bet Naujojo Džersio klubas sutarties jam nepasiūlė.
„Ch.Drejeris žadėjo jau 2002 metais eiti tiesiai į NBA. Jei jis būtų tą padaręs, jį būtų pakvietę naujokų biržos pirmojo rato viduryje. Tačiau Floridos universitete jo žaidimą apribojo traumos. Kaip tokio ūgio krepšininkas, jis yra visapusis ir nuovokus, gali puikiai atlikti perdavimą, o kai kurie žvalgai jį lygina su Toniu Kukoču. Kita vertus, jo žaidimo stilius per švelnus, jis bet kuria kaina vengia kontaktų“, – prieš 2004 metų NBA naujokų biržą 206 cm ūgio puolėją pristatė ESPN.
„Christianas yra didžiausias krepšinio talentas, kuris kada nors augo Danijos žemėje, – dar prieš Ch.Drejeriui išvykstant į Ameriką, kalbėjo SISU klubo direktorius Peteris Glahnas. – Bet kad išvystytų savo talentą, jis privalo rimtai dirbti ir šimtu nuošimčių atsiduoti krepšiniui. Vien talento neužtenka“.
Skambiausia pergalė
Nepaisydamas traumų Ch.Drejeris niekada neatsukdavo nugaros Danijos rinktinei. O jam padedant, Danijos rinktinė XXI amžiaus pradžioje pasitempė Europos vidutiniokų link.
Per 2003 metų Europos pirmenybių atrankos turnyrą Danijos krepšininkai tapo preliminaraus atrankos etapo nugalėtojais ir iškovojo teisę žaisti pagrindiniame atrankos etape, per kurį į Daniją atvyko galingos Ispanijos ir Graikijos rinktinės.
Paskui, „FIBA Europe“ pertvarkius varžybų sistemą, Ch.Drejeris padėjo savo šalies rinktinei patekti į Europos pirmenybių atrankos A pakopą, kurioje žaisdami danai galėjo susitikti su gerokai aukštesnio lygio komandomis (stipriausia jų varžovė 2007 metų Europos pirmenybių atrankoje buvo Kroatijos rinktinė).
Vis dėlto danai greitai vėl iškrito į B pakopą, joje 2008-2009 metais pralaimėjo visas aštuonerias rungtynes, o po to Danijos krepšinio federacija du ciklus net nepateikė paraiškos dalyvauti žemyno pirmenybių atrankos turnyre. Danijos rinktinė ketverius metus – iki 2014-ųjų vasaros – nežaidė nė vienerių oficialių rungtynių.
Pačių danų vertinimu, jų rinktinė skambiausią visų laikų pergalę iškovojo 2016 metų rugsėjo 10 dieną, kai Europos pirmenybių atrankos rungtynėse po trijų pratęsimų nugalėjo Vokietijos komandą 106:102.
Beveik tūkstantis sirgalių, tą dieną atėjusių į Nėstvedo areną, šio mūšio visą gyvenimą turbūt nepamirštų, net jei danai nebūtų išplėšę pergalės, bet pergalė, pasiekta per antrąjį pratęsimą išsikapsčius iš beveik beviltiškos padėties, tik dar labiau paryškina prisiminimus.
Kad patektų į šių Europos pirmenybių atrankos turnyro pagrindinį etapą, danams reikėjo kovoti trijų dalių preliminariame atrankos turnyre, prasidėjusiame dar 2017 metų rudenį.
Danijos rinktinė preliminarios atrankos pirmojoje dalyje po du kartus nugalėjo Armėnijos ir Albanijos komandas, o antrajame etape jai trūko vos kelių taškų, kad aplenktų Švedijos rinktinę ir jau 2019 metų pradžioje iškovotų kelialapį į pagrindinį atrankos etapą.
Tą padaryti pavyko 2019 metų vasarą surengtoje preliminarios atrankos trečiojoje dalyje, kurioje Danijos krepšininkai po du kartus įveikė Albanijos ir Baltarusijos rinktines.
Pagrindiniai varžovai buvo baltarusiai, kuriuos danai tiek Minske, tiek Kopenhagoje nugalėjo 3 taškų skirtumu. Šios pergalės lėmė, kad dabar Danijos rinktinė su Lietuvos ir Belgijos rinktinėmis kovoja dėl teisės žaisti 2022 metų Europos čempionate.
Danijos krepšinio lyderiai
XXI amžiaus antrajame dešimtmetyje Danijos krepšinio veidu tapo Orhuso „Bakken Bears“ klubas. Jis nuo 2013 metų nuolat žaidžia FIBA rengiamuose Europos turnyruose, o nuo 2016 metų kiekvieną sezoną dalyvauja Čempionų lygos atrankos turnyre.
Kol kas svarbiausiame FIBA Europos turnyre sėkmingi buvo tik du iš penkių „Bakken Bears“ bandymų – Orhuso krepšininkai į Čempionų lygos grupių varžybas pateko 2016 ir 2020 metais.
„Bakken Bears“, kaip ir viso Danijos krepšinio, ambicijos nėra labai didelės, todėl Orhuso klubo vadovai džiaugiasi ir mažomis pergalėmis. Tokiomis pergalėmis laikomi „Bakken Bears“ žygiai 2017-2018 ir 2019-2020 metų sezonų FIBA Europos taurės turnyre.
Tuodu sezonus Orhuso komanda pralaimėjo Čempionų lygos atrankos etapuose, bet pasinaudojo teise pereiti į žemesnio rango FIBA turnyrą ir jame du kartus pateko į pusfinalį.
„Nuostabu būti šios svajonės dalimi. Įrodėme, kad Danijos krepšininkai gali žaisti tarptautinėse varžybose. Tikiuosi, kad mūsų dėka Danijos žmonės pradės geriau suprasti krepšinį“, – 2018 metų pavasarį didžiavosi „Bakken Bears“ sporto direktorius Michaelis Pilozas, kai jo komanda FIBA Europos taurės ketvirtfinalyje nugalėjo Portelio „Cote d‘Opale“ ekipą ir pirmą kartą pateko į pusfinalį. Pusfinalyje danų svajonę nutraukė Avelino „Scandone“ klubas iš Italijos.
Tuo tarpu praėjusį FIBA Europos taurės sezoną „Bakken Bears“ netgi baigė neįveiktas, nes pusfinalio etapas, kuriame Danijos čempionai turėjo susigrumti su Stambulo „Bahçeşehir“ klubu, buvo atšauktas dėl pandemijos.
Šį sezoną „Bakken Bears“ žaidžia Čempionų lygoje, bet kol kas neiškovojo nė vienos pergalės. Danijos komanda po kartą pralaimėjo Sasario „Dinamo“, Lagūnos San Kristobalio „Tenerife“ ir Stambulo „Galatasaray“ klubams. Beje, „Bakken Bears“ šį sezoną turėjo būti ir Vilniaus „Ryto“ varžovas, bet šių klubų keliai nesusikirto, nes FIBA dėl pandemijos nusprendė sumažinti rungtynių skaičių ir Čempionų lygos grupes perskėlė perpus.
Jutlandijos pusiasalio rytuose esantis Orhusas nuo seno buvo vienas svarbiausių Danijos krepšinio centrų. 1958 metais būtent Orhuso krepšininkai tapo pirmaisiais šalies čempionais, o ir vėliau antrojo pagal dydį Danijos miesto komandos „Skovbakken“ ir „Åbyhoj“ dažnai kovodavo dėl medalių su sostinės klubais.
Suprantama, per kelis dešimtmečius pasitaikė ir geresnių, ir blogesnių laikotarpių, bet nuo paskutiniųjų XX amžiaus metų dabartinis „Bakken Bears“ klubas, šiuo pavadinimu žaidžiantis nuo 2004-ųjų, nė sykio nebuvo nustumtas nuo Danijos krepšinio lygos garbės pakylos.
„Bakken Bears“ ypač pražydo, kai jo direktoriumi tapo Michaelis Pilozas, o klubo pirmininko pareigas pradėjo eiti investicijų bendrovę valdantis finansininkas Clausas Hommelhoffas, save vadinantis „blogiausiai besirengiančiu Danijos verslininku“.
C.Hommelhoffas, kuris krepšiniu iš pirmo žvilgsnio susižavėjo, kai draugai jį atsitiktinai nusivedė į Danijos lygos rungtynes, Orhuso klubą remia nuo 2005 metų ir tapo jo tvirtu finansiniu užnugariu, kai 2009 metais „Bakken Bears“ išstojo iš „Århus Elite“ projekto, kuriame miesto valdžia bandė sujungti trijų žaidimų futbolo, rankinio ir krepšinio komandas.
Nors sumanymas suvienyti visą Orhuso sportą buvo įdomus ir atrodė perspektyvus, krepšinio padalinio vadovai bendrame klube jautė, kad jų žaidimą užgožia futbolas ir rankinis. „Bakken Bears“ pradėjo kurti atsiskyrimo planą, bet jį įgyvendinti pavyko tik krepšinio klubui sulaukus C.Hommelhoffo paramos.
Dabar Danijos krepšinio mastais „Bakken Bears“ yra vos ne superklubas. Jis per pastaruosius 14 sezonų šalies čempionu netapo tik tris kartus. Vis dėlto Europos krepšinio mastais „Bakken Bears“ tėra smulkutis klubas, o ir Orhuso mieste negali lygintis su futbolo ar rankinio klubais.
Pavyzdžiui, „Bakken Bears“ negali žaisti beveik 5 tūkstančius vietų trinčioje didžiausioje miesto arenoje dėl per didelių nuomos kainų. Šioje arenoje žaidžia Danijos lygos vidutinioku tapęs Orhuso rankinio klubas, o krepšininkai net per tarptautines rungtynes svečius priima senoje ir vos 1,8 tūkstančio vietų turinčioje salėje.
Bent šią problemą tikimasi greitai išspręsti, nes krepšinio klubo vadovams pavyko įtikinti Orhuso savivaldybę, kad miestui reikia naujos apie 3 tūkstančius vietų turinčios arenos.
„Bakken Bears“ direktoriaus M.Pilozo manymu, tai irgi padėtų geriau pristatyti Danijos krepšinį už šalies ribų. „Norime parodyti, kad Danijos krepšinis gali didžiuotis savimi.
Manau, mūsų tarptautiniai laimėjimai padės parodyti kitų šalių sirgaliams, kad Danijos lyga nėra mikimauzų lyga ir kad joje žaidžia gabūs krepšininkai“.
