EUROLYGA

Treneriams „Lietuvos ryto“ komplektuoti neleidęs J. Vainauskas išskyrė didžiausias karjeros klaidas

Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos vardas šalies krepšinio žemėlapyje pasirodė 1997 m. Vos po trejų metų klubas į viršų kėlė pirmąją Lietuvos krepšinio lygos taurę, dar po penkerių metų – ir Europos taurės trofėjų. Tai – auksiniai sostinės krepšinio laikai, kuriais vienu svarbiausių sėkmės architektu buvo Jonas Vainauskas.

 Treneriams „Lietuvos ryto“ komplektuoti neleidęs J. Vainauskas išskyrė didžiausias karjeros klaidas.<br> lrytas.lt montažas.
 Treneriams „Lietuvos ryto“ komplektuoti neleidęs J. Vainauskas išskyrė didžiausias karjeros klaidas.<br> lrytas.lt montažas.
LKL finalas ketvirtos rungtunės Žalgiris Lietuvos rytas Jonas Vainauskas<br>M.Kulbio nuotr.
LKL finalas ketvirtos rungtunės Žalgiris Lietuvos rytas Jonas Vainauskas<br>M.Kulbio nuotr.
Aleksandras Trifunovičius.<br>G.Šiupario nuotr.
Aleksandras Trifunovičius.<br>G.Šiupario nuotr.
„Lietuvos ryto“ treneris Sharonas Druckeris.<br>T.Bauro nuotr.
„Lietuvos ryto“ treneris Sharonas Druckeris.<br>T.Bauro nuotr.
Rimas Kurtinaitis.<br>G.Šiupario nuotr.
Rimas Kurtinaitis.<br>G.Šiupario nuotr.
Antanas Sireika<br>G.Šiupario nuotr.
Antanas Sireika<br>G.Šiupario nuotr.
Zmago Sagadinas ir Matthew Nielsenas.<br>M.Kulbio nuotr.
Zmago Sagadinas ir Matthew Nielsenas.<br>M.Kulbio nuotr.
Tomo Mahoričius, Tyronas Nesby ir Robertas Štelmaheris.<br>M.Kulbio nuotr.
Tomo Mahoričius, Tyronas Nesby ir Robertas Štelmaheris.<br>M.Kulbio nuotr.
 Jonas Vainauskas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Jonas Vainauskas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Nevenas Spahija ir Frederickas House'as.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Nevenas Spahija ir Frederickas House'as.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Jonas Vainauskas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Jonas Vainauskas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Jonas Vainauskas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Jonas Vainauskas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Jonas Vainauskas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
 Jonas Vainauskas.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

Dec 13, 2020, 12:10 PM, atnaujinta Dec 13, 2020, 7:16 PM

Jo duetas su tėvu Gedvydu Vainausku sugebėjo Vilniaus krepšinio fanams padovanoti penkis LKL aukso žiedus (2000 m., 2002 m., 2006 m., 2009 m. ir 2010 m.), be to, į sostinę parvežti du Europos taurės trofėjus – 2005 m. ir 2009 m. laimėta taurė, o 2007 m. finale nusileista Madrido „Real“ klubui.

Pirmoje interviu dalyje J.Vainauskas papasakojo, kaip vyko pirmosios legionierių paieškos, kokie ryšiai siejo „Lietuvos rytą“ ir „BeoBasket“ agentūrą, prabilo apie konfliktą restorane, po kurio buvo atleistas treneris V.Djurovičius, papasakojo apie nutukusio F.House‘o gelbėjimo planą ir serbiškos bei lietuviškos krepšinio tradicijos mišinį, kurį diegė „Lietuvos ryte“.

Portalas lrytas.lt siūlo antrąją interviu dalį, kurioje J.Vainauskas atskleidžia, pagal kokius kriterijus rinkdavosi žaidėjus, kas lėmė didelę trenerių kaitą Vilniaus klube ir ką laiko didžiausia savo karjeros klaida.

– Pagal kokius kriterijus į komandą kviesdavote žaidėjus? – lrytas.lt paklausė J.Vainausko.

– Komplektacijos stilistika laikui bėgant kito. Ketvirtoje pozicijoje aš visada stengiausi turėti gynybinį, geležinį žmogų, pavyzdžiui, Harį Mujezinovičių. Aišku, jis buvo pakankamai gabus ir puolime, pataikydavo tolimus metimus. Bet pagrindinės bosnio užduotys buvo gynybinės.

Ketvirtos pozicijos krepšininkai „Lietuvos ryto“ komandoje galėjo sėkmingai rungtyniauti tiek veidu į krepšį, tiek prieš aikštės gynybą.

Tokiu krepšininku aš net ėmiau versti ir Andrių Šležą, kuris iki tol žaidė lengvojo krašto pozicijoje. Vėliau jis tapo sunkiuoju kraštu, gebančiu pataikyti iš toli.

Norėjau, kad „Lietuvos ryte“ rungtyniautų krepšininkai, turintys didesnį nei vidutinį tiek krepšinio, tiek gyvenimišką intelektą. Visada stengiausi rasti tokius krepšininkus, kurie norėtų pasikelti vertę, sužaistų savo karjeros metus.

Žmogiškos savybės taip pat buvo svarbios, norėjome, kad komandai netrūktų kovotojų, kokie buvo Matthew Nielsenas, Robertas Štelmaheris, H.Mujezinovičius ir kiti.

– Tokios komandos kaip tuometis „Lietuvos rytas“ šiais laikais dažnai nesugeba išlaikyti atsiskleidusių žaidėjų. Tuo tarpu jūsų komandoje tie patys legionieriai praleisdavo ne vienerius metus. Kas tai lėmė?

– Mes buvome mokus ir konkurencingas klubas, todėl tai leido pasirašyti garantuotą sutartį ne vienam, o iškart dviem sezonams. Mes neturėjome tikslo pasipelnyti, kaip dabar kažkas daro. Mes norėjome pergalių ir titulų.

Žinoma, buvo atvejų, kai teko parduoti kai kuriuos krepšininkus, kurių dėka klubo finansinė padėtis tapo geresnė.

– Ar treneriai turėjo galimybę prisidėti prie komandos komplektacijos?

– Beveik niekada. Mūsų pozicija buvo tokia – mes renkame žaidėjus, jiems pasamdome trenerį, o pastarasis arba sutinka, arba ne. Negalėjome dėlioti komandos ir keisti žaidėjus pagal kiekvieno trenerio pageidavimus. Surinkdavome kaip įmanomą geresnę komandą ir jai paskirdavome trenerį.

Rimas Kurtinaitis buvo vienas iš trenerių, labai patenkintas tokiu modeliu. Jis sakydavo: jūs tikrai pataikote 9 kartus iš 10, todėl treniruosiu tai, ką surinksite.

Jis tvarkėsi labai sėkmingai. Mes stengėmės neklysti komplektuodami ekipą, o jis – ją treniruodamas.

– Po Jono Kazlausko etapo „Lietuvos ryte“ 2004 m. komandos treniruoti pirmą kartą atvyko užsienietis – Vlade Džurovičius. Kodėl rinkotės ne lietuvį?

– Visada norėjau suburti komandą, kuri atspindėtų ir Serbijos, ir Lietuvos krepšinio tradicijas. Man patiko serbiška žaidimo drausmė, tam tikri krepšinio elementai.

V.Džurovičius tada buvo pigiausias tokio tipo treneris, kurį galėjome pasamdyti.

Jis mums davė tai, ko norėjome: drausmę, sveiką agresiją, kovingumą. Tačiau ilgainiui mūsų sprendimai kito, augome, mokėmės iš klaidų, pasirodydavo, kad galime padaryti kažką geriau.

Jei neatsiskleisdavo pagrindiniai komandos žaidėjai, aišku, kad ieškojome trenerio, kuris panaikintų komandą ribojančius faktorius.

Tą padarė V.Džurovičių sezonui įpusėjus pakeitęs Tomo Mahoričius, tačiau esu įsitikinęs, kad 2005-aisiais Europos taurę laimėjo abu treneriai, tai yra bendras jų nuopelnas.

– Nors T.Mahoričius atvedė „Lietuvos rytą“ į Europos taurės viršūnę, antram sezonui jis neliko. Kodėl?

– Po 0:4 pralaimėto LKL finalo Kauno „Žalgiriui“ mūsų požiūriai į komandos ateitį ėmė skirtis. Bendravimas tapo keistas, pasidarė aišku, kad mes nesusikalbėsime.

Treneris ne kartą neatvyko į susitikimus su klubo vadovybe, argumentuodamas, kad jam skauda nugarą ir jis negali ilgai išsėdėti.

Kadangi jau kitą sezoną mūsų laukė debiutas Eurolygoje, negalėjome leisti, kad tokios keistos situacijos trukdytų komandos darbui.

– 2005 m. į klubą atvyko Nevenas Spahija. Šis treneris iš Kroatijos garsėjo reiklumu. Kaip keitėsi „Lietuvos rytas“?

– 2005-2006 m. sezonas, kai debiutavome Eurolygoje, man yra pats maloniausias. Gaila, kad po jo su N.Spahija išsiskyrėme ne pačiu maloniausiu būdu. O juk turėjome labai gerą sudėtį.

– Papasakokite plačiau, dėl ko nesutarėte su N.Spahija?

– Nesusitarėme dėl išpirkos sumos, kadangi jo kontrakte su „Lietuvos rytu“ nebuvo tokio punkto. Mes iš savo pusės sutartį vykdėme, tačiau žmogus gavo galimybę išvykti į stipresnį klubą, taip ir padarė.

Tuomet nebuvo trenerio judėjimą reglamentuojančių taisyklių: vieną dieną jis galėjo sėdėti ant „Lietuvos ryto“ suolo, kitą – ant Tel Avivo „Maccabi“. Galėjome bandyti kreiptis į teismą, tačiau jo sprendimo tai nebūtų pakeitę.

– Po nesėkmingų derybų su N.Spahija komandos vairą patikėjote Sharonui Druckeriui, kuris įvardijamas kaip vienas prasčiausių komandą kada nors treniravusių specialistų. Sutinkate?

– Pasirinkti jį buvo mano asmeninė klaida. Sprendimus priiminėdavau gana nepriklausomai, niekas jų nevaržė.

Sh.Druckeris man paliko didelį įspūdį, kai treniruodamas Jeruzalės „Hapoel“ įveikė „Lietuvos rytą“. Per mažai gilinausi į jo darbo braižą, pasidaviau kažkokiai asmeninei simpatijai, tiems prisiminimams iš jo darbo su „Hapoel“.

Nesakyčiau, kad jis geras ar blogas krepšinio treneris. Sh.Druckerio darbo filosofija ir metodai mūsų komandai tiesiog netiko, žaidėjai turėjo per daug laisvės. Tai greitai išsprendėme, kai į klubą pakvietėme Zmago Sagadiną, kuris „Lietuvos rytą“ vėl išmokė žaisti krepšinį.

– Su Liublianos klubo žmonėmis turėjote gerus ryšius. Ar negalvojote Z.Sagadino pasikviesti anksčiau?

– „Lietuvos rytui“ pasitarnavo „Olimpija“ modelis, mes to niekada neslėpėme, turėjome ko pasimokyti iš jų.

Vis dėlto Z.Sagadinas jau buvo vyresnės kartos žmogus ir vadovavosi savo nekintamu principų rinkiniu.

Jo treniruotės buvo labai ilgos, sunkios. Nepavyko įtikinti Z.Sagadino, kad „Lietuvos rytas“ yra šiek tiek kitokia komanda nei jo laikų „Olimpija“. Ten jis dirbdavo su jaunais talentais, kuriems didesnės treniruočių apimtys buvo gyvybiškai reikalingos.

Mums atrodė, kad komandoje turint R.Štelmaherį ir Eurelijų Žukauską tokių krūvių yra šiek tiek per daug.

Taip išsiskyrė mūsų požiūriai į tam tikrus dalykus. Nepaisant to, Z.Sagadinas vos per kelias savaites atkūrė tai, ką buvo iššvaistęs Sh.Druckeris.

– Kaip tuo metu žaidėjai reaguodavo į dažną trenerių kaitą?

– Kai vietoj Sh.Druckerio pakvietėme Z.Sagadiną, nuo visiškos laisvės perėjome prie kariuomenės drausmės.

Po to komandą ėmė treniruoti Aleksandras Trifunovičius, kuris buvo Z.Sagadino mokinys. Jis tęsė mokytojo krepšinio filosofiją, tačiau šiek tiek sušvelnino patį treniruočių procesą.

Žaidėjai dirbdavo savo darbą, o mes – savo.

– 2007-2008 m. komandai nuo sezono pradžios jau vadovavo A.Trifunovičius. „Lietuvos rytas“ Eurolygoje vėl ėmė triukšmauti. Kaip prisimenate tą sezoną?

– Tai buvo vienintelis sezonas, kai mes realiai pretendavome į Eurolygos finalo ketvertą.

Deja, lemiamu metu traumas gavo M.Nielsenas ir M.Petravičius, du mūsų kertiniai priekinės linijos žaidėjai. Neturėjome papildomų pinigų, kad komandą sustiprintų nauji krepšininkai.

Reikėjo priimti sunkų sprendimą: M.Petravičius teoriškai galėjo eiti į aikštę prieš Stambulo „Fenerbahce“ išvykoje, tačiau pasitarėme su gydytoju ir neleidome jam žaisti. Vėliau paaiškėjo, kad Marijonui jau buvo įvykęs stresinis kojos lūžis.

– „Lietuvos rytas“ tą sezoną demonstravo išskirtinį žaidimą. Kas tai lėmė?

– Ir žaidėjai, ir klubo vadovybė palaikė puikius santykius su trenerių štabu, kuris buvo nuostabus.

Komandą surinkome be klaidų, krepšininkai buvo puikiai pasiruošę. Viskas buvo idealu, todėl ir rezultatas buvo puikus.

Bet sporte kartais nutinka neplanuotų dalykų, kurie pakiša koją. Būtent žaidėjų traumos lemiamu sezono metu mums buvo labai skaudžios.

– Jau kitą sezoną į klubą atvyko Antanas Sireika. Kodėl pasirinkote šį trenerį?

– Tuometis „Lietuvos rytas“ buvo individualiai stiprus klubas. A.Sireika mokėdavo dirbti su tokio tipo komandomis. Tai jis įrodė ir 2003 m. Europos čempionate. Treneris duoda tiek daug laisvės, kad geri žaidėjai sugeba atsiskleisti dar labiau.

Tuomet mūsų komanda jau buvo užgrūdinta Eurolygos kovų, patyrusi, todėl galvojome, kad A.Sireikos filosofija jai tiks. Būtų užtekę geros atmosferos, kelių derinių ir tiek.

Gal šiek tiek norėjome pailsėti nuo trenerių iš užsienio. Pradėjome galvoti apie biudžeto mažinimą. Vis dėlto sprendimas samdyti A.Sireiką nepasiteisino. Labai gerai, kad pakankamai greitai pastebėjome, kad komanda skęsta.

– A.Sireiką pakeitė R.Kurtinaitis, kuris prieš tai dirbo Sopoto „Prokom Trefl“ trenerio asistentu. Kodėl jį pasirinkote?

– Mes jau kuris laikas su juo bendravome. Rimas buvo išreiškęs norą dirbti su mumis. Viskas kažkaip labai gražiai sutapo, komanda ir sąlygos jį tenkino, todėl nusprendėme jam duoti šansą.

Manau, kad jis jau buvo pasiruošęs kilti į aukštesnį lygį. Nebuvo nei įtemptų derybų, nei svarstymų. Buvo akivaizdu, kad su Antanu mes klimpsime vis giliau, todėl reikėjo greitų sprendimų.

R.Kurtinaitis greitai pakeitė „Lietuvos ryto“ kryptį. Tada buvo tas laikas, kai buvo labai malonu dirbti, treneris neužsiminėdavo dalykais, kurie jam nepriklausė, visi buvo labai laimingi.

– Bet 2010 m. vasarą R.Kurtinaitis paliko klubą – tuomet daug kam toks sprendimas atrodė netikėtas.

– Buvo tik laiko klausimas, kada jis išvyks – Rusijos krepšinio rinka jį ilgai stebėjo ir treneris anksčiau ar vėliau ten būtų buvęs pakviestas. Tai suprasdami, nelaukėme ir nusprendėme versti naują „Lietuvos ryto“ puslapį.

Bet kai po R.Kurtinaičio į komandą atėjo Draženas Anzulovičius, šis sprendimas nebuvo vykęs. Per savo karjerą kroatas turėjo gerų atkarpų, tačiau Lietuvoje jam nesisekė.

Grąžinome A.Trifunovičių, tuomet „Lietuvos ryte“ taip pat žaidė ir Khalidas El-Aminas, viskas sekėsi neblogai. Jei ne šio amerikiečio trauma, manau, kad sezonas taip pat būtų buvęs sėkmingas.

Bet galbūt A.Trifunovičių būtų buvę geriau pasikviesti nuo pat to sezono pradžios.

– Tais laikais „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ kovos buvo labai atkaklios ir aistringos. Kas jums buvo svarbiau: laimėti LKL ar triukšmauti Europoje?

– Visada didesnį dėmesį skyrėme Europos turnyrams. Kai 2005 m. laimėjome Europos taurę, laukė LKL finalas, kurį mes labai norėjome laimėti. „Žalgiris“ tada garsiai kalbėjo ir šaipėsi, kad iškovojome kažkokią juokingą taurę, jie mūsų pasiekimus žemino.

Tais metais mes kauniečiams nusileidome 0:4. Tačiau ir kitą sezoną mūsų komandoje liko beveik ta pati sudėtis: pasakėme, kad atsirevanšuosime, tą ir padarėme.

– 2011 m. kovą palikote „Lietuvos rytą“, kuriame praleidote daugiau nei dešimtmetį. Nuo to laiko prie klubo veiklos nebeprisidėjote?

– Ne, bet prie 2011-2012 m. sezono komplektacijos iš dalies dar buvau prisidėjęs, nes trenerį Aleksandrą Džikičių, kai kuriuos žaidėjus buvome stebėję anksčiau. Tas sezonas klubui dar nebuvo labai prastas, jis žemyn ėmė ristis vėliau.

– Kas tai lėmė?

– Nebuvo vieno žmogaus, kuris būtų perėmęs mano funkcijas. Komandoje buvo labai daug žmonių, kurie priiminėdavo pavienius sprendimus. Susidarė problemos, iš kurių buvo sunku išbristi.

Labai gaila, nes „Lietuvos ryto“ klubas buvo pastatytas labai tvirtai. To Vilniui dabar trūksta. Aš tikiuosi, kad Gediminas Žiemelis, įsigijęs Vilniaus areną, turi pakankamai ambicijų, pinigų ir protingų žmonių, kurie padės nuveikti ne mažiau nei kažkada pavyko mums.

Aš jam linkiu sėkmės, nes abejoju, ar be jo sostinės krepšinyje dar kas nors kažką gali padaryti.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.