Besibaigiantys metai buvo visiems sudėtingi. Krepšiniui – irgi. Tačiau buvęs ilgametis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės strategas J.Kazlauskas įsitikinęs, kad yra dalykų, kurių vis dėlto negalima pateisinti prisidengiant pandemija.
Treneriu ilgai dirbęs 66-erių J.Kazlauskas su krepšiniu susijusių patarimų duoda ir savo anūkams – treniruotes pradėjusiems lankyti 12-metei Emilijai ir 8-erių Benediktui (J.Kazlauskas turi dar dvi anūkes – 7-erių Adelę ir puspenktų Barborą – Red.).
Tik, kaip juokauja pats J.Kazlauskas, vaikams patarimai įspūdžio nedaro, nors jų senelis su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine 2000-aisiais Sidnėjuje laimėjo olimpinę bronzą, 2013 ir 2015 metais – Europos čempionatų sidabrą, dirbo ir Kinijos bei Graikijos rinktinėse, elitiniuose Europos klubuose, o karjeros pradžioje – Vilniaus krepšinio mokykloje.
– Kokie 2020-ieji buvo Lietuvos krepšiniui? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Kazlausko.
– Sunkūs – kaip ir visiems. Pavasarį buvo nutrauktas Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionatas, dabar irgi labai sunku ką nors spręsti apie komandas ir jų lygį. Krepšinis ir apskritai sportas yra skirtas žiūrovams, o salės tuščios.
Kažkiek krepšinio matome per televiziją, bet atmosfera kita, nėra palaikymo.
Dėl COVID-19 infekcijos iškrenta tai vienos, tai kitos komandos krepšininkai, o reikia žaisti. Tad labai sunku kalbėti apie pasirengimą, apie taktiką ir kitus dalykus.
– Gruodžio pradžioje FIBA paskelbė rinktinių reitingą, kuriame Lietuvos pozicija liko 8-ta. Ar šis skaičius ką nors rodo?
– Sunku pasakyti. Po 2015 metų Europos čempionato, kuriame Lietuvos vyrų rinktinė laimėjo sidabrą, reitinge buvome pakilę iki trečiosios vietos, bet negali tvirtai sakyti, kad tada buvome stipresni.
Tai nuo daug ko priklauso – nuo susiklosčiusios situacijos, nuo kelerių metų rezultatų.
– Dariaus Maskoliūno debiutas prie vyrų krepšinio rinktinės vairo buvo pralaimėjimas Belgijai 2022 metų Europos čempionato atrankoje, o Vilniaus burbule lapkritį lietuviai neatsilaikė ir prieš Daniją. Ar šiems pralaimėjimams apskritai įmanoma rasti pateisinimų?
– Belgų nenuvertinčiau, o pralaimėjimas danams buvo kaip šaltas dušas, kad pagaliau atsibustume.
Jei kai kuriuos kitus pralaimėjimus dar galima kažkiek pateisinti tuo, kad nesurenkame žaidėjų, kad rungtynės vyksta sunkiomis sąlygomis, tai pralaimėjimas danams jau yra labai skaudus.
Žinoma, sunku vertinti iš šalies, kai supranti, kad yra daug veiksnių. Pavyzdžiui, treneris paskelbia sudėtį, o paskutiniu momentu paaiškėja, kad nėra dviejų ar trijų žaidėjų.
Dabartinėje situacijoje, kuo stipresnė komanda, tuo labiau ji nuskriausta, nes Eurolyga neišleidžia žaidėjų, NBA žaidėjai irgi nedalyvauja, tad rinktinės, kurios turi daugiau aukštos klasės krepšininkų, yra labiau silpninamos.
Bet vėlgi – danus turėtume įveikti bet kuriuo atveju. Nesvarbu, kas treneris – D.Maskoliūnas, J.Kazlauskas ar D.Adomaitis. Visi būtų vienodai kalti.
Kalta ir komanda – ne tik treneris. Manau, kad danus patys mūsų žaidėjai turėtų įveikti, nes šiandien būtent toks yra jėgų santykis.
– Dėl pralaimėjimų belgams ir danams D.Maskoliūnas buvo kalamas prie kryžiaus. Ar tik rinktinės treneris dėl to turėtų prisiimti kaltę?
– Visi turime prisiimti. Daug metų dirbau treneriu, tad puikiai žinau, kad po pralaimėjimo lengviausia kaltę suversti treneriui. O kai laimi, pergalės kalvių atsiranda labai daug. Absoliučiai su tuo nesutinku.
Pavyzdžiui, pasitaiko pasiteisinimų, kad nepavyko nuteikti komandos. Bet tu esi profesionalus žaidėjas! Klube tau moka algą, kurią turi atidirbti. Rinktinėje už tavęs – tavo šalies garbė ir pasididžiavimas. O tai – dar didesnė motyvacija. Kiek galima įtikinėti ir nuteikinėti?
Anksčiau sakydavau, kad iš dešimties rungtynių gali pasitaikyti vienos ar kitos prastos, bet visose kitose turi pats nusiteikti. Jeigu yra kitaip, reikia keisti profesiją. O dabar: „Būkite geri, nuteikinėkite mane prieš kiekvienas rungtynes.“ Man tai nesuprantama.
Ar garsius pianistus, smuikininkus irgi nuteikinėjame prieš kiekvieną koncertą, kad jie maksimaliai grotų?
– Šioje atrankoje kitų metų vasarį Lietuvos rinktinė žais dar dvejas rungtynes – su Danija ir Čekija. Pagal dabartinę situaciją atrankos C grupėje lietuviai nepatenka į Čekijoje, Gruzijoje, Italijoje ir Vokietijoje vyksiantį 2022 m. Europos čempionatą, tad šios dvikovos bus žūtbūtinės. Ar tokia situacija yra papildomas emocinis krūvis ir taip nestabiliai žaidžiančiai rinktinei?
– Dabar jau nebėra laiko atsikalbinėti, kad tas ar anas blogai. Visi – federacija, treneriai, žaidėjai – turi padaryti viską, kad būtume kitame etape.
– Kaip vertintumėte, jei lietuviai liktų už Europos čempionato durų?
– Nenoriu įsivaizduoti tokios situacijos.
– Kaip manote, ar apskritai pasiteisina toks Europos čempionato atrankos modelis?
– Visiškai nepasiteisina. Kaip gali pasiteisinti? Pavyzdžiui, futbolas pasaulyje yra sporto šaka numeris vienas. Ar jūs įsivaizduojate, kad klubas neišleistų į rinktinę Lionelio Messi ar Cristiano Ronaldo? Ir niekas neklausia, kiek to laiko reikės: sėdo į lėktuvą, vieną dieną nuskrido, kitą sužaidė, trečią dieną grįžo.
Kodėl krepšinyje negalime sutvarkyti kalendoriaus ir sudėlioti datų, kad būtų visiems priimtina? Šito niekaip nesuprantu.
Jau seniai apie tai kalbu. Mes nuvertiname rinktines, nuvertiname pačias varžybas, nes kažkodėl orientuojamės į silpniausius. Nesakau, kad nereikia kreipti dėmesio į silpnesnius, bet yra šimtai kitų būdų, kaip juos prikelti ir patempti, kodėl kalame per stipriausius, per tuos, kurių šalyse krepšinis yra labai populiarus?
Pateikiame pavyzdį, kad Filipinuose yra per 100 milijonų gyventojų, kad krepšinis ten labai populiarus, nes jį žaidžia daug milijonų žmonių ir tokia atranka jiems labai priimtina. Man tai – ne pavyzdys.
– Krepšinio karas tarp FIBA ir Eurolygos nesibaigia ir geriausi krepšininkai negali atvykti į rinktines per atrankas. Ar paliaubos dar įmanomos?
– Manau, kad galėtų atsirasti, pavyzdžiui, stipri krepšininkų asociacija, kuri abiejų pusių pareikalautų sėsti ir suderinti tvarkaraščius.
Viskas paprasta: atiduoti du mėnesius rinktinei, mėnesį ar pusantro žaidėjų atostogoms, likusius – klubui. Va, ir viskas sudėliota. Tik sėsk ir tvarkyk.
– Ar žaisti vadinamuosiuose burbuluose per pasaulinę pandemiją yra išeitis?
– Labai sunku apie bet ką spręsti pagal šiuos metus. Atėjo pirmoji infekcijos banga, išsigandome, uždarėme visas varžybas. Bet ar uždarymas – išeitis?
NBA prarado labai daug, bet kai padarė tuos burbulus, parodė pavyzdį. NBA generuoja dideles pajamas, tad ne visiškai uždarydami čempionatą jie visko neprarado.
Kalbant apie didžiąją dalį žmonių, mes laikomės karantino sąlygų, suprantame, kad turime prakentėti, saugoti vienas kitą.
Juk ne visą gyvenimą žaisime burbuluose. Bet kad viskas neužsidarytų, kad bent kas nors liktų, manau, burbulai yra šiokia tokia išeitis.
Žinoma, nesilaikantys taisyklių, visiems gadina gyvenimą. Prieš sugriežtintą karantiną pro prekybos centrus pravažiuoti buvo neįmanoma – ne tai, kad prie tų centrų privažiuoti, bet apskritai pravažiuoti pro šalį.
Tarsi viskas sugrius, jei kokios nors smulkmenos nenupirksime. Na, nenupirksime šiandien, nupirksime rytoj ar poryt – tada, kai bus galima.
Suprantu, kad turime pirkti maistą, be jo negalime, bet aš kalbu ne apie maistą.
– Kai Dainius Adomaitis paliko rinktinę, Lietuvos krepšinio federacija (LKF) sunkiai rado, kuo jį pakeisti. Dėl įsipareigojimų Permės klubui rinktinės vairo negalėjo perimti Kazys Maksvytis, šiaip ne taip pavyko įkalbėti D.Maskoliūną. Ar tuomet sulaukėte Arvydo Sabonio skambučio? Nebūtinai su pasiūlymu, gal su klausimu, ką kviesti.
– Negi jūs galvojate, kad, kai išėjau, federacija su manimi tariasi, ką kviesti rinktinės treneriu? Nei su manimi tarėsi, kai D.Adomaitį kvietė, nei, kai D.Maskoliūną kvietė. Tam yra federacija, tam yra A.Sabonis ir jam pakanka kompetencijos pačiam nuspręsti. Kodėl jis turi tartis su manimi? Aš net nesuprantu šito klausimo.
– Treneri, bet toks klausimas neturėtų jūsų žeisti, atsižvelgiant į jūsų patirtį ir indėlį į Lietuvos krepšinį.
– Nežeidžia, aš tik paaiškinu, nes vienu metu neatsigyniau klausimų apie tai, kad proteguoju D.Maskoliūną. Jūs manote, kad A.Saboniui nepakanka kompetencijos pasikviesti trenerį?
Aplink jį yra federacija, prezidiumas – pilna žmonių, su kuriais, manau, jis tariasi prieš priimdamas sprendimus.
– Kodėl krepšinio rinktinės trenerio postas pastaruoju metu nėra geidžiamas ir geriausi šalies krepšinio strategai į jį nesiveržia? Pavyzdžiui, Šarūnas Jasikevičius aiškiai leido suprasti, kad šios pareigos jo nedomina.
– Nemanau, kad šis postas yra neprestižinis. Man jis – labai prestižinis. Pats prestižiškiausias. Galbūt treneriai neužtikrinti dėl savęs, galbūt mato situaciją, kai negali surinkti pajėgiausių žaidėjų ir kartais reikėtų klausti ne kaip žais pirmoji rinktinė, o kaip atrodys antroji, gal – net trečioji rinktinė.
Yra daug veiksnių. Ne paslaptis, kad klube treneris uždirba daugiau nei rinktinėje. Ir kai klubas pasako, kad mes nenorėtume tavęs išleisti, norėtume, kad dėmesį skirtum šiai komandai, atsiranda daug abejonių. Darbas klube neamžinas – trenerio kėdė deganti. Kas nors ne taip – ir gali būti laisvas. Visa tai sudėjus, gal ir ne visi veržiasi į rinktinę.
Bet man rinktinė ir jos trenerio darbas visada buvo, yra ir bus prestižiškiausi.
– Kaip reikėtų vertinti Donato Motiejūno nuolatinius konfliktus su LKF?
– Man sunku vertinti iš šalies, nes nebuvau nei vieno kailyje, nei kitų padėtyje. Aš nežinau, kas? Kur? Kaip? Ką?
Tačiau, mano įsitikinimu, rinktinė ir vadinasi rinktine todėl, kad joje turi būti stipriausi žaidėjai. Aš nesiimu vertinti, ar Donato lygis tinka rinktinei. Bet jei jis vienas stipriausių Lietuvos krepšininkų, reikia rasti būdų jį prisikviesti. Žinoma, pasveriant visus už ir prieš, ar būdamas rinktinėje jis jos nemenkina. Gal ten yra kas nors, ko aš nežinau? Tačiau, kiek pažįstu Donatą, jis nėra blogas.
– Bet jums ir pačiam 2016 metais prieš Rio de Žaneiro žaidynes teko derėtis su D.Motiejūnu, kad atvyktų į rinktinę. Galiausiai rinktinėje jis tąsyk nežaidė.
– Taip, bet, manau, kad tada per daug buvo įsikišę agentai. Be to, Donatas buvo po traumos, neturėjo kontrakto, tad baiminosi, nes ant kortos buvo pastatyti didžiuliai pinigai.
Su juo pakalbu: „Taip, žaisiu.“ Nueinu, prieina agentai ir: „Nebežaisiu.“ Lyg koks užburtas ratas.
– Kuris kylantis Lietuvos krepšininkas jums suteikia daugiausia lūkesčių?
– Nemačiau Deivido Sirvydžio, tad negaliu komentuoti jo žaidimo.
Arną Veličką mačiau pastarosiose dvejose atrankos rungtynėse, todėl apie jį irgi sunku kalbėti – norėtųsi pamatyti daugiau.
Daugiau mačiau žaidžiantį Roką Jokubaitį. Jis labai kyla – man patinka, kad ir tvirtas, ir ginasi, ir vadovauja komandai, ir pataikyti gali. R.Jokubaitis eina teisinga linkme. Tik per daug jo negirkite, nes kartais po to būna, kad žaidėjas stabteli, o to nesinorėtų.
Iš jaunų žaidėjų daugelyje rungtynių patiko Lukas Lekavičius, nors jam, žinoma, sunku per kiekvienas rungtynes būti aukščiausiame lygyje. Jis to siekia, bet vis dėlto yra žemesnis, smulkesnis už daugelį. Kai L.Lekavičiui pavyksta įjungti savo greitį, viskas gerai gaunasi.
Ir, žinoma, puikiai žaidžia Marius Grigonis. Jis traukia komandą, yra tvirtas, stiprus ir geras perimetro žaidėjas.
Buvau nematęs, tik girdėjęs, bet gerą įspūdį paliko Marčiulioniukas. Tikiu, kad iš Augusto Marčiulionio gali išaugti geras žaidėjas.
– Gali pasiekti legendinio tėvo Šarūno Marčiuliono lygį?
– Augustas daug kuo panašus į tėvą. O ar pasieks, sunku pasakyti. Prieš daug metų, kai tik pradėjau trenerio karjerą, buvo sakoma, kad krepšininkas turi būti arba labai darbštus, arba labai talentingas. Dabar maža būti talentingam, dar būtinai reikia būti ir darbščiam. Užsispyrusiam. Protingam.
Tai galioja visiems žaidėjams, kuriuos išvardijau.
– Vienas ryškiausių Vilniaus krepšinio talentų Marekas Blaževičius šių metų vasarą persikėlė į Kauno „Žalgirį“, tačiau sezonui įsibėgėjus šis 19-metis 209 cm ūgio vidurio puolėjas daugiausia laiko praleidžia ant suolo. Kaip manote, kodėl jis negauna žaisti?
– Manau, kad M.Blaževičius padarė klaidą ir dabar turi mąstyti, kaip šią klaidą ištaisyti. Mano laikais nebuvo tiek daug krepšinio agentų. Lietuvoje tada jų iš viso nebuvo. Dabar tų agentų tiek daug, kad besivaržydami tarpusavyje jauniems žaidėjams jie prikalba gražiausių žodžių, primeluoja, kad tik išlaikytų tuos jaunus krepšininkus pas save.
Žaidėjai turėtų suprasti, kad ne jie agentams dirba, o agentai turi dirbti jiems ir su tėvais atskirti pelus nuo grūdų. Tada viskas bus gerai. Agentai kartais jauniems žaidėjams taip susuka galveles, kad baisu. Čia matau labai didelę problemą.
Nesakau, kad visi agentai blogi. Anaiptol. Bet sakau, kad jų dabar tiek daug, tarp jų tokia konkurencija, kad vaikas jau nebežino, kur tiesa, o kur melas.
– O su kuo tam jaunam žaidėjui reikėtų pasitarti?
– Visi traukia tą vaiką į savo pusę. Nesakau, kad nereikia su agentu tartis. Reikia. Bet reikia ir viską įvertinti per savo prizmę: pamatuoti dešimt kartų.
Jei jums dabar papasakočiau, kiek tėvų į mane kreipėsi, kai buvau grįžęs į rinktinę ir dirbau joje iki Rio de Žaneiro žaidynių pabaigos. Kiek pripasakojo istorijų, kaip jų vaikus apgavo! Jei papasakočiau, daug agentų raudonuotų!
– Tai papasakokite.
– Gal kada ir bus verta tai padaryti.
– Ar M.Blaževičiui būtų naudingiau ieškotis kitos komandos?
– Nežinau. Sezonas jau ritasi į antrą pusę, o pažadų, kad jis gaus daugiau žaisti, mažėja. Gal treneriai žino geriau.
Manau, kad „Žalgiris“ yra gera, tvarkinga, galinga organizacija. Netikiu, kad investavęs į M.Blaževičių ir už jį „Rytui“ sumokėjęs išpirką, „Žalgiris“ nori nusodinti šį žaidėją. Manau, kad Kauno klubas turi ieškoti, o galbūt ir ieško sprendimų. Tik sakau, kad tam vaikui laikas bėga, o niekas nesikeičia.
– 20-metis D.Sirvydis neseniai pasirašė trejų metų sutartį su NBA komanda „Detroit Pistons“. Kaip tai vertinate?
– Nežinau, pastaruosius metus nemačiau D.Sirvydžio žaidžiančio, nežinau, kiek jis patobulėjo ir negaliu nieko vertinti.
– Šarūnas Jasikevičius po puspenktų metų prie „Žalgirio“ vairo šį sezoną tapo „Barcelona“ komandos treneriu. O kaip jūs pats jautėtės pirmą kartą vykdamas dirbti į užsienį, kai 2004 m. pirmiausia prisidėjote prie Kinijos rinktinės trenerių štabo, o paskui tapote ir Pirėjo „Olympiakos“ (Graikija) treneriu?
– Mūsų karta augo sovietinėje santvarkoje, kai negalėjome niekur išvykti ir visą gyvenimą žaidėme vienoje komandoje. Šarūno kartai buvo paprasčiau. Š.Jasikevičius mokėsi Amerikoje, žaidė įvairiuose klubuose, gerai išmoko užsienio kalbų. Jis žaidė aukščiausiame lygyje, dirbo su geriausiais treneriais.
Manau, kad man psichologiškai buvo daug sunkiau kur nors išvykti.
– Kur sunkiau dirbti – namuose ar užsienyje?
– Lietuviai yra patys darbščiausi žaidėjai iš visų, kuriuos treniravau. O treniravau graikus, rusus, kinus, amerikiečius, pasitaikė ir kitų šalių krepšininkų.
Lietuviai – ne tik darbščiausi, bet ir mažiausi savanaudžiai.
Negaliu sakyti, kad rusai ar graikai nėra darbštūs. Aukščiausio lygio žaidėjai dirba profesionaliai. Kartais net stebindavo, kad kuo aukštesnio lygio žaidėjas, tuo jis darbštesnis. Tokios žvaigždės kaip Andrejus Kirilenka, Yao Ming'as, Vassilis Spanoulis, Nikos Zisis yra tikrai darbštūs. Bet pasitaiko visokių. O lietuviai išties darbštūs.
Ir dar labai patinka, kad lietuviui svarbiausia komandos rezultatai, o tik po to – asmeniniai rodikliai. Daug žaidėjų iškart po rungtynių griebia protokolą ir skaičiuoja savo taškelius, nesvarbu, kad komanda ką tik pralaimėjo.
– Bet būtent dėl komandinio krepšinio Lietuvos mokyklos dažnai kritikuojamos, nes neva dėl to ir nebeišugdo individualiai pajėgių žaidėjų.
– Stop! Visiškai nesutinku. Mes visą laiką žaidžiame komandinį krepšinį, bet kodėl anksčiau atsirado jasikevičiai, macijauskai, šiškauskai, štombergai, kaukėnai ir daugybė kitų individualiai pajėgių žaidėjų? Juk žaidėme tą patį krepšinį, taip pat treniravomės.
Gal dabar kažką nebe taip darome su ta vaikų sistema? Galbūt per anksti mes jiems pradedame rodyti derinius? Bet tai – daug platesnė tema.
Galbūt daug kas keičiasi, galbūt mažiau talentų atsiranda, galbūt vaikai daugiau sėdi namuose, per daug laiko praleidžia prie kompiuterių ir telefonų? Bet mes taip pat treniravome, buvo ta pati krepšinio mokykla.
A.Sabonis koks talentas buvo! Bet, kai komanda atsilikdavo, jis galėdavo bet kurį už gerklės griebti. Dėl komandos. Ar jis kada nors vaikėsi asmeninių taškų? Niekada.
– Trečius metus iš eilės Domantas Sabonis tapo geriausiu Lietuvos krepšininku. Rusijos krepšinio federacijos prezidentas A.Kirilenka prieš kurį laiką sukritikavo mūsų šalies krepšinį, teigdamas, kad Lietuvos, kaip krepšinio šalies, įvaizdis neva dirbtinai sukurtas, mat nėra nė vieno lietuvio krepšininko, be Jono Valančiūno, kuris būtų stabiliai išsilaikęs NBA ir išugdytas Lietuvoje. Ar pritartumėte A.Kirilenkos nuomonei?
– Kol pats neperskaičiau, labai stebėjausi, kad A.Kirilenka taip pasakė. Bet sutinku, kad šiuo metu jaučiame talentų stygių.
Ne kartą sakiau, kad dabartiniai, ypač perimetro, žaidėjai kaip diena ir naktis skiriasi nuo tų, kuriuos jau išvardijau. Jei prisiminsime dar ankstesnę kartą – Šarūno Marčiulionio, A.Sabonio, Rimo Kurtinaičio, Valdo Chomičiaus, Sergejaus Jovaišos – tai buvo dar didesni talentai.
Klausimas, kodėl dabar neatsiranda tokių ryškių talentų? Gal žaidėjai per anksti išvažiuoja į užsienį? O gal patys ką nors ne taip darome? Čia jau reikėtų susėsti, kalbėtis, žiūrėti, analizuoti, nes negalime iš oro ar barščių pasakyti, kodėl dabar taip yra.
– Jūs buvote tas treneris, kuris iš arti matė ankstyvuosius Š.Jasikevičiaus žingsnius krepšinyje, pradedant 1994-ųjų jaunimo iki 18 metų rinktine, Izraelyje laimėjusia Europos čempionatą. Ar galėtumėte prisiminti pirmą įspūdį apie Šarūną? Ar buvo galima prognozuoti, kad jis taps tokiu sėkmingu treneriu?
– Šarūnas pasižymėjo ir pasižymi mąstymu, reakcija aikštėje, greitais ir gerais sprendimais, nors jis niekada nebuvo išskirtinai atletiškas. Buvo seniai aišku, kad jei norės, vieną dieną jis taps geru treneriu.
– Ar kartais dar susitinkate, o gal pasiskambinate su Šarūnu?
– Kai susitinkame, pabendraujame. Dažniau susiskambiname su jo tėčiu, nes esame bendraamžiai.
Visą interviu skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“.
