Vlado Garasto įžvalgos: „Lietuvos rinktinėje per daug pilkos spalvos – abejoju, ar Š. Jasikevičius ją treniruos“

„Su tais mano gimtadieniais tikra maišalynė. Kaip ir su šių dienų pasauliniu krepšiniu. Nors esu gimęs vasario 2 dieną Joniškėlyje, kol tėvai mane atsivežė į Linkuvą, po savaitės pakrikštijo, tai dokumentuose įrašyta, kad gimiau vasario 8-ąją“, – linksmai kalbėjo savo 89-ąjį gimtadienį švenčiantis Lietuvos krepšinio federacijos Garbės prezidentas Vladas Garastas.

V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Patašiaus nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Patašiaus nuotr.
Vladas Garastas su žmona<br>A.Barzdžiaus nuotr.
Vladas Garastas su žmona<br>A.Barzdžiaus nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>G.Šiuparys
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>G.Šiuparys
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Patašiaus nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Patašiaus nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Patašiaus nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Patašiaus nuotr.
Dainius Adomaitis<br>D.Umbraso ir J.Stacevičiaus nuotr.
Dainius Adomaitis<br>D.Umbraso ir J.Stacevičiaus nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>Nuotr. iš LR archyvo
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>Nuotr. iš LR archyvo
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>T.Bauro nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>T.Bauro nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>P. Lileikis
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>P. Lileikis
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>V.Ščiavinskas
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>V.Ščiavinskas
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Patašius
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Patašius
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>K.Kavolėlis
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>K.Kavolėlis
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>N.Povilaitis
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>N.Povilaitis
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Kulbis
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Kulbis
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>AP nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>AP nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>A.Laurinavičius
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>A.Laurinavičius
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>A.Barzdžiaus nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>G.Bitvinsko nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Kulbio nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Kulbio nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Kulbio nuotr.
V.Garastas švenčia savo 89-ąjį gimtadienį.<br>M.Kulbio nuotr.
Daugiau nuotraukų (21)

Lrytas.lt

Feb 8, 2021, 5:00 PM, atnaujinta Feb 8, 2021, 9:48 PM

Daugiau kaip 65 metus krepšiniui atidavęs krepšinio specialistas pastaruoju metu stengiasi apsiriboti nuo tiesioginių kontaktų su žmonėmis ir daugelį savo darbų sprendžia telefono pagalba.

„Ta liga visus suvarė į dėžutes: mes sėdime dėžutėse, į pasaulį žvelgiame tik per televizoriaus dėžutę. Bet taip jau yra. Kitą vertus, esu patenkintas, kad sveikata nėra bloga, nors norėčiau būti dabar kokių penkiasdešimties.

Būdamas 47-erių perėmiau Kauno „Žalgirio“ stratego postą ir dabar suprantu, kad ta dvidešimties metų atkarpa buvo lyg naujas gyvenimas“, – kalbėjo nuo lengvosios atletikos, plaukimo iki krepšinio kelią nuėjęs biržietis V.Garastas.

Baigęs gimnaziją, dabar jau viena garsiausių šalies krepšinio vardų V. Garastas 1952-siais įstojo į Kūno Kultūros institutą kaip lengvaatletis, bet aštuonerius metus žaidė krepšinį Kauno „Žalgirio“ ekipoje.

Baigęs mokslus jis grįžo į Biržus ir iš pradžių įsidarbino sezoniniu plaukimo treneriu sporto mokykloje, o 1958-siais tapo ir jos direktoriumi.

Vėliau sekė darbas rajono sporto komiteto pirmininko pareigose, vadovavimas krepšinio sporto mokyklai.

Vadovaujant Lietuvos jaunių ir jaunimo, moksleivių rinktinėms 1979 metais V.Garastas nepatikėjo savo ausimis, kai gavo siūlymą iš Kauno: mažai kam žinomas biržietis buvo pakviestas perimti tragiškai tuomet žaidusio Kauno „Žalgiris“ krepšinio klubo vairą.

„Jau ne kartą rašyta, kad tikrai nebuvau tarp pirmųjų kandidatų. Niekas nenorėjo imtis atsakomybės.

Kiek žinau, buvau kažkur šeštas specialistas, kuriam buvo siūlytas „Žalgirio“ trenerio postas. Lyg ir bijojau, bet ne tiek, kiek pagrindinių miestų treneriai – pagalvojau, jog pabandžius tikrai nieko neprarasiu. Toliau Biržų neišsiųstų“, – pasakojo keturiasdešimties metų senumo įvykius V.Garastas.

Po to sekė dešimt auksinių metų „Žalgiryje“, Sovietų Sąjungos rinktinės vyriausio trenerio pareigos.

Vadovaujant V.Garastui žalgiriečiai tapo triskart tapo SSRS čempionais, dukart žaidė Europos klubinių turnyrų finale, tolimojoje Argentinoje laimėjo tarpžemyninę Williamo Joneso taurę.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę V.Garastas patraukė į užsienį – dirbo Čekoslovakijoje.

Kitas V. Garasto gyvenimo tarpsnis – 1992-1996 metai ir bronzos medaliai su Lietuvos rinktine Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse, 1995 metų Europos čempionato sidabras ir iki šiol atsimenamas skandalingas finalas su Jugoslavija.

Baigęs Lietuvos rinktinės trenerio darbą, V. Garastas dirbo Alytuje, konsultavo Lietuvos moterų rinktinę, buvo Lietuvos trenerių asociacijos prezidentu.

2003–2011 metais V. Garastas buvo LKF prezidentas ir jo darbo viršūnę simboliškai vainikavo Lietuvoje 2011-siais surengtas Europos vyrų krepšinio čempionatas.

2011 metų pabaigoje LKF prezidentu buvo išrinktas garsiausias Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis, o V. Garastas, pagerbiant jo nuopelnus Lietuvai, paskelbtas federacijos Garbės prezidentu.

„Kai kas mane jau vadina patriarchu ar lipdo tokią etiketę, tačiau man tas vardas ne prie širdies – jaučiuosi kaip kažkoks stačiatikių religijos atstovas. Man geriau, kad esu tiesiog krepšinio žmogus“, – sakė sveikinimus priimantis V.Garastas.

– Lietuvos krepšinis šiuo metu lyg ir praranda pozicijas tiek šalies viduje, tiek ir tarptautinėje arenoje. Viena paskutiniųjų ir labai nemalonių žinių – Lietuvos moterų rinktinė ir vėl nepateko į Europos čempionatą, pralaimėjusi visas oficialias atrankos kovas. Moterų krepšinis sunkiai serga?lrytas.lt paklausė V.Garasto.

– Žinoma, kai atsimeni tuos laikus, kai Vilniaus „Lietuvos Telekomas“ žaidė Eurolygos finalo ketverte, moterų ekipa buvo geriausia Europoje, pasaulio čempionate buvo tarp šešių stipriausių rinktinių – tai dabar labai liūdna.

Galima pasakyti, kad moterų krepšinio problemos šiuo metu matomos iškart – nėra nė vieno gero Lietuvos moterų krepšinio klubo, kuris būtų tikra žaidėjų praktikos kalvė. Nėra rimto klubo, nėra ir žaidėjų rinktinei.

Jei pabandysime kastis giliau, tai per dešimtmetį dingo per visą šalį begalė krepšininkių parengimo centrų: sakysime, turėjome mergaičių krepšinio grupes Telšiuose, Plungėje, Joniškyje, ten buvo ir treneriai. Didieji miestai turėjo mergaičių grupes. Dabar tuščia – neliko atrankos.

Maža to – kaip sakoma, dabar reikia už viską mokėti. Kas dabar iš tėvų trokšta savo dukrą leisti į krepšinio treniruotes ir dar už tai mokėti? Šokiai – prašome, o moterų krepšinis pastaruoju metu verčia tėvus raukyti nosis.

Jei į šią problemą rimtai nepasižiūrėsi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, jei ji nesugalvos savotiško gelbėjimo plano, bus apskritai riesta su moterų krepšiniu.

Pavyzdys labai paprastas – po 1956-ųjų SSRS Tautų spartakiados su Lietuvos rinktine ir komandomis atsisveikino Butautas, Lagunavičius, Lauritėnas, Kalakauskas ir kita dalis puikių žaidėjų.

Tam, kad būtų atkurta klubų sistema, kuri pateiktų žaidėjus rinktinei, prireikė 14 metų.

1962-sias perėmęs vadovavimą Kauno „Žalgiriui“ Vytautas Bimba surinko jaunimą, kuris 1971 metais žalgiriečiams iškovojo SSRS čempionato bronzą, o tuomet jau blizgėjęs jaunimas tapo ramsčiu ne tik Lietuvos nacionalinei ekipai.

Taigi, pritaikius aiškią formulę, jei dabar pradėtume galvoti apie moterų krepšinį, grąžos sulauktume tik po gero dešimtmečio.

Reikia su tuo susitaikyti ir kur kas ramiau žiūrėti į rinktinės nesėkmes – mes neinvestuojame į moterų krepšinį, tai kodėl norime pasiekimų?

– Ar neatrodo, kad panaši situacija yra pastaruoju metu ir su vyrų rinktine?

– Mane dabar labai stebina, kad rinktinės treneriai skelbia kilometrinius kandidatų sąrašus – po 30 žaidėjų, kuriuos planuoja pakviesti į stovyklą.

Kam? Kalbėjausi su daugeliu rinktinės narių, tai iš kviečiamų 20 žaidėjų kokie aštuoni ramiai aiškino, jog puikiai žino, kad nežais nacionalinėje ekipoje tuo metu.

Jie patys man sakydavo: atvažiuojame, kad nesipyktume su vadovybe, su treneriu, tačiau žaisti rinktinėje nesitikime. Tai kam juos kviesti? Ir krepšininkus trukdai, ir treniruotės tokioje masėje nebūna pilnavertės.

Dar blogiau, jog pastaruoju metu toks masinis darbas rinktinėje stipriai sumenkina pačios komandos įvaizdį.

Anksčiau visi puikiai žinojome visus Lietuvos rinktinės narius – tai buvo branduolys, kuris buvo aiškus. Dabar atrodo taip, kad kas tik bent kiek nori, tas ir žaidžia rinktinėje.

Tokio bardakėlio, koks dabar yra pasaulinėje krepšinio sistemoje – nemačiau niekada ir niekur. Kokioje dar sporto šakoje vadovauja krūva organizacijų, kurios temptų paklodę į savo pusę.

Ar leistų FIFA kokiai privačiai eurolygėlei diktuoti sąlygas, aiškinti, kas ko nori ar ne. Dabar krepšinis susiskaldęs, kas ką nori, tas tą daro, todėl ir atsiranda antrarūšės rinktinės, netikėti FIBA atrankos langai, Eurolygos diktatas krepšininkų atžvilgiu.

Tokia situacija labai stipriai paveikė Lietuvos krepšinį ir aš jau šiandien tikrai negaliu pasakyti, jog esame antrosios religijos – krepšinio – valstybė.

– Galite atsiminti situaciją, kad Lietuvos krepšininkai dėl galimybės žaisti Europos čempionate turėtų žūtbūtinius mūšius atrankoje su danais ar belgais?

– Tokių komandų apskritai prieš dešimtmetį Lietuvos komandos kelyje nebuvo. Mes kalbėjome apie ispanus, italus, graikus, bet ne mažai su krepšiniu susijusius danus.

Tai gerai, kad lemiamus mačus į čempionatą žaisime Lietuvoje, nors man tas savosios aikštės principas labai juokingas – juk varžovų aikštelėje saulė į akis nežibino niekam, vėjo nebuvo, lietus ant parketo nelijo.

Kaip sakoma, aikštė ta pati visur. O kai dar ir sirgalių nėra, tai visiška lygybė ir viską lemia krepšininkų pastangos.

– Kaip jums šių dienų Lietuvos rinktinė?

– Kaip? Niekaip. Tiesiog daug pilkos spalvos. Gaila, bet nėra rinktinėje asmenybių. Taip, lyg ir skaitome spaudos puslapiuose žodžius, kad pas mus tai ten, tai ten krepšinio žvaigždė, bet...

Kažkas man gerai priminė seną gerą posakį – tos išpūstos žvaigždės yra iki Lazdijų. Vos kirsi sieną su Lenkija ir ta žvaigždė pasirodys niekas.

Turime NBA krepšininkų, turime kažką savo namie, tačiau trūksta nacionalinėje komandoje asmenybių. Todėl savaime aišku, kad galiausiai pastaruosius ketvertą metų neturime stiprios ir komandiškai susitelkusios ekipos.

Nežinau kodėl, tačiau pastaruosius keletą metų daug kalbama apie Donatą Motiejūną, jo sutarimus ar nesutarimus su rinktinės treneriais. Aš tik siūlau pasižiūrėti, kaip jis žaidė per 2017 metų Europos čempionatą. Ir viskas – nereikės jokių skambių frazių.

Dabar D.Motiejūnas žaidžia Kinijoje. Aš ne prieš Kiniją, jos čempionatą, tačiau tai ką girdžiu apie ją, varžybas, mane vis labiau verčia manyti, kad tos šalies turnyrai Lietuvai neturėtų būti pavyzdys.

– Tai gal už pilkos spalvos „užmaišymą“ atsakingas rinktinės treneris?

– Žinote, visada sakiau, kad viską lemia galutinis rezultatas. Bus blogai, tuomet turės treneris atsakyti. Bus gerai – visi prisiims laurus, kažkas atiteks ir strategui.

Kaip jau kalbėjome, šiuo atveju rinktinės treneriai tapo įkaitais visos tos naujos FIBA sistemos, kai privalai rinktis pilką masę be asmenybių. Tu esi priverstas daryti, nes pasirinkimas yra paprastas – geriausi iš nelabai geriausių.

Mane labiau gąsdina tokia nuostata, kad treneriai vis labiau galvoja, ar verta jiems būti krepšinio rinktinės strategais. Tenka rinktis ne iš visų specialistų, o iš tų, kurie bent jau nenusisuka nuo rinktinės arba sutinka po įkalbinėjimų.

Pavyzdžiui, labai esu nusivylęs Dainiaus Adomaičio sprendimu po pasaulio čempionato palikti stratego postą.

Jis turėjo atlaikyti kritikos lavina ir eiti toliau, siekti užsibrėžtų tikslų. Dabar gavosi paprastas dalykas: jei skęstančio laivo kapitonas palieka laivą paskutinis, tai treneris D.Adomaitis pirmasis įlipo į gelbėjimosi valtį ir paliko savo įgulą. Mano galva, jis privalėjo ekipą vesti į Europos ir olimpinę atranką.

– Vienu geriausių šalies ir jau Europos treneriu dabar įvardijamas Šarūnas Jasikevičius. Tikite, kad jis perims Lietuvos rinktinės stratego vairą?

– Labai abejoju. Jis ir dabar nesiveržė užimti šią kėdę, nes nemato reikalo. Ir dar yra begalė vargo su tomis pareigomis: ir ne tik dėl to, kad jis treniruoja Eurolygos klubą.

Kai jau baigiasi sezonas, tu nevažiuoji ilsėtis, privalai ir toliau dirbti – nėra tos ramybės, o Lietuvos rinktinės trenerio prestižas pastaruoju metu taip pat nėra aukštumoje.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.