Vilniaus Akropolio „O'Learys“ sporto bare susirinkusius aistruolius nudžiuginęs strategas į podkastą atvyko po pasiektos pergalės Burgose bei iškovoto kelialapio į Čempionų lygos „Top“ 16 etapą.
Geriausias sezono rungtynes Ispanijoje sužaidė Speedy Smithas, kuris pelnė 18 taškų, atliko 6 rezultatyvius perdavimus ir lemiamais tritaškiais mačo pabaigoje užtikrino pergalę vilniečiams. Dramblį iš kambario norėjęs patraukti J. Jankevičius pokalbį pradėjo nuo klausimo: kokios mintys užpuola trenerį matant S.Smithą metant lemiamą tolimą metimą?
„Ir vėl? (juokiasi). Bet šį kartą įkrito. Speedy mes tikėjome visą sezoną, jeigu pasižiūrėtume į jo numerius kas liečia pataikymą, tai jie, švelniai tariant, tragiški.
Tačiau mes verčiame jį toliau mesti ir žinom, kad tokios rungtynės anksčiau ar vėliau ateis. Jis yra labai mėgstamas rūbinėj ir aikštelėj. Visų pirma, jis yra kūrėjas ir tik tada užbaigiantis atakas, komanda jį gerbia ir Speedy nusipelnė tokių rungtynių“, – dėstė G. Žibėnas.
„7bet-Ryto podkaste“ daugiau nei pusę gyvenimo treneriu dirbantis 37-erių specialistas pasidalino emocijomis pirmąkart stojus prie sostinės ekipos vairo, pamokomis iš krepšininkų, meile Italijos kultūrai bei kartu palietė daug kitų temų.
– Ar gerai yra gyvenime neturėti nieko kito be krepšinio?
– Su laiku oda storėja, atsirenki į ką reaguoti ir į ką ne, susitelki į tiesioginį darbą bei darai tai, kas nuo tavęs priklauso, kad einant miegoti švari sąžinė būtų patogiausia pagalvė.
– Kokios buvo pirmos pamokos, kurias supratai trenerio gyvenime?
– Pirmos pamokos turbūt nebuvo pirmaisiais metais, nes tu tik po 3 ar 4 metų supranti, ką darei blogai. Kai matai rezultatus, kai kažkas neina ir kaip profesionalūs treneriai tai daro, tad po truputį kantriai iš jų mokiniesi.
– Pakalbėjus su treneriais ar žaidėjais sakoma, kad šių laikų vaikinai bando būti šaunūs, nemato to juodo darbo, kuris buvo įdėtas ir pamiršta esminę sudedamąją dalį.
– Visi NBA epizodai dabar yra vienas iš pačių neteisingiausių reikalų jaunimo krepšinyje. Jie mato tuos epizodus ir bando juos atkartoti, bet kad iki to žaidėjas nueitų, iki tokių epizodų, jis turi išliet begalę sunkaus prakaito.
Mes irgi nueiname į muziejų ir matome paveikslą – kaip lankytojas aš galiu pasakyt ar geras, ar blogas paveikslas. Tačiau mes nematėme kaip jis buvo nutapytas, kokius pieštukus dailininkas naudojo, kaip juos naudojo, kaip tapytojas jais tapė, kodėl jam tokia paveikslo idėja kilo.
Mes ir krepšinio rungtynėse matome tik tą ledkalnio viršūnę – arba pergalė, arba pralaimėjimas, bet aš pasakyčiau, kad rungtynės yra tik 5 procentai visos tos virtuvės, kuri verda komandoje.
– Buvo malonu pirmą kartą vadovauti „Rytui“? Juolab, kad ir viskas prasidėjo pergale?
– Pamenu tas rungtynes kaip šiandien. Žaidėme namuose su Klaipėdos „Neptūnu“, jaudulio, be abejo, buvo, nėra ką slėpti. Man buvo didžiausia abejonė – kokia bus emocija?
Ar žaidėjai kris dėl riedančio kamuolio? Mačas prasidėjo labai blogai: pirmą ar antrą minutę Martynas Echodas patyrė traumą ir mes netekom pagrindinio vidurio puolėjo, Ivano Buvos tuo metu nebuvo.
Likome su Bensonu ir Arnu penktoje pozicijoje, bet žaidėjai susitelkė, parodė emociją, kurią susikrovė pirmoje sezono stadijoje ir ją palikome ant parketo. Pergalę skyrėme „B tribūnai“ ir visiems sirgaliams.
Kai pamatai lietuvį žaidėją, įmetantį svarbesnį tritaškį ir abu kumščius keliantį į viršų, nori-nenori šiurpas pereina per nugarą.
– Pats būsite italofilas, kodėl?
– Iki kaulų smegenų. Lėtas gyvenimo stilius, pozityvas, vietinių žmonių atvira širdis, ypač kas liečia pietų Italiją.
Esu ten dirbęs sezoną. Jau vien ten nuvažiuoti kaip turistui, jau yra gerai, geras maistas. Tiesiog, kai pradedi gyventi tarp jų, supranti, kokie tai šilti žmonės, o gal man taip pasisekė Sicilijoje tarp jų atsidurti.
