LTOK būstinėje antradienį buvo pagerbti dvidešimt du šalies sporto pasaulio atstovai, sulaukę savo jubiliejų, tačiau pagrindiniu renginio žmogumi buvo vienas žymiausių ir nusipelniusių Lietuvos krepšinio trenerių, su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine ir Kauno „Žalgirio“ ekipa iškovojęs ne vieną auksinę pergalę bei taip garsinęs Lietuvos vardą buvęs Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas ir dabartinis Garbės prezidentas V.Garastas.
„Buvau, tiesą sakant, labai nustebęs, sulaukęs LTOK kvietimo atsiimti apdovanojimą jubiliejaus proga. Gal ir nereikėtų to sakyti, tačiau Kaunui atidaviau labai daug savo gyvenimo – gyvenu šiame mieste 45 metus, treniravau „Žalgirį“ ir....
Niekas iš miesto žmonių nepasveikino su 90-uoju gimtadieniu. Yra miesto savivaldybė, tai ankstesni merai visada pasveikindavo, o dabar, matyt, nutarė, kad per anksti sveikinti.
Aš, kaip sakoma, neįsižeidžiau. Nebeturiu pretenzijų niekam, noriu ramiai gyventi. Bet galima ir pajuokauti – gal sulaukus 100 metų Kaunas vis dėlto pasveikins“, – po apdovanojimų ceremonijos su tam tikra nusivylimo gaida kalbėjo V. Garastas.
Dar prieš dešimtmetį prie Lietuvos krepšinio federacijos vairo stovėjęs garsus treneris dabar turi tik vieną rimtesnį darbą – jis yra LKF Garbės prezidentas, tačiau krepšinio reikalai niekur nedingo.
– Tai, ką dabar matote šalies krepšinyje – jus džiugina ar liūdina“, – lrytas.lt paklausė V. Garasto.
– Manęs visiškai mūsų krepšinis nedžiugina. Lietuvos krepšinis yra gerokai smukęs meistriškumo prasme. Tą rodo ir visų rinktinių rezultatai. Galima pasakyti, kad yra labai liūdni reikalai su Lietuvos krepšiniu.
Net gilintis į tai neapsimoka, nes kalbėti reikėtų daug ir ilgai, o bus tokių, kurie aiškins, kad tas senukas yra nukvakęs, kalba nesąmones. Aš šitą žinau, jau ne kartą buvo tokių situacijų (juokiasi).
Žinote, esmė ta, kad mano mėgstamai sporto šakai ateina vadovauti nauja kartą, jos mąstymas yra visiškai kitoks ir yra visiškai kiti norai bei siekiai. Aš vis dar kalbu apie patriotiškumą, apie tą „vardan Lietuvos“, o man aiškina, kad mano mintys yra pasenusios, viskas yra kitaip.
Esu visiškai prieš tą faktą, kad Lietuvos klubus okupavo legionieriai. Kur mūsų lietuviai? Pasižiūrėkime, iš LKL žaidžiančių užsieniečių galima sudaryti kad ir penkias komandas.
Kai treniravau „Žalgirį“, turėjome aiškią poziciją – žaidžia tik lietuviai, negali būti kitų valstybių ar respublikų krepšininkų. Dabar... Pasvalys, Prienai – ir ten užsieniečiai.
Juk yra aiški krepšinio dogma – kuo daugiau legionierių Lietuvos komandose, tuo silpnesnė mūsų šalies rinktinė. Tai šimtaprocentinis faktas.
Ir matome, kad toks kelias yra blogas – sugebėjome net nepatekti į olimpines žaidynes. O kas mūsų laukia toliau? Kas bus daroma, kad nekristume dar labiau? Man tai yra atviras klausimas...
– Kitą sezoną Kazys Maksvytis treniruos tiek Kauno „Žalgirį“, tiek ir Lietuvos vyrų rinktinę. Jūs taip pat buvote tokioje pačioje situacijoje – yra sunku suderinti šiuos du darbus?
– Viską galima suderinti. Man tik keista, kai vieni ar kiti žaidėjai bei treneriai guodžiasi ir skundžiasi, kad per penkias dienas sužaidė tris mačus. Ir kas? Mano laikais būdavo turai, tai per šešias dienas tekdavo varžytis penkis kartus – ir nieko, niekas nekalbėjo, kad sunku.
Čia griovį kasti reikia ar ką? Tai juk tam ir yra žaidėjo ar trenerio darbas – prisimenu savo aiškią poziciją: kai kažkas pradėdavo bambėti dėl nuovargio, tai pasakydavau, kad gali pasirinkti ir kitą darbą. Kad būtų mažiau judėjimo, siūliau buhalterio specialybę.
– Pasitikite rinktinės treneriu Kaziu Maksvyčiu?
– Taip, juo tikrai pasitikiu. Tai vienas iš geriausių variantų Lietuvos krepšinyje. Žinote, žiūrėjome kažkaip galimus variantus rinktinei, tai tiesiog dar ir nemaloniai nustebome – ne tik trenerių, bet ir gerų krepšininkų mums trūksta.
Man nėra nieko baisiau žinia, kad lietuvių ekipas treniruoja užsienio specialistai. Mes esame krepšinio šalis, o negalime sau leisti pasisamdyti lietuvio.
Gerai, sutikčiau, jog mūsų ekipas treniruotų tikrai superiniai ir tikrai verti užsienio specialistai. Tačiau juk pas mus atvažiuoja „šiokie tokie“.
Kad ir turėtas „Žalgirio“ austras Martinas Schilleris. Gal jis ir geras žmogus, tačiau Austrija tikrai ne krepšinio šalis. Treneris, kaip ir žaidėjas, turi augti, jis turi praeiti visus įmanomus lygius.
Būtent tai K.Maksvytis ir yra praėjęs. Su juo prieš kelias dienas kalbėjausi, tai pasakiau, kad į „Žalgirį“ jis ateina labai geru laiku. Kai aš pradėjau treniruoti žalgiriečius, jie SSRS čempionate buvo vienuoliktoje vietoje.
Jam pasakiau, kad jis ateina tuomet, kai Eurolygoje kauniečiai yra paskutiniai. Kilti bus lengviau.
Juokas juokais, bet geriau kilti iš apačios nei bandyti išsilaikyti tarp lyderių. Tada lyg ir matai savo darbo vaisius.
Aišku, trenerio laukia sunkus darbas. Bet darbai suderinami. Aš eilę žaidybinių derinių patikrindavau Kauno klube, o vėliau juos pritaikydavau rinktinėje.
Man nereikėjo nieko ieškoti, galvoti ar kurti rinktinei. Buvo patikrinta komandoje. Noriu pasakyti, kad klubas padeda treneriui treniruoti ir Lietuvos rinktinę. Treneris neturi bijoti šių dviejų darbų.
– Davėte patarimų K.Maksvyčiui dėl rinktinės ir „Žalgirio“ reikalų?
– Ką čia duosi? Pajuokavome ir viskas. Bet tik pasakiau, kad jam reikės susitaikyti, kad prie vienų ar kitų rezultatų žmonės pripranta. Ne, jie dėl pralaimėjimų reiškia kritiką, tačiau sėkmės greitai tampa rutina.
Mes SSRS čempionatuose tris kartus su „Žalgiriu“ laimėjome auksą, o po to iškovojome sidabrą.
Žinote, kas mus pasitiko oro uoste, kai atskridome su sidabru? Viena valytoja su šepečiu. Ką čia antra vieta... Ir pirma vieta, laimėta kelis kartus, tampa neįdomi.
Tad pasakiau, kad nereikia labai viską imti į širdį, nes prie pergalių ar pralaimėjimų kiti pripranta labiau.
– Vyksta karas Ukrainoje. Iš Eurolygos yra pašalinti visi trys agresorės Rusijos klubai. Kaip galvojate, jie turės galimybę sugrįžti į šį turnyrą?
– Situacija tikrai labai sudėtinga. Labai rimta – nežinia, kas ir kaip bus. Dabar visi labiau visus gąsdina ir niekas nieko nežino.
– Neseniai vaizdo klipe kreipėtės į Rusijos žmones dėl karo Ukrainoje. Pasiuntėte jautrią žinutę ukrainiečiams. Kaip matote situciją šiai dienai?
– Situacija tokia, kad 145 milijonai puola 40 milijonų gyventojų valstybę.
Pagal skaičius viskas atrodė beviltiška. Bet pasirodo, kad bendromis jėgomis galima kovoti ir laimėti.
Blogai, kai į valdžios viršūnes ateina pamišę žmonės... Praeityje tokių buvo – Stalinas, Hilteris: jie taip pat privedė pasaulį prie tokios pat situacijos.
LTOK apdovanoti Lietuvos sportui ir olimpizmui nusipelnę asmenys
Trečiadienį Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK) pagerbti ir apdovanoti garbingus jubiliejus paminėję Lietuvos sportui ir olimpizmui nusipelnę asmenys. Tarp jų – žinomi sporto žurnalistai, olimpiečiai, žinomų sportininkų treneriai, olimpizmo puoselėtojai.
Apdovanojimus jubiliatams įteikė olimpinė čempionė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
LTOK prizas „ Pergalė“
Vladas GARASTAS (90 metų) –vienas žymiausių Lietuvos krepšinio trenerių, su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine ir Kauno „Žalgirio“ komanda iškovojęs svarbių pergalių ir garsinęs Lietuvos vardą. Buvęs Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas, dabar garbės prezidentas.
LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“
Lietuvos sporto klubo „Makabi“ atkūrimo 100-ųjų metinių proga
Semionas FINKELŠTEINAS – Lietuvos sporto klubo „Makabi“ prezidentas.
LTOK pirmojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“
Zigmantas ŽIVATKAUSKAS (80 metų) – ilgametis Lietuvos olimpinio sporto centro lengvosios atletikos treneris, dukart olimpinio ir pasaulio disko metimo čempiono Virgilijaus Aleknos patarėjas ir masažuotojas.
LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“
Gintas MAISIEJUS (80 metų) – ilgametis fechtavimo sporto puoselėtojas, sporto meistras, fechtavimo klubo „Gintarinė špaga“ treneris, išugdęs kelias kartas fechtuotojų.
LTOK pirmojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“
Justas Vincas PALECKIS (80 metų) – Lietuvos vandensvydžio sporto veteranas, ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas, šios sporto šakos puoselėtojas, vienijantis Lietuvos vandensvydžio veteranus.
LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“
Vidas MAČIULIS (75 metai) – sporto žurnalistas, TV laidos „Krepšinio pasaulyje“ rengėjas, dokumentinių filmų autorius.
LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“
Gediminas MAKSIMAVIČIUS (75 metai) – Lietuvos lankininkų federacijos prezidentas, tarptautinės klasės sporto meistras, teisėjas, Lietuvos nacionalinės rinktinės treneris, ruošiantis rinktinę 2024 olimpinėms žaidynėms.
LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“
Arvidas ULEVIČIUS (75 metai) – Lietuvos vandensvydžio sporto veteranas, ilgametis Lietuvos rinktinės žaidėjas, nacionalinės kategorijos teisėjas.
LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“
Vytautas KVIETKAUSKAS (70 metų) – Lietuvos žurnalistas, sporto, politikos bei visuomenės veikėjas, daugiau kaip 20 metų buvę Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas, buvęs Europos paralimpinio komiteto narys.
LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“
Algimantas LIUBINSKAS (70 metų) – Vilniaus regiono futbolo sąjungos (VRFS) garbės prezidentas, buvęs ilgametis Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės vyriausiasis treneris.
LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“
Valentinas ALEKSA (70 metų) – pasaulio lietuvių sporto asociacijos prezidentas, Lietuvos olimpinės akademijos vienas steigėjų ir kūrėjų, taip pat ir kitų mūsų šalies sporto organizacijų bei klubų aktyvus narys.
LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“
Jonas JUOZAITIS (70 metų) – ilgametis šalies sportinio ėjimo treneris, išugdęs du olimpinių žaidynių dalyvius, aktyvus olimpinio vicečempiono Antano Mikėno memorialo tarptautinių varžybų organizatorius.
LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“
Robertas KASELIS (65 metai) – nacionalinės kategorijos sportinio ėjimo teisėjas, daugkartinis Lietuvos čempionatų prizininkas, ilgametis sporto renginių organizatorius ir puoselėtojas.
LTOK medalis „Už nuopelnus olimpizmui“
Kęstutis BAGDANAVIČIUS (60 metų) – Lietuvos bokso federacijos aukščiausiosios tarptautinės kategorijos teisėjas, teisėjavęs Lietuvos bokso čempionatuose, tarptautiniuose turnyruose, Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
LTOK antrojo laipsnio ženklas „Už nuopelnus“
Dalia MATUSEVIČIENĖ (60 metų) – lengvaatletė – bėgikė, trenerė, Seulo olimpinių žaidynių dalyvė – 11-os vietos laimėtoja.
LTOK medalis „Už nuopelnus olimpizmui“
Vida ZVICEVIČIENĖ (60 metų) – Lietuvos šaudymo sporto trenerė, išugdžiusi ne vieną Lietuvos įvairaus amžiaus čempioną.
LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“
Gintarė GRIKŠTAITĖ (55 metai) – LRT sporto žurnalistė, dokumentinių filmų apie sportą scenarijų autorė.
LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“
Ričardas BUKYS (55 metai) – olimpietis, irkluotojas, akademinio irklavimo rinktinės narys 1992 m. vasaros olimpinėse žaidynėse.
LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“
Gintaras NENARTAVIČIUS (50 metų) – dienraščio „Lietuvos rytas“ sporto redaktorius, buvęs Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidentas ir generalinis sekretorius.
LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“
Artūras KALININAS (50 metų) – nusipelnęs Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės treneris.
Jo auklėtiniai – pasaulio ir Europos jaunių bei jaunimo čempionai ir prizininkai.
LTOK apdovanojimas „Olimpinė žvaigždė“
Ruslanas VARTANOVAS (50 metų) – ilgametis šalies imtynių rinktinės narys, Lietuvos graikų-romėnų imtynių rinktinės treneris, 1996 m. vasaros olimpinių žaidynių Atlantoje dalyvis, 15 kartų Lietuvos čempionas.
LTOK prizas „Citius. Altius. Fortius“
Arūnas EMELJANOVAS (45 metai) – Lietuvos sporto universiteto Sveikatos, fizinio ir socialinio ugdymo katedros profesorius, sporto mokslininkas.
