Rungtynės be taškų
1933 m. kovo 27 d. Moterys. Lietuvos pirmenybės. LDS – „Makabi“ 0:0.
Mažiausias rezultatas, kuriuo gali baigtis krepšinio rungtynės, yra 0:0. Teoriškai toks rezultatas įmanomas net šiais laikais, tačiau sunku įsivaizduoti, kaip turėtų vykti rungtynės, kad nė viena komanda nepelnytų nė taško.
Prieš šimtmetį krepšinis buvo kitoks. Kitokios buvo ir taisyklės, ir sportininkų fizinis pasirengimas, ir krepšinio technikos įgūdžiai, ir žaidimo taktika. XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose komandų rezultatyvumas dažnai būdavo vienženklis, o Lietuvoje vykusių oficialių rungtynių mažiausio rezultatyvumo rekordas yra toks, kurio pakeisti neįmanoma. 1933 metais Lietuvos dviratininkų sąjungos (LDS) ir „Makabi“ moterų komandos Lietuvos pirmenybių rungtynes baigė rezultatu 0:0.
1933 metais Lietuvos krepšinio pirmenybės buvo surengtos po ketverių su puse metų pertraukos. Kelerius metus krepšinis beveik nebuvo žaidžiamas, todėl vieni sportininkai primiršo net ir anksčiau įgytus žaidimo įgūdžius, kiti – apskritai pirmą kartą pabandė įmesti kamuolį į krepšį ir stokojo net paprasčiausių krepšinio žinių. Sportininkams netrūko užsidegimo ir aistros, bet meistriškumo lygis buvo labai žemas.
Lietuvos moterų krepšinio pirmenybėse tais metais dalyvavo šešios komandos. Aiškios lyderės buvo Lietuvos dviratininkų sąjungos (LDS) ir „Makabi“ ekipos, nugalėjusios visas kitas varžoves ir turėjusios tarpusavio akistatoje išspręsti pirmosios vietos likimą.
Įdomu, kad LDS kitas komandas įveikdavo dideliu skirtumu, o per rungtynes su „Kovo“ krepšininkėmis, kurias nugalėjo 44:0, pasiekė turnyro rekordą. Tuo tarpu makabietės laimėdavo kur kas sunkiau. Jų rungtynėse buvo užfiksuoti net ir labai maži rezultatai 2:1 (su „Bar Kochba“) bei 4:2 (su JSO).
Rekordinė rezultatyvumo žemuma buvo pasiekta kovo 27 dieną vykusiose lyderių tarpusavio rungtynėse. Jose nei LDS, nei „Makabi“ krepšininkės nesugebėjo pelnyti nė taško! „Rungtynės buvo itin karštos ir žiaurios. Po beprasmių grumtynių ir raičiojimosi rungtynės baigėsi 0:0“, – krepšininkių dvikovą trumpai aprašė „Sporto tribūnos“ savaitraštis (1933 m., Nr. 5).
Kadangi abi stipriausios komandos surinko po 9 taškus (iškovojo po keturias pergales ir tarpusavyje sužaidė lygiosiomis), pagal turnyro nuostatus buvo paskirtos papildomos rungtynės. Balandžio 3 dieną krepšininkės žaidė rezultatyviau, bet ir per pirmąjį papildomą mačą nugalėtojos nepaaiškėjo – rungtynės baigėsi rezultatu 2:2.
Po penkių dienų komandos susitiko dar kartą. LDS krepšininkės antrąsias papildomas rungtynes laimėjo rezultatu 1:0 ir tapo Lietuvos čempionėmis.
„Rungtynės buvo labai gyvos ir įdomios. Pirmame puslaikyje LDS-ui pavyko įmesti vieną golą iš foulo ir laimėti vieną tašką. Kadangi rungtynės buvo labai įtemptoje atmosferoje, tai rungtynių teisėjui nuolat teko bausti. LDS turėjo progų iš foulų įmesti dar 3-tą golų, bet LDS metikės pasirodė nekaip ir, žinoma, nei vienos progos neišnaudojo.
Antrame puslaikėje nors LDS ir spaudė makabietės, tačiau šios parodė daug gražesnį žaidimą už LDS. Pastarosios komandos moterys žaidė be jokios sistemos ir tik jų laimė, kad Makabi neturėjo gerų mėtikių, o būtų buvę riestai.
Teisėjas p. Kalvaitienė-Radziulytė buvo per lėta. Jeigu taip galima būtų pasakyti, tai ne ji valdė komandas, bet komandos ją. Be to, trūko ir akylumo.
Gaila, kad tokioms rungtynėms, kuriose, gal būt, didesnį vaidmenį vaidina žiūrovai, skiriami tokie „bejėgiai“ teisėjai“, – rašė „Sporto tribūna“ (1933 m., Nr. 7–8).
Žemas teisėjavimo lygis per 1933 metų Lietuvos pirmenybes buvo vos ne pagrindinė krepšinio kalbų tema. Užsienyje krepšinio rungtynėms tuo metu jau teisėjaudavo du teisėjai, o Lietuvoje vis dar buvo tik vienas teisėjas, kuris privalėjo ne tik stebėti taisyklių pažeidimus, bet ir pats skaičiuoti rezultatą bei laiką. Pražangos visai nebūdavo skaičiuojamos, todėl krepšininkai ir krepšininkės dažnai žaisdavo labai šiurkščiai. Tiesa, tai nestebino, nes šiurkštus ir netgi žiaurus žaidimas tuo metu buvo ir Lietuvos futbolo problema, o krepšinio pirmenybėse dalyvavo tie patys sportininkai, kurie žaidė futbolo komandose.
Teisėjavimo problema atsirado iš dalies dėl sporto vadovybės neapdairumo. Krepšinio pirmenybės buvo surengtos po gana ilgos pertraukos. Per tuos metus gana žymiai pasikeitė žaidimo taisyklės, tačiau Kamuolio žaidimų sąjunga (Kažas) net nesurengė teisėjų kursų ir neišvertė į lietuvių kalbą pasikeitusių taisyklių. Taisyklių gerai nežinojo net teisėjai, o ką kalbėti apie krepšininkus...
„Dėl moterų, tai daug geriau būtų, kad kiekviena jų turėtų savo teisėją, kuris laike rungtynių supažindintų su elementarinėmis krepšiasviedžio taisyklėmis“, – prasidėjus pirmenybėms liūdnai pajuokavo „Sporto tribūna“ (1933 m., Nr. 1).
Pirmenybėms įsibėgėjus padėtis beveik negerėjo. „Dėl šių rungtynių tenka visai atskirai pasisakyti. Atrodė, kad ir viena ir antra komanda aplamai menką supratimą teturi apie basketbolo žaidimą, net ir taisyklių kaip reikiant nemoka. Vienas vargas buvo referuoti tokių komandų rungtynes p. Kalvaitienei. Neišaiškinus ir neįkalus žaidėjų galvosna taisyklių iš anksto, vargu turi prasmės pačios rungtynės sportiniu požiūriu“, – po „Kovo“ ir „Bar Kochba“ moterų komandų rungtynių rašė „Lietuvos aido“ dienraštis (1933 m. vasario 21 d.).
Didžiausias kuriozas įvyko vasario 11 dieną per Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos (LGSF) ir „Kovo“ vyrų komandų rungtynes. Teisėjas Peisachovas šias rungtynes nutraukė, nes nesugebėjo suvaldyti jam nuolat priekaištavusių sportininkų.
„Deja, rungtynės daug kentė dėl visiškai blogo teisėjo Peisachovo vadovavimo. Rungtynės buvo nutrauktos 13:10 LGSF naudai. Gerai, kad Peisachovas, nutraukdamas žaidimą, prisipažino nesugebąs tokioms rungtynėms vadovauti, bet vargu gerai, kad basketbolo pirmenybių tvarkytojai skiria tokius teisėjus. Argi, pagaliau, nebus imtasi gydyti šią teisėjų nesugebėjimo žaizdą, kuri ypač skaudžiai atsiveria futbolo sezono metu. Jau seniai laikas!“ – piktinosi „Lietuvos aido“ dienraštis (1933 m. vasario 13 d.).
Nutrauktos rungtynės turėjo būti žaidžiamos iš naujo. Tačiau pavasarį prasidėjus futbolo sezonui, Kažo vadovai nerado rungtynėms tinkamos datos, todėl įskaitė rezultatą, kuris buvo tuo metu, kai teisėjas Peisachovas nutraukė rungtynes.
Galutinėje lentelėje LGSF ir „Kovo“ komandos surinko vienodai taškų ir užėmė dvi pirmąsias vietas. Todėl vyrų pirmenybėse, kaip ir moterų, buvo paskirtos papildomos rungtynės. Jas balandžio 3 dieną LGSF krepšininkai laimėjo rezultatu 10:6.
1933 metais po gana ilgos pertraukos surengtos Lietuvos pirmenybės toli gražu nebuvo tobulos. Vis dėlto tuo metu svarbiausia buvo tai, kad krepšinis po kelerių sąstingio metų vėl atgimė ir Lietuvos sportininkai prisiminė primirštą žaidimą. O prieš kitą sezoną į žiniasklaidos pastabas atsižvelgę Kažo vadovai ištaisė didžiausius trūkumus.