Galbūt – tik galbūt, nes apie tai paklaustas G.Žibėnas paslaptingai šypsosi, – „Ryto“ treneris netrukus turės dar vieną progą švęsti ir didžiausia jo aistruolė farmacijos įmonėje dirbanti Ingrida užsimaus sužadėtuvių žiedą.
„Ne nuo manęs vieno tai priklauso, – nukirto 38 metų treneris, – o mąstyti apie sužadėtuves ar vestuves sezono metu visai nebuvo laiko.“
Tą laiką dideliais kąsniais rijo nuolatinės treniruotės, kelionės į rungtynes, apmąstymai bemiegėmis naktimis po pralaimėtų ir net pergalingų rungtynių. G.Žibėnas vis ieškojo naujų kelių į pergales ar bent jau į kokybiškesnį „Ryto“ žaidimą.
Kai 2020 metų liepą tuometis Vilniaus komandos treneris Donaldas Kairys G.Žibėną, su kuriuo jau buvo dirbęs Lenkijoje, Estijoje ir Lietuvos jaunimo (iki 20 m.) krepšinio rinktinėje, vėl pakvietė tapti asistentu, šis iškart sutiko. Dėl prasto komandos žaidimo pernai sausį „Rytas“ atsisveikino su D.Kairiu, o į buvusio bendražygio vietą stojo kaunietis G.Žibėnas.
Susiję straipsniai
Jis niekada profesionaliai nežaidė krepšinio – ilgus vaikystės ir paauglystės metus buvo pajėgus Lietuvos stalo tenisininkas, kol medikai staiga pareiškė, kad padidėjusi atleto širdis gali būti trukdis jam toliau sportuoti.
Kai po pusmečio paaiškėjo klaida ir G.Žibėnui vėl leista treniruotis, traukinys jau buvo nuvažiavęs pernelyg toli: dar tobulėjančiam jaunam stalo tenisininkui ir mėnuo kitas be rimtų treniruočių reiškė karjeros pabaigą.
G.Žibėnas augo stebėdamas garsiausių Lietuvos krepšinio komandų kovas. Jis jau buvo pakankamai didelis, kad suprastų, kokia svarbi 1992 m. Barselonoje ir 1996 m. Atlantoje šalies vyrų rinktinės iškovota olimpinė bronza.
O panašiu metu, kai 1998 m. ir 1999 m. gimtojo miesto komanda „Žalgiris“ vieną po kitos iškovojo Europos ir Eurolygos taures, G.Žibėnas ir pats pasuko į krepšinį: padėjęs stalo teniso raketę, V.Chomičiaus mokykloje paėmė oranžinį kamuolį.
Tarp G.Žibėno komandos draugų pirmus metus net buvo dabartinis „Žalgirio“ puolėjas Artūras Milaknis, o būsimasis „Ryto“ treneris profesionaliu krepšininku taip ir netapo. Rimčiau žaisti krepšinį pradėjęs jau paauglystėje, daugiausia buvo tik treniruočių partneris.
Bet jau tada, mėgėjiškai gainiodamas kamuolį, G.Žibėnas aiškiai suprato, kad krepšinis bus jo gyvenimas ir profesija. Nesvarbu, kokias pareigas užims.
Pradėjęs studijuoti tuometėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje (dabar – Lietuvos sporto universitetas) vos 18-metis G.Žibėnas sulaukė pirmojo savo krepšinio trenerio Šarūno Šniro pasiūlymo prisidėti treniruojant vaikus ir nuo tada, žingsnis po žingsnio, vis kilo trenerio karjeros laiptais.
asmeninio arch. nuotr.
G.Žibėno laimėjimų sąraše – ne viena svarbi pergalė, Indonezijos ir Estijos čempiono titulai. Tačiau triumfas su Vilniaus komanda po 12 metų pertraukos Lietuvos čempionate – ne tik vyšnia ant viso sezono torto, bet ir didžiausias profesinis įvertinimas, nes solidžią patirtį turintis treneris tėvynėje iki šiol buvo per mažai žinomas.
– Po pergalingos Lietuvos krepšinio lygos finalo serijos 4:1 su Panevėžio „Lietkabeliu“ prasitarėte, kad dar bandote suvokti tai, kas įvyko. Ką konkrečiai mėginote sovokti? – „Lietuvos rytas“ paklausė G.Žibėno.
– Pradžioje atrodė, kad Lietuvos čempiono titulas Vilniaus komandai yra nepasiekiamas, nes 12 metų, per kuriuos „Rytas“ nė karto jo nelaimėjo, yra ilgas laikotarpis. Daug kas buvo mus nurašę, netikėjo, kad galime laimėti, tad ir pačiam dar sunku suvokti, kad vis dėlto tai padarėme.
Bet jau sezono pradžioje slapčia vylėmės, kad šįkart tikrai galime tapti čempionais. Juk matėme, kad ir varžovai renka ne tokias komandas, kokias išties galėtų surinkti. Tad turėjome slaptų ambicijų, tik stengėmės apie tai nekalbėti.
– Daugelis ekspertų finalo serijoje aiškiu favoritu laikė „Lietkabelį“, kuris pusfinalyje nugalėjo „Žalgirį“, o ir Europos taurės turnyre solidžiai atrodė su pajėgiais varžovais. „Rytas“ ir ketvirtfinalio (3:1), ir pusfinalio (3:1) serijose su Alytaus „Dzūkija“ ir „Šiauliais“ atrodė silpnokai. „Lietkabelį“ finale įveikėte psichologiškai ar taktiškai?
– Ketvirtfinalis ir pusfinalis nėra tie etapai, kuriuose turi būti geriausios sportinės formos. Fizinio rengimo treneris Tadas Jackūnas pasistengė, kad idealią formą įgytume svarbiausiu sezono metu.
Per pirmąsias finalo serijos rungtynes patys nepataikėme, bet nepanikavome, nes žaidėme gerai. Per antrą ir trečią akistatą su „Lietkabeliu“ jau pataikėme metimus, kuriuos turėjome pataikyti, buvome gerai pasirengę ir fiziškai bei taktiškai.
O paskutinės dvejos rungtynės buvo daugiausia apie čempionišką charakterį. „Lietkabelis“ tas rungtynes žaidė gerai, mums buvo sunku, bet lemiamais momentais atrodėme labiau užsigrūdinę nei varžovai.
Paskaičiavome, kad per pastaruosius du sezonus, nuo tada, kai tapau „Ryto“ treneriu, su „Lietkabeliu“ žaidėme 15 kartų ir 11 kartų laimėjome.
Žinojome, kad finalo serijoje reikia laikytis konkretaus plano, nes, jei tik pralaimėsime dvikovas dėl kamuolio, kai jis dar niekam nepriklauso, „Lietkabelis“ turės galimybių mus įveikti. Lemiamais momentais šias situacijas valdėme mes.
– Kaip motyvavote žaidėjus atsitiesti kitoms kovoms po pralaimėjimo per pirmąsias finalo serijos rungtynes?
– Stiprios komandos svarbiausia savybė – tinkamai reaguoti į pralaimėjimus ir pergales. Visą sezoną vadovavomės posakiu: „Niekada ne per aukštai, niekada ne per žemai.“
Tai reiškia, kad laimėję neturime psichologiškai pakilti per aukštai, o pralaimėję kristi per žemai.
Po pirmųjų finalo rungtynių analizavome, kodėl pralaimėjome, ko nepadarėme ir ką padarėme. Nekaltinome nei vienas kito, nei teisėjų, nei varžovų. Aiškiai supratome, kad patys nepataikėme metimų, kuriuos turėjome pataikyti.
Gynėmės gerai, vertėme „Lietkabelį“ mesti blogus metimus, tad žinojome, kad jei laikysimės savo plano taip žaisti ir toliau, tie mūsų metimai anksčiau ar vėliau įkris. Ir jie krito jau per antrąsias rungtynes.
Sakyčiau, kad per tas rungtynes Panevėžyje ir įvyko serijos lūžis. Nors salė buvo sausakimša, „Lietkabelio“ sirgalius nutildėme savo žaidimu.
– Finalo serijoje žaidėte žemu penketu, kuris buvo itin parankus prieš beveik visą sezoną „Lietkabelio“ naudotą gynybą. Ta, vadinamuoju „stepautu“ daugiausia paremta gynyba, kai varžovų aukštaūgis iš užtvaros šiek tiek pakyla į viršų, labai gerai veikė prieš „Žalgirį“, bet neveikė prieš „Rytą“. Ar naudingiausias reguliariojo sezono žaidėjas, jūsų vidurio puolėjas Ivanas Buva finalo serijoje mažai žaidė būtent dėl šios „Lietkabelio“ gynybos, ar vis dėlto buvo kitų priežasčių?
– Taip, „Žalgirį“ Panevėžys įveikė dėl tos gynybos, kuri vertė Kauno komandos aukštaūgius priimti esminius sprendimus. Ta gynyba leido baudos aikštelėje aukštiems „Žalgirio“ žaidėjams gauti kamuolį, bet tada būtinas geras sprendimas, ką daryti toliau, o tie sprendimai nebuvo geri. Mes žinojome, kad ir I.Buvos sprendimai gali būti ne patys geriausi.
Dėl to mums pasiteisino žemesnis penketas ir kamuolys judėjo geriau. Nenorėjome žaisdami prieš tą gynybą leisti viską spręsti aukštam žaidėjui. Tai – viena.
Tačiau yra ir kita pusė. I.Buva mums labai padėjo visą sezoną. Jis tikrai nusipelnė reguliariojo sezono naudingiausio žaidėjo titulo. Tačiau po pirmųjų finalo serijos rungtynių suprastėjo I.Buvos sveikata.
Kai sakėme, kad dvejas finalo serijos rungtynes I.Buva turėjo sveikatos problemų, turėjome galvoje, kad fiziškai jis net negalėjo treniruotis. Tarp antrųjų ir trečiųjų rungtynių Ivanas turėjo vieną individualią treniruotę, bet matėme, kad į tokią kovą, tokį kontaktą, kuris vyksta finale, jis negalėjo stoti.
Po trečiųjų serijos rungtynių I.Buva grįžo į komandą ir jau buvo morališkai pasirengęs, bet nėra lengva grįžti į aikštę po savaitės be treniruočių. Be to, ir mes jau nenorėjome keisti taktikos, kuri, kaip paaiškėjo, mus stumia į priekį.
I.Buva išsimušė iš ritmo finale, kai, atrodė, mums labiausiai jo reikėjo, bet paaiškėjo, kad nuo to ne tik nenukentėjome, bet tai net tapo privalumu. Kiti krepšininkai norėjo įrodyti, kad gali žaisti ir laimėti ir be Ivano.
Bet I.Buvos negalime nustumti į šoną. Per paskutines finalo serijos rungtynes Vilniuje, kai traumas gavo ir Evaldas Kairys, ir Tanneris Leissneris, kas nors turėjo atsilaikyti prieš „Lietkabelio“ vidurio puolėją Djordje Gagičių ir vienintelis mums likęs variantas buvo leisti I.Buvą.
Buvome įspėję, kad finalo serijoje dar gali prireikti jo pagalbos, o per tas rungtynes davėme suprasti, kad tikrai eis į aikštę, tad Ivanas pamynė dviratį šalia aikštės, kad sušiltų, ir ėjo žaisti. O aikštėje įrodė, kad turi čempiono charakterį. Jis perlipo per save, per savo ego ir tas minutes buvo svarbus komandos ramstis, tad yra vertas švęsti drauge su komanda ir mautis čempiono žiedą.
– Šį sezoną pralaimėjote svarbias rungtynes dėl patekimo į FIBA Čempionų lygos ketvirtfinalį, Karaliaus Mindaugo taurės pusfinalyje neatsilaikėte prieš „Lietkabelį“. Ar nebuvo nerimo, kad ir finalo serijoje sėkmė atsuks nugarą? O gal kaip tik per šį sezoną komanda paaugo ir sustiprėjo psichologiškai?
– Pralaimėjimai mus užgrūdino. Gal, pavyzdžiui, tas pralaimėjimas pusfinalyje „Lietkabeliui“ buvo papildoma motyvacija įveikti Panevėžio komandą LKL finale?
Čempionų lygoje turėjome galimybę patekti į aštuonetą, bet nepasisekė, nes Maurice'as Ndouras paliko komandą. Nepasisekė, nes per esmines „Top 16“ etapo rungtynes namie su Strasbūro SIG paskutinę minutę Johnas Robersonas iš SIG pataikė tritaškį, o laisvas iš toli metęs Speedy Smithas nepataikė. Tos rungtynės namie ir nulėmė mūsų sezoną Čempionų lygoje.
Taip, galėjome išvykoje SIG įveikti daugiau kaip 5 taškais, ko mums reikėjo, bet laimėti Strabūro aikštėje ir taip sudėtinga. Vis dėlto lygiai kovojome su stipria komanda. SIG Prancūzijos lygos ketvirtfinalyje tik 1:2 pralaimėjo „Monaco“ – Eurolygos komandai. Dvejas paskutines serijos rungtynes „Monaco“ buvo stipresnis tik per pratęsimą.
Negėda pralaimėti ir „Tenerife“ (Ispanija), kuri galiausiai tapo lygos čempione.
Čempionų lygoje galėjome eiti toliau, bet džiaugiamės, kad patekome į antrą etapą, ko nepavyko padaryti praėjusį sezoną.
– Per trečiąsias finalo serijos rungtynes, kai palikdamas aikštę dėl diskvalifikacijos „Lietkabelio“ treneris Nenadas Čanakas jus kliudė petimi, atšokote lyg žaibo trenktas. Po pergalės finalo serijoje net gavote improvizuotą „Oskaro“ statulėlę, kuri JAV skiriama ir geriausiems aktoriams. Kiek jūsų susidūrime su N.Čanaku buvo vaidybos?
– Mačiau, kad N.Čanakas eina tiesiai į mane, tad nežinau, kuris treneris pasitrauktų? Aš jo neprovokavau. N.Čanakas pro mane ėjo šonu, maniau, kad jei tik užkabins, tikrai nieko nerodysiu, bet, kai praeidamas pastūmė petimi, man tiesiog reikėjo teisėjams parodyti, jog tai įvyko ir toks elgesys nėra garbingas. Visą seriją akcentavau, kad norime ją laimėti garbingai.
Neturiu atsakymo, kaip, rungtynių įkarštyje, reikėtų teisingai reaguoti į tokią situaciją.
– Ar po finalo serijos N.Čanakas paspaudė jums ranką?
– Žinoma. Treneriai gerbiame vieni kitus ir puikiai suprantame, kad per rungtynes yra daug emocijų. N.Čanakas kovojo už savo komandą, matė, kad „Lietkabeliui“ kai kas nesiseka, norėjo pažadinti žaidėjus, parengti savo sirgalius kitoms rungtynėms ir per jas atmosfera Panevėžyje buvo neįtikėtina.
Panašu, kad toks ir buvo N.Čanako tikslas, kai jis mane užkabino. Tas veiksmas padėjo Panevėžiui grįžti į finalo seriją emociškai, bet mes atsilaikėme.
O N.Čanakas nusipelnė didžiausios pagarbos dėl to, kaip šį sezoną žaidė jo komanda, dėl to, kad per sezoną nepakeitė nė vieno žaidėjo, dėl to, kad kiekvienas komandos narys turėjo savo vaidmenį, dėl to, kad visi auklėtiniai buvo įtikėję juo kaip treneriu. Nuoširdžiai linkiu šiam treneriui sėkmės per tolimesnę karjerą.
– Po finalo akcentavote, kad LKL čempiono titulas – viso „Ryto“ trenerių kolektyvo nuopelnas. Kiek sprendimus priimate vienas ir kiek tariatės su asistentais?
– Absoliučiai viską darome drauge. Retai net minutės pertraukėlės prašau nepasitaręs su Georgiosu Dedasu ir Gustu Maskoliūnu. Visada tariamės ir kaip ginsime ar pulsime.
Gustas ir Georgiosas daro Sizifo darbą, stumdami sunkų akmenį į kalno viršūnę, kurioje dabar ir esame. Jie – tie mažai matomi herojai, kurie turėjo itin didelės reikšmės, kad taptume čempionais.
Susiję straipsniai
– „Ryto“ kapitonas Arnas Butkevičius teigė, kad esate lankstus treneris. Kartais žaidėjams net atrodydavo, kad per lankstus. Kaip pasireiškia tas jūsų lankstumas?
– Nesu gerbėjas seno kirpimo trenerių, kurie nori kontroliuoti kiekvieną žaidėjų judesį. Manau, kad toks elgesys – krepšinio praeitis.
Tad, žiūrint į krepšinį šiuolaikiškiau, norisi žaidėjams uždegti daugiau žalios šviesos, kad jie išties mėgautųsi žaidimu. Nes krepšinis pirmiausia sukasi apie žaidėjus.
– Esate sakęs, kad drabužinės reikalus patikite A.Butkevičiui. Ką tai reiškia? Kad žaidėjai patys išsiaiškina santykius ir paskui apie tai papasakoja treneriui?
– Arnas savo autoritetu užsitarnavo šią teisę ir juo visiškai pasitikiu. Žinau, kad ir žaidėjai gerbia kapitoną, vertina jo patirtį, pripažįsta jo autoritetą bei reikšmę komandai.
Kartais reikia įsikišti į žaidėjų reikalus. Tada pasikalbėti pasikviečiu kapitoną, kelis žaidėjus ar net visą komandą, bet realiai net nežinau, kaip drabužinėje jie aiškinasi santykius ir užglaisto nesutarimus.
Esu įsitikinęs, kad Arnas, nesvarbu, kas būtų, pirmiausia pabrėžia, jog svarbiausia yra komanda ir tik po to – atskiri žaidėjai. Kad tik būdami komanda kiekvienas tobulėja ir kaip žaidėjas.
– Vis dėlto pavasarį prasitarėte, kad norėtumėte išguiti destrukciją iš komandos drabužinės.
– Iškart po rungtynių nepagalvojęs gali daug pasakyti. Buvo klausimas apie destrukciją, tad pasakiau, kad, kaip ir kiekvienoje komandoje, turime nesklandumų, bet tam ir esame klubas, kad tuos dalykus patys spręstume ir užglaistytume.
Visą sezoną saugojome žaidėjus nuo aplinkos poveikio, saugojome komandos drabužinės paslaptis, siekėme, kad jie patys išsiaiškintų santykius ir nė vienas nesijaustų nuskriaustas, jei kuris nors komandos narys pasikarščiavo. Jie turi likti komanda.
Tos destrukcijos visur yra. Bet į svarbesnių komandų kiekvieną judesį ar emociją iškart reaguojama, bandoma rasti kabliukų, o mes stengėmės, kad jų neliktų ir žaidėjai dėl to nenukentėtų. Ramiai aiškinomės komandos viduje, o ne už jos ribų. Finalas parodė, kad sezono pabaigoje buvome tikra komanda ir išsivalėme viską, kas buvo ne taip.
Po pralaimėjimo „Dzūkijai“ ketvirtfinalyje irgi turėjome pokalbį su žaidėjais. Būtent po to pokalbio jau drąsiai pradėjau galvoti apie skambią sezono pabaigą.
– S.Smithas sezono pradžioje atrodė didelis nusivylimas, o pabaigoje buvo vienas lyderių. Per FIBA rinktinių langą dar sezono pradžioje jis buvo grįžęs namo į Ameriką, iš kur parvyko pasikeitęs. Kas ten nutiko? O galbūt jūs ar psichologas turėjo su S.Smithu rimtą pokalbį?
– Prieš išvykdamas į Ameriką Speedy mūsų trenerių štabui pažadėjo, kad grįš kitoks. Kad grįš kaip lyderis, kaip komandos įkvėpėjas. Ir jis toks grįžo. Nežinau, ką jis darė Amerikoje, reikės paklausti per LKL uždarymą, nes ir pačiam labai įdomu.
Šis sezonas buvo lūžis S.Smitho karjeroje, nes nuo pat studijų koledže jis buvo krepšininkas, kuris kurdavo situacijas komandos draugams ir darydavo juos geresniais žaidėjais. Bet šį sezoną Speedy pats tapo tas krepšininkas, kuris gali nulemti rungtynes. Tai – didžiulis pokytis.
Juolab kad Speedy – jau subrendęs žaidėjas. Mane patį nustebino, kad 29 metų krepšininkas dar gali taip pasikeisti.
Net jo interviu, pasisakymai antroje sezono pusėje buvo apie komandą. S.Smitho žodžiai buvo motyvuojantys, įvepiantys kiekvieną žaidėją. Tos kalbos buvo labai stiprios, tad Speedy buvo ir vienas emocinių mūsų komandos lyderių.
– M.Ndouras į „Rytą“ sezono pradžioje atvyko vos mėnesiui, paskui užsibuvo ilgiau ir nuolat kalbėjo apie tai, kaip Vilniuje jam viskas patinka, bet galiausiai išvyko gavęs itin viliojantį Stambulo „Galatasaray“ pasiūlymą. Kas lėmė gerą M.Ndouro nuomonę apie „Rytą“? Galbūt asmeniniai jūsų santykiai su šiuo NBA žaidusiu puolėju?
– Vilniuje jam viskas patiko: miestas, komanda, organizacija, galbūt – ir trenerių stilius, nes gerbėme žaidėjų nuomonę ir, neieškodami konfliktų, į ją atsižvelgdavome. Be to, M.Ndouras neturėjo rimto kontrakto. Abipusė meilė susidėjo iš daug detalių. Bet sutartis su Stambulo klubu buvo per daug viliojanti.
Maurice'as – labai intelektualus žmogus, iš jo, kaip krepšininko, daug pasisėmiau. Jis buvo ne tik lyderis aikštėje, bet ir mokytojas jauniems žaidėjams.
Buvo labai sunku Maurice'o netekti, nes visos vadelės liko tik Arno rankose, nors prieš tai A.Butkevičius sudarė stiprų duetą su M.Ndouru ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.
x x x
Visą interviu su „Ryto“ treneriu G.Žibėnu skaitykite šeštadienio dienraštyje „Lietuvos rytas“