M.Rubštavičius būdamas vos dvidešimties savo pavardę jau įrašė ne tik į Lietuvos, bet į Europos jaunimo krepšinio istoriją.
Negana to, jis jau pasivijo krepšininko talentu taip pat apdovanotą savo tėvą ir tikėtina, kad aplenks.
Anksti baigė karjerą
Prieš 1992 m. Barselonos olimpines žaidynes Darius Rubštavičius stovėjo ant Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kandidatų slenksčio.
Tose žaidynėse Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio, Valdemaro Chomičiaus vedami krepšininkai pirmieji Lietuvai padovanojo olimpinius medalius – bronzą, tačiau D.Rubštavičiaus rinktinėje nebuvo.
Perspektyvus panevėžietis buvo kandidatas ne tik į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, bet ir dalyvavo keliose visos SSRS jaunimo rinktinės stovyklose, bet paskui jo žvaigždė dėl įvairių priežasčių pamažu užgeso.
D.Rubštavičius kurį laiką šalies čempionate dar atstovavo gimtojo Panevėžio komandai, kol galiausiai vos 30-ies dėl Achilo sausgyslių traumų baigė krepšininko karjerą.
„Bet iki šiol esu didelis krepšinio sirgalius“, – nusijuokė 51 metų vyras.
„Darius buvo neįtikėtinai talentingas įžaidėjas. Jo perdavimai aikštėje gniauždavo kvapą“, – teigė krepšinio komentatorius Vaidas Čeponis.
Dabar D.Rubštavičius – aistringiausias sūnaus Manto gerbėjas. Drauge – griežčiausias kritikas ir atkakliausias patarėjas. Būtent tėvas nuvedė septynmetį sūnų Mantą į krepšinio treniruotes pas buvusį ir savo pirmąjį trenerį Viktorą Apinį.
„Aš pats daug labiau norėjau žaisti futbolą, nes jį lankė visi mano draugai, tad kurį laiką derindavau ir vienos, ir kitos sporto šakos treniruotes. Bet tėtis galiausiai pasakė, kad būsiu aukštas ir stovėsiu vartuose, o aš norėjau būti futbolo puolėjas“, – prisipažino M.Rubštavičius.
Nors Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) rinktinės lyderis dar tik pradeda savo kelią didžiajame krepšinyje, jo svajonės panašios į tas, kokių kadaise krepšinyje turėjo tėvas.
Naktį buvo sunku užmigti
Vieną tų svajonių M.Rubštavičius jau pavijo – su šalies jaunimo rinktine baigiantis liepai tapo Europos vicečempionu. Jis buvo išrinktas ir į simbolinį geriausių žaidėjų penketą, o savo pavardę įrašė į istorijos metraščius, nes pasiekė Juodkalnijoje vykusio čempionato rezultatyvumo rekordą.
Europos čempionato ketvirtfinalyje į Prancūzijos krepšį 198 cm ūgio panevėžietis įmetė 38 taškus.
Jis aplenkė tokias buvusias Lietuvos krepšinio žvaigždes kaip Arvydas Macijauskas, Linas Kleiza ar Martynas Pocius, kurie visi šalies jaunimo rinktinėje pasiekė rezultatyvumo rekordų, bet tik L.Kleiza iki šiol buvo daugiausia taškų per vienas rungtynes pelniusių Europos čempionato rekordininkų sąraše.
2004 m. per Europos jaunimo čempionatą Čekijoje L.Kleiza į Ukrainos krepšį įmetė 36 taškus.
Tokių Europos jaunimo čempionatų buvusių rekordininkų sąraše – turkas Ibrahimas Kutluay, serbas Igoris Rakočevičius, makedonietis Vlado Ilijevskis, kroatas Marko Popovičius, izraeliečiai Lioras Eliyahu ir Omri Kaspi, ispanas Nikola Mirotičius. Visi jie ryškiai žibėjo ir vyrų krepšinyje.
Tą liepos 21-osios vakarą Podgoricoje, kai lietuviai stojo į kovą su Prancūzija, M.Rubštavičius nesijautė kaip nors išskirtinai. Tačiau vos tik žengęs į aikštę pajuto kraujo skonį, laisvę, kurios jam suteikė rinktinės treneris Mindaugas Noreika, ir ėmėsi iniciatyvos.
Krepšys M.Rubštavičiui atrodė baseino dydžio ir į jį krito beveik visi metimai, kuriuos panevėžietis paleido. Jis pataikė 8 iš 10 dvitaškių, 5 iš 8 tritaškių ir visas 7 baudas.
Lietuvos rinktinė nugalėjo prancūzus 89:79, prie pat prizininkų pakylos atsidūrusi komanda šėlo iš džiaugsmo ir plekšnojo savo lyderiui per petį: „Šaunuolis.“
„Fantastika!“ – žinutę sūnui nusiuntė ir komplimentų paprastai šykštintis tėvas D.Rubštavičius.
O pats taikliarankis lyderis dar ilgai bandė nuslopinti emocijas. Ir dėl jų, ir dėl nuovargio tą naktį beveik nesudėjo bluosto.
„Galvoje visko buvo kažkaip per daug“, – prisipažino M.Rubštavičius.
Tapo rezultatyviausiu žaidėju
Paskui Lietuvos rinktinė pusfinalyje 67:63 parklupdė šeimininkų juodkalniečių rinktinę, o kairiarankis gynėjas su 18 taškų vėl buvo rezultatyviausias rungtynių žaidėjas.
Jis buvo rinktinės lyderis ir nesėkme pasibaigusiame finale su Ispanija. Lietuviai pralaimėjo 61:69, o M.Rubštavičius pelnė 15 taškų.
„Bet kai kurie mano metimai buvo skuboti“, – prisipažino gynėjas.
Tačiau kam nors reikėjo atakuoti krepšį, o M.Rubštavičius visą čempionatą įrodinėjo, kad yra vertas tos laisvės pats priimti sprendimus, kaip baigti ataką. Lietuvis su 138 taškais per septynerias rungtynes tapo rezultatyviausiu čempionato žaidėju – pelnė vidutiniškai po 19,7 taško.
Jaudinosi, bet rinko taškus
Ir tėvas, ir sūnus kalba mažai, bet Mantas, kaip ir kadaise jo tėvas Darius, aikštėje dirba sukandęs dantis.
„Darbštumas – svarbiausia Manto, kaip krepšininko, savybė, – pabrėžė pirmasis M.Rubštavičiaus treneris 64 metų V.Apinys. – Jau nuo pirmųjų žingsnių aikštėje buvo justi, kad Mantas gali ko nors pasiekti krepšinyje, nes buvo imlus, koordinuotas ir, svarbiausia, sunkiai dirbo.
Jis nepraleidinėjo treniruočių, tad anksti uždegiau jam žalią šviesą ir per vaikų čempionatus imdavau į metais vyresnių žaidėjų komandą. Tie vyresni, aukštesni ir stipresni žaidėjai Mantą apstumdydavo, bet liepiau jam kentėti ir jis anksti užsigrūdino. Dabar tai ir matyti.“
M.Rubštavičių grūdino ne tik darbas su vyresniais vaikais, bet ir treniruotės su vyrais.
Jau ankstyvoje paauglystėje vasarą, paskatintas tėvo, jis individualiai dirbo su buvusiu krepšininku, o dabar treneriu Gintaru Kadžiuliu. Netrukus Mantas pakviestas ir į Panevėžio „Lietkabelio“ treniruotes.
„Jis dar buvo moksleivis ir ne visada galėdavo ateiti, bet Mantas buvo vienintelis tokio amžiaus vietos žaidėjas, kurį pasikvietėme, nes matėme, kad jis turi galimybių tapti itin geru krepšininku.
Žinojau, koks talentingas buvo jo tėvas, tad buvau tikras, kad tas vaikas tikrai kabinsis į suteiktą galimybę, nes labai norėjo žaisti“, – teigė 42 metų G.Kadžiulis.
Ir M.Rubštavičius kabinosi. 2019 m. sausį, tuomet vos 16-metis, jis pelnė pirmuosius savo taškus Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionate.
„Lietkabelis“ Vilniuje jau įtikinamai pirmavo prieš šeimininkų komandą „Rytas“, o treneris Nenadas Čanakas baigiantis rungtynėms į aikštę įleido jauniausią panevėžietį.
Vos pasirodęs aikštėje M.Rubštavičius atkovojo kamuolį komandai puolant, kartą sumušė jį į parketą ir, žengęs platų žingsnį, kaire ranka įmetė iš po krepšio.
„Kai treneris įleido į aikštę, labai jaudinausi, bet tas momentas labai įstrigo. Jau kitą dieną ėjau į mokyklą, pasveikino draugai“, – pasakojo M.Rubštavičius, šią vasarą baigęs Vytauto Didžiojo universiteto verslo administravimo specialybės pirmą kursą.
Nors pirmieji pelnyti taškai LKL M.Rubštavičiui buvo didelė asmeninė pergalė, prabėgus vos porai dienų po šių rungtynių „Lietkabelis“ išregistravo jaunąjį talentą, nes pagal taisykles nepilnamečiai krepšininkai gali dalyvauti tik trijuose čempionatuose, o žemesnio lygio varžybose M.Rubštavičiui buvo daugiau galimybių žaisti.
Kartais pernelyg kremtasi
Lietuvos jaunimo rinktinės lyderis, galima sakyti, užaugo krepšinio aikštėje.
Vos ketverių metų bamblį tėvas jau vesdavosi į krepšinio treniruotes, nes pats, nors ir baigęs profesionalo karjerą, dar žaidė ir treniravo mėgėjiškai.
D.Rubštavičius treniruodavosi, o jo sūnus bumbsėjo kamuoliu, kuris tada jam dar buvo gerokai per didelis.
„Su tėčiu važiuodavau ir į visas rungtynes, nes man buvo labai įdomu“, – sakė M.Rubštavičius.
Jis ne tik stebėjo, kaip žaidžia vyrai, bet ir pats aikštėje stengėsi atkartoti jų judesius. Sūnaus darbštumas – ir jo tėvui Dariui labiausiai patinkanti savybė.
„O dirbti jis nori. Norėčiau, kad aikštėje dar būtų labiau šaltakraujiškas, kad mažiau jaudintųsi, kad labiau imtųsi iniciatyvos. Jei nesiseka, Mantas graužiasi. Ir aš kartais jį pagraužiu, nes norėčiau, kad sūnus būtų tvirtesnio charakterio.
Bet jis gali įmesti, turi gerą pirmą žingsnį. Nors vis dėlto svarbiausia, kad sūnus netingėtų dirbti ir nebūtų traumų“, – prietaringai triskart nusispjovė D.Rubštavičius.
Jis pats – dešiniarankis, sūnaus stiprioji ranka yra kairė.
„Bet čia jau ne mano nuopelnas, – nusijuokė D.Rubštavičius. – Kairiarankė Manto mama Renata. Ir 14 metų sesuo Greta taip pat yra kairiarankė. Aš vienintelis dešiniarankis.“
Pataria stiprinti kūną
Talentingas gynėjas M.Rubštavičius brendo G.Kadžiulio akyse. Nors Manto talentas buvo matyti nuo mažų dienų, G.Kadžiulį kartais stebindavo, kad jaunimo komandose buvęs auklėtinis dažnai lįsdavo į šešėlį.
„Bet šiame Europos čempionate jis pagaliau atsiskleidė kaip lyderis. Jis turi gerą pirmą žingsnį, aštriai puola ir, kas mane maloniai nustebino, pagaliau agresyviai išeina iš po užtvarų, nes anksčiau šiek tiek baimindavosi mesti.
Nuo mažens jis buvo imlus, koordinuotas, tik šiek tiek kietoko kūno. Sakydavau, kad darytų kuo daugiau tempimo metimų, nes to plastiškumo jam labai stigo.
Bet fizinio rengimo treneriai sako, kad tie kieto kūno žaidėjai būna greičiausi ir šokliausi, o šiais laikais daug gerų specialistų, kurie puikiai žino, kaip ugdyti krepšininko lankstumą“, – teigė G.Kadžiulis.
Tas kūno plastiškumas dabar gal jau ne tiek svarbus, kiek jo tvirtumas.
„Jei nori tapti aukščiausio lygio žaidėju, Mantui būtina tapti atletiškesniam. M.Rubštavičius turi daug gerų savybių kaip krepšininkas, bet turi tapti fiziškai tvirtesnis“, – įsitikinęs ir pirmasis M.Rubštavičiaus treneris V.Apinys.
Silpnesnis kūnas labiausiai atsiliepia M.Rubštavičiaus gynybai.
„Šioje srityje Mantas dar silpnokas. Bet, neabejoju, treneris N.Čanakas „Lietkabelyje“ ir tai sutvarkys. Norint gerai gintis, reikia labai daug dėl to dirbti, stiprinti raumenis.
Kai Manto kojos taps stipresnės, neabejoju, ir gynyba taps geresnė“, – teigė G.Kadžiulis.
Traumos išmušė iš vėžių
Perspektyvų gynėją iš Panevėžio M.Rubštavičių jau prieš kelerius metus pastebėjo Kauno „Žalgiris“ ir pastaruoju metu jis priklausė garsiausio šalies krepšinio klubo sistemai. Bet kitą sezoną Mantas grįš žaisti į gimtąjį Panevėžį.
„Manau, kad pasirinkau teisingai, nes man reikia daugiau žaisti ir tobulėti. O ir treneris N.Čanakas manęs norėjo, tad tikiu, kad rasime bendrą kalbą, ir aš tinku jo žaidimo sistemai“, – svarstė M.Rubštavičius.
Užpraeitą sezoną talentingas gynėjas atstovaudamas „Žalgiriui“ savo taškų sąskaitą atidarė net Eurolygoje. Šio turnyro sezoną Kauno komanda baigė pergale 93:78 namuose su Atėnų „Panathinaikos“. M.Rubštavičius įmetė dvi baudas.
„Kai mane įleido į aikštę, ir rankos, ir kojos drebėjo. Man buvo šokas – net nelabai prisimenu, ką ten dariau. Gerai bent tai, kad arenoje žiūrovų nebuvo, tada iš viso būtų buvę baisu“, – nusijuokė M.Rubštavičius.
Jam šiek tiek apmaudu, kad kol kas taip ir nepavyko užsikabinti vaikystės svajonių komandoje „Žalgiryje“. Į pagrindinę sudėtį M.Rubštavičių pasikvietė treneris Martinas Schilleris. Netrukus Kauno klubas atsisveikino su šiuo specialistu.
M.Rubštavičius kaip tyčia gydėsi traumas, o M.Schillerį pakeitęs J.Zdovcas jaunajam talentui taip ir nerado vietos.
„Treneris nepažinojo jaunų žaidėjų, jam reikėjo pergalių, o man reikėjo pasveikti po traumų, tad taip ir neįsibėgėjau. Juolab kad traumos labai išmušė iš vėžių, prireikė laiko, kol po jų atsigavau ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Tačiau tikiu, kad savo galimybės „Žalgiryje“ dar sulauksiu“, – teigė M.Rubštavičius.
Jis trokšta galimybės ne tik „Žalgiryje“, bet ir kitoje svajonių komandoje – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje. Tačiau ar ją gaus, o gavęs ar pasinaudos, priklausys tik nuo jo paties.
„Žinau, kad turiu dar daug dirbti. Bet krepšinis man labai patinka ir tikiuosi, jog kada nors tapsiu pakankamai geras, kad pasiekčiau tai, apie ką svajoju“, – neslėpė Europos jaunimo krepšinio vicečempionas.
