Europos nenugalimieji vyrukai sekmadienio vakarą Vilniaus oro uosto atvykimo salėje dėjosi ant kaklų iškovotus medalius ir ruošė kaip pagrindinį trofėjų gražuolę taurę.
„Ačiū, ačiū“, – skambėjo jiems pasirodžius Vilniaus oro uosto laukimo salėje, kur giminės ir artimieji negailėjo Europos čempionams aplodismentų ir šūksnių.
Tomo Purlio suburta šešiolikmečių kariauna šeštadienio vakarą padėjo tašką devynių dienų pirmenybių kovose – lietuviai finale Šiaurės Makedonijos sostinėje Skopjėje nuo savo kelio po nervų karo patraukė Ispanijos bendraamžius ir laimėję lemiamas rungtynes 77:68 ir susižėrė auksą.
Lietuvos jaunieji žaidėjai laimėjo visus septynis mačus. Lietuvos šešiolikmečiai aukso medalius iškovojo po 14 metų pertraukos. Tąkart laimėtojais tapo Kazio Maksvyčio suburta ekipa, kurios lyderiu buvo Jonas Valančiūnas.
Tai buvo tik antrasis Lietuvos auksas Europos 16-mečių čempionatų istorijoje. Pirmąkart čempionų taurė į viršų buvo kelta 2008 metais.
2007 m. iškovota bronza, o 2009, 2010, 2015 ir 2016 pasidabinta sidabru.
„Žadėjome auksą. Ir tikėjome tuo, ką sakėme. Aš dar net seniau sakiau, kad laimėsime Europą. Aš gal nemačiau kitų rinktinių, bet mačiau savo komandą ir tikėjau vaikinais.
Jie sunkiai dirbo, o galiausiai mes padarėme tą sunkų dalyką – tapome čempionais. Tikėjau tuo nuo pat pirmųjų varžybų minučių“, – kalbėjo Lietuvos 16-mečių rinktinės strategas 44-erių Tomas Purlys.
– Dar prieš šį čenpionatą dalyvavote jaunimo olimpiniame festivalyje, kuriame triuškinote visus varžovus, tačiau finale pralaimėjote Prancūzijai. Kaip manote, gal tas pralaimėjimas mobilizavo rinktinę pirmenybėms?, – buvo paklaustas treneris T.Purlys.
– Ne. Olimpinis festivalis buvo tik pasirengimas čempionatui. Žinoma, norėjosi laimėti tame festivalyje, bet reikia prisipažinti, kad tai buvo tik pasirengimas ir žaidėjų fizinis parengimas. Jie nebuvo tokio lygio, kokie buvo Šiaurės Makedonijoje. Ten rezultatas nebuvo toks svarbus.
– Kur matote šios rinktinės stipriąsias puses?
– Manau, kad vienybėje. Mes buvome labai lygi ūgiu komanda – neturėjome net vidurio puolėjo, bet pirmavome pagal atsikovotus kamuolius.
Tai parodo, kad ne ūgis viską lemia – buvome mobilūs, komandiška ekipa. Nuo pat pirmųjų komandos gyvavimo minučių buvo žiauriai geras darbas treniruotėse ir tai atsispindėjo rezultate.
– Finalą pradėjote puikiai, o antroje mačo dalyje vos ne tris kartus Ispanija jums lipo ant galvų. Kas padėjo atsilaikyti?
– Kiekvienose rungtynėse atsirasdavo vis kitas lyderis. Pirmausia, aš noriu padėkoti visiems pirmiesiems šių vaikinų treneriams – jie puikiai parengė krepšininkus. Aš kalbu žinodamas, ką sakau.
Tai buvo mano jau penktasis čempionatas, tačiau taip gerai parengtų žaidėjų dar neturėjau. Tai visumoje ir buvo mūsų stiprybė – kažkas iš krepšininkų imdavosi iniciatyvos temti rinktinę.
Kaip pavyzdys, tai Nojus Indriušaitis, finale 26 taškus pelnęs Mantas Laurenčikas ar Kasparas Jakučionis. Čia ir buvo stiprybė.
– Kuo šie vaikinai jums atrodo išskirtiniai?
– Tai labai kultūringa karta. Man per širdį net eidavo, kai per pertraukas jie paplodavo trenerių kolektyvui. Buvo labai gera mobiliziacija.
– Keturiose treniruotėse tik prieš čempionatą buvo N.Indriušaitis, kuris atvyko iš JAV. Rizikavote jį imdamas, juk nematėte jo žaidžiančio Amerikoje?
– Aš nelabai rizikavau. Jei žaidėjas individualiai stiprus, protingas, jis būtinai įsilies į komandą. Pradžioje dar trūko tarpusavio supratimo, tačiau galutiniame rezultate jis buvo rezultatyviausias ekipos žaidėjas ir matome ką mes laimėjome.
– Kaip reikėtų vertinti tą pasiekimą, kuris įvyko po 14 metų. Matome, kad tos rinktinės žaidėjai buvo Jonas Valančiūnas, Edgaras Ulanovas, o ekipą treniravo Kazys Maksvytis...
– Jau sakiau, kad labai malonu matyti individualiai gerai parengtus krepšininkus. Taip pat sakiau, kad tai penktasis mano čempionatas – visada matydavau mūsų skirtumą tarp meistriškumo ir fizinio pasirengimo, tarp Lietuvos žaidėjų ir, sakysime, prancūzų, ispanų ar kitų šalių atstovų. Dabar aš mačiau, kad mes buvome geresni už kitus. Vadinasi, auga labai gerai parengtų žaidėjų karta.
– Kurį čempionato mačą vertintumėte kaip svarbiausią pirmenybėse?
– Žinoma, kad ketvirtfinalį su Turkiją, kur vijomės ir tik po pratęsimo įveikėme. Ketvirtfinalis yra tas barjeras, kurį praėjęs gali ne atsipalaiduoti, tačiau bent ramiau žiūrėti rungtynes.
Nes pralaimėjęs pusfinalyje dar gali reabilituotis ir laimėti trečią vietą, kuri tikrai nėra blogas rezultatas.
Baisu, kai esi favoritas, viską laimi, o pralaimi ketvirtfinalyje – tuomet rezultatas iškart nublanksta. Mače prieš Turkiją buvo labai sudėtinga emocija. Įtampa buvo ir tarp trenerių, ir tarp žaidėjų.
– K.Maksvyčio pergalės ir karjera prasidėjo su 16-mečių rinktine, kuri tapo auksine. Dabar šis strategas yra ir Lietuvos nacionalinės komandos strategas. Kiek jums pačiam kaip treneriui gali padėti karjeros prasme ši pergale?
– Nežinau. Tegul kiti vertina mano darbą. Aš siekiu jį atlikti gerai, o kiti tegul vertina.
