Po Lietuvos sirgalių šėlsmo užvaldyto Kelno ir tribūnų gausmo Berlyne jam ir rinktinės krepšininkams sugrįžimas į tėvynę nebuvo labai malonus.
Jeigu rungtynėse trenerių štabas bandė pateikti atsakymus į varžovų žaidimo rebusus, tai sugrįžus į Lietuvą jau sukasi kiti, tačiau nemažiau svarbūs klausimai.
„Laikėmės ir žaidėme neblogai, bet to neužteko. Daug tokių dalykų. Mums lemiamais momentais pritrūko šaltakraujiškumo, geresnių sprendimų ir mažiau klaidų. Galėčiau vardinti daug. Nudegėme“, – sakė buvęs Lietuvos rinktinės treneris.
Suplanuoti sėkmės nepavyko
Į 2022 metų Europos krepšinio čempionatą Lietuvos rinktinė atvyko būdama tarp favoričių – daugelis sutiko, kad į medalius pretenduoja daugiau nei 3 komandos, o specialistai lietuvius drąsiai įrašinėjo į penketuką.
Sirgalių lūkesčius didino ir daug žadanti sudėtis, o kur dar triumfo troškulys, troškinantis dar nuo 2015 metų, kai Lietuva paskutinį kartą iškovojo medalius.
Rezultatas: 2 pergalės iš 6, pralaimėjimas aštuntfinalyje ir prasčiausia užimta vieta turnyre per visą šalies krepšinio istoriją – 15-a.
„Visada esame susirūpinę, nes tai mūsų netenkina. Bet tai yra sportas ir žinote šios dienos rezultatus (iškrito serbai, – red.). Deja, kartais tu padarai tikrai daug arba arti maksimumo ar patį maksimumą, bet kartais to pritrūksta, – kalbėjo K.Kemzūra. – Susirūpinti reikia. Teisingas žodis „susirūpinti“, nes mes, treneriai, visada susirūpinę: kai pradedi, kai dirbi, galvoji. Tu neplanuoji nesėkmės, o planuoji kaip žaisi ir laimėsi.“
Lietuvos rinktinė Europos čempionatą mirtininkų grupėje pradėjo trimis pralaimėjimais: 85:92 Slovėnijai, kurią į priekį vedė Luka Dončičius, 73:77 Prancūzijai, 107:109 per pratęsimą Vokietijos komandai.
Pralaimėjimai buvo skaudūs, tačiau visose šiose rungtynėse lietuviai turėjo savuosius momentus, o dvikovoje su Vokietija – didžiausius.
Jau tada imta kalbėti, kad Lietuvos rinktinė nemoka žaisti pabaigų, kai įtampa pasiekia aukščiausią tašką ir reikia šaltakraujiškumo ir stabilumo.
Vis buvo stebimos komandos, kurios turi ryškų lyderį, lemiamą akimirką galintį viską susikrauti ant savo pečių.
Pritrūko patirties?
Tačiau tada K.Maksvyčio komanda 87:64 nugalėjo vengrus, o lemiamose grupės rungtynėse dėl išėjimo į kitą etapą 87:70 pranoko bosnius.
Atsirado palengvėjimas, o dar priešakyje atsidūrė Ispanijos rinktinė, kurioje vyksta kartų kaita ir kuri dukart per pasiruošimą pralaimėjo lietuviams.
„Paskutinėse rungtynėse ispanai gal neturėjo ryškių žvaigždžių. Žaidėme su jais draugiškas rungtynes ir atrodė, kad jaučiamės užtikrintai. Į rungtynes atėjome gana užtikrintai, turėjome žaidimo planą. Didžiąją dalį jis veikė ir sekėsi, bet paskui kažkur nutrūko, – svarstė 2010 metų bronzą iškovojusią rinktinę treniravęs 52-ejų specialistas. – Skaičiai. Jeigu kalbėsime apie paskutines rungtynes, tai sunku, kai varžovai nusiima 15 papildomų kamuolių, o tu padarai 20 klaidų. Nepasisekė išlaikyti to skirtumo pabaigoje, o tada visi šansai pasidarė 50:50.“
Lietuvos rinktinę į nokautą pasiuntė ne tik gerai sužaidę ispanų žaidėjai – čia didžiausią vaidmenį atliko įspūdingą trofėjų kolekciją turintis Sergio Scariolo. 61-erių strategas su rinktine yra laimėjęs 2012 metų Londono žaidynių sidabrą, 2016 metų Rio de Žaneiro olimpiados bronzą, 2009, 2011, 2015 metų Europos čempionatus, 2017 metų Europos čempionato bronzą, o 2019-aisiais triumfavo pasaulio čempionate.
Viso to rezultatas – pralaimėjimas Ispanijai per pratęsimą 94:102, dukart iš rankų paleistos rungtynės, apmaudžios klaidos ir tiesiog akis badančios grafos statistikoje.
Kaip minėjo K.Kemzūra, Lietuvos rinktinė padarė 20 klaidų. Ispanijos rinktinė po jų pelnė 33 taškus. Ispanai taip pat sugebėjo po lietuvių krepšiu atkovoti 15 kamuolių ir iš baudos aikštelės pelnyti 48 taškus, kai Joną Valančiūną ir Domantą Sabonį turintys lietuviai – 32.
S.Scariolo komandai pavyko kritiniu metu išbauduoti Arną Butkevičių, kuris, atrodo, kone vienintelis galėjo gerai gynyboje dirbti prieš natūralizuotą amerikietį Lorenzo Browną, galiausiai surinkusį 28 taškus.
Marius Grigonis pasisuko čiurną. J.Valančiūnas daug laiko leido ant suolo, nes greitai surinko tris pražangas ir taip ir nepajautė rungtynių ritmo.
„Visur reikia stengtis pridėti. Daugiausia – stabilumo. Pagrindiniu išskirčiau solidesnį žaidimą kritiniuose momentuose. Su patirtimi ateina ir supratimas. Ir svarbiausia – kad visi būtų sveiki“, – apie Lietuvos rinktinės ateitį kalbėjo K.Kemzūra.
Kur dėsime kablelį?
Tačiau rungtynių su Ispanija šešėlis kelia ir kitą klausimą. Lietuvos krepšinio sirgaliai jau pasidalino į dvi stovyklas: vieni reikalauja kuo greičiau atleisti K.Maksvytį, kuris pakeitė užduočių neįgyvendinusį Darių Maskoliūną. Pastarasis į rinktinę atvyko tarsi kaip trečiasis variantas: Dainiui Adomaičiui pasitraukus po 2019 metų pasaulio čempionato ir prakalbus apie tai, kiek daug neapykantos sulaukė iš sirgalių, Lietuvos krepšinio federacijai (LKF) sunkiai sekėsi rasti kandidatų.
Šarūnas Jasikevičius tuomet iškart pasakė „ne“, o K.Maksvytis negalėjo dėl tuometinės sutarties su Permės „Parma“ klubu.
Kiti siūlo raminti aistras ir pažiūrėti į situaciją: Lietuva neturi tiek daug trenerių, kad galėtų leisti nuolat kapoti galvas bei siūlo suteikti daugiau laiko – štai prancūzus Vincent'as Colett treniruoja nuo 2009 metų.
Šioje pusėje skamba žodis „tęstinumas“.
„Nežinau, ar būdamas trenerių štabe turiu teisę kažką sakyti. Man buvo malonu su šiais žmonėmis dirbti. Padaryta daug gerų dalykų. Komanda žaidė ir kažkur pritrūko. Tam, kad išsiryškintume, kodėl taip buvo, reikia gilesnės analizės. Ar tai buvo mūsų klaidos, ar nepatyrimas. Mūsų rinktinė pagal amžių dabar bręsta, o tai nuteikia pozityviai“, – sakė K.Kemzūra.
Kartu su juo sugrįžęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės direktorius Valdemaras Chomičius buvo tiesesnis: „Turime šiek tiek išlaukti ir eiti į priekį.“
Be paklaustas, ar sutiktų su tuo, kad Lietuvos krepšinio gerbėjams dar reikėtų surasti papildomos kantrybės taškų ir palaukti, K.Kemzūra reagavo emocingai.
„Palaukti. Žmonės laukia. Einame kiekviename čempionate? O ką siūlote: išformuoti, paleisti rinktinę? Turime tokius žaidėjus, kokius turime. Turime trenerius, kokius turime. Sakinyje „bausti negalima pasigailėti“ kablelį dės atsakingi federacijos vadovai“, – sakė K.Kemzūra.
Pirmadienį šiuo klausimu pasisakė ir Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vadovas Vydas Gedvilas.
Portalui lrytas.lt jis pabrėžė, kad sprendimą priims LKF, tačiau jo asmeninė nuomonė paprasta ir aiški: „Bendravau su treneriu. Manau, kad reikia truputėlio laiko, kad viskas nurimtų, nes karštoje situacijoje galime pridaryti daug kvailų klaidų. Tai galioja tiek treneriui, tiek federacijai. Treneriu nebuvo nepatenkinti tiek žaidėjai, tiek federacija. Strategui nuoširdžiai linkiu sėkmės, sprendimą jis priims pats, bet mano asmenine nuomone jis turi dirbti toliau.“
